Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas

Vytautas Didysis - gimė Senuosiuose Trakuose 1350 m., mirė Trakuose 1430 m. Lietuvos didysis kunigaikštis (1401-1429, realiai – 1392-1429; 1422-1423 m. – kartu ir Čekijos karalius) ir Lietuvos karalius (1429-1430). Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis. Vytautas buvo geras organizatorius ir stiprus valdovas, gabus diplomatas ir karvedys.

13 a. viduryje Mindaugas padėjo pa­matus Lietuvos valstybei, Gediminas dar labiau sutvirtino Mindaugo įkurtą valstybę ir davė pradžią naujai galingai dinastijai, o Vytautas buvo žymiausias šios dinastijos atstovas.

Vytautas paveldėjo 4 pagrindines politines problemas: 1) garantuoti lietuvių tautai saugumą nuo germanų agresijos; 2) išplėsti Lietuvos valstybės sienas rytuose; 3) sutvirtinti šalies vidaus gyveni­mą; 4) įsilieti į katalikiškosios kultūros erdvę. Visos jo veiklos dėka Lietuva atsistojo greta kitų valstybių. Valdžią Vytautui gauti buvo nepaprastai sunku, tačiau nė vienas jo pirmtakų nesugebėjo jos taip įtvirtinti. Bet pastatytas jo rūmas po jo mirties ėmė irti, valstybė pa­kriko. Lietuvos nelaimė buvo ta, kad nespėta sukurti institucijų, ku­rios būtų galėjusios atstoti jo asmenį ir neliko asmenybių, kurios sėk­mingai būtų pakeitusios Vytautą. Visa Lietuvos tragedija yra ta, kad Vytautas buvo paskutinysis iš talentingųjų jos valdovų. Tačiau jo val­dymo laikotarpiu tautos sąmonėje įsitvirtino idėja, kad lietuviai su­kūrė valstybę, už kurios likimą jie yra atsakingi. Išugdytas tautos valstybingumo jausmas - istoriškai svarbiausias Vytauto epochos re­zultatas. Tauta sugebėjo išsaugoti tautinę savimonę ir valstybingumo sampratą net sunkiausiais savo egzistencijos laikais.

Vaikystė

Vytauto vaikystė mažai žinoma. Manoma, kad iš mažens susipa­žino su valstybės reikalais. Vytautas valdė kryžkelių ir persilaužimo laikotarpiu. Iki jo buvusi uždara nuo Vakarų Europos kultūros, Lietuva Vytauto laikais sparčiai į ją integravosi. Visas Vytauto gyve­nimas buvo balansavimas tarp Rytų ir Vakarų politikos. Savo cha­rakteriu ir valios jėga jis sugebėjo puikiai suderinti šias problemas. Lietuvių tauta sužibo kaip jauniausia Vakarų civilizacijos atstovė.

Valdymas ir nuopelnai

Lietuva iki Vytauto buvo daugelio kunigaikštijų junginys. Jas vienijo tik priklausomybė didžiajam kunigaikščiui. Vienos tų kuni­gaikštijų buvo valdomos slavų kunigaikščių, o kitos - Gediminaičių. Didysis kunigaikštis tenkinosi gaudamas kasmetines duokles ir disponuodamas jų karinėmis jėgomis. Po Algirdo mirties daugelis Gediminaičių jautėsi turį tokių pat teisių, kaip ir valdžią paėmęs Vy­tautas. Jis elgėsi ryžtingai, atėmė Seversko žemę iš Dmitrijaus Kaributo, privertė paklusti Podolės kunigaikštį Teodorą, kelis kartus tramdė Švitrigailą. Imdamas tiesioginėn valdžion atskiras ku­nigaikštijas, skyrė vietininkus. Po to į didžiojo kunigaikščio iždą ėmė plaukti buvusių sričių kunigaikščių pajamos.

Vytauto laikais bajorija ne tik tapo viešojo gyvenimo jėga, bet buvo padėti bajorijos, kaip luomo, pamatai. Iki Vytauto Lietuvos ūkis buvo natūrinis. Norėdamas pagyvinti ūkį, Vytautas ieškojo investicijų iš užsienio. Ūki­niais sumetimais jis leido miestuose apsigyventi vokiečiams, Voluinėje - lenkams. Istoriniai šaltiniai leidžia teigti, kad finansų tvarky­mo sistema veikė gerai.

Vytautas pirmiausia buvo politikas ir paveldėjo nedidelį kultūrinį palikimą. Beveik 4 Vytauto valdymo dešimtmečiai buvo persilau­žimas ir kultūrinėje srityje. Turbūt joje jis veikė liek, kiek ji buvo naudinga valstybei. Jis įsteigė ir aprūpino Medininkų vyskupiją, or­ganizavo parapines bažnyčias, steigė vienuolynus (pvz. bene­diktinus įkurdino Senuosiuose Trakuose, pranciškonus – Kaune). Mi­nima Vytauto laikais veikusi Vilniaus katedros mokykla.

Vytauto vidaus politikos tikslas buvo sustiprinti Lietuvą. Jis sukū­rė modernios krikščioniškos monarchijos pagrindus, ekonomiškai, teisiškai ir politiškai sustiprino socialinę atramą - bajorijos luomą. Vystėsi prekiniai piniginiai santykiai, ryšiai su užsieniu, sukurta pini­gų sistema. Susiformavo Lietuvos valstybės simbolika.

Kovos dėl valdžios

Istoriškai reikšminga Vytauto veikla prasidėjo per pilietinį karą tarp Jogailos ir Kęstučio. Tai buvo kartų konfliktas, o vėliau Vytauto ir Jogailos konfliktas - valdžios troški­mas. 1382 m., pabėgus Vytautui pas kryžiuočius, prasidėjo kokybiš­kai naujas LDK istorijos laikotarpis. Primityviai mąstant atrodytų, kad Vytautas tapo tautos išdaviku, nes kariavo dėl valdžios didžiau­sių Lietuvos priešų pusėje. Bet jis siekė savo tikslo remdamasis bet kokiomis priemonėmis. Susidariusi situacija vertė tai daryti, o vė­liau, 1384 m. sudarius kompromisą su Jogaila, Vytautas nubaudė ir savo buvusius sąjungininkus (sudegino 3 strategiškai svarbias kry­žiuočių pilis).

1386 m. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema. Vietininku Lietuvoje paskirtas Skirgailą. Nepasisekus jėga atgauti valdžią, teko antrą kartą bėgti pas kryžiuo­čius. Vytautas vėl visko neteko, vėl reikėjo nepa­prastai sunkiomis sąlygomis derėtis ir kovoti savo tautos priešų pu­sėje. Visgi pačioje LDK didėjo Vytauto šalininkų stovykla, Lie­tuvos gyventojai vis labiau jį rėmė. Tai nulėmė kompromisinę 1392 m. Astravo sutartį su Jogaila. Vytautas LDK tapo antruoju po Jogailos.

Praleisti pas Ordiną metai taip pat nenuėjo veltui. Čia jis pasisė­mė administracijos, drausmės, karo mokslo, diplomatinės patirties. Artimiau susipažino su to meto krikščioniška kultūra, kurios daigus vėliau sėjo Lietuvoje, išmoko suktos ir realios Ordino politikos. Bū­damas gabus, tvirtos valios, energingas ir darbštus, išėjo tikrą to me­to europietiška diplomatijos mokyklą.

Valdžios atgavimas

1392 m. Vytautas atsisakė sąjungos su Ordi­nu, susitaikė su Jogaila ir atgavo valdžią Lietuvoje. To pasekoje Ordinas sustiprino puolimus prieš Lietuvą. Santykiai su Lenkija toliau išliko įtempti, neramu buvo ir šalies viduje. Vytautui esant valdžioje jo tiks­las buvo Lietuvos savarankiškumo išlaikymas, todėl, aplinkybių verčia­mas, jis turėjo nusileisti Jogailai, Lenkijai, žiūrėdamas į juos kaip užsienio politikai naudingą jėgą. Kad apramintų Lenkiją, jis labai dažnai žaidė Ordino korta.

14 a. pab. vis tvirčiau jo valdžią rėmė bajorai žemvaldžiai. Žemių ir valdinių dovanojimas už tarnybą leido atsirasti didikams. Jie tapo administracijos pareigūnais ir rėmė valdovą karinėse, politinėse akcijose.

Konfliktai

1392-1398 m. Vytautas perėmė LDK valdymą, bet juridiškai san­tykių su Jogaila nenutraukė. 1399 m. Rugpjūčio 12 d. Vorsklos mūšio su totoriais pralaimėjimas sutrukdė Vytautui įgyvendinti toli siekiančius planus, teko vėl ieškoti naujo kompromiso su Lenkija ir Jogaila. 15 a. pradžioje vėl sustiprėjo kon­fliktas su Ordinu, kuris, naudodamasis Švitrigaila, savotiškai pastatė Vytautą į kadaise buvusią Skirgailos vietą. Galutinis susidūrimas su Ordinu vis brendo, tą suvokė tiek Ordinas, tiek Lenkija ir LDK. Nu­raminęs Rytus, Vytautas su Jogaila ryžosi lemiamam žingsniui.

Žalgirio mūšyje ir pasiruošime jam atsiskleidė Vytauto, kaip sumanaus diplomato, puikaus organizatoriaus ir gero karo vado talentas. Pagaliau buvo baigta tai, ko siekė ne vienas Lietuvos ir sąjungininkės Lenkijos valdovas – buvo sustabdyta Vakarų Europos agresija j LDK.

1422 m. Melno taika galutinai išsprendė Ordino ir LDK konfliktą ir pakeitė jėgų santykį Rytų Europoje. Vytautas puikiai tuo pasinau­dojo ir nukreipė dėmesį Rytų politikai. Po Maskvos kunigaikščio, Vytauto žento Vosyliaus mirties LDK įtakai pasidavė Pskovas ir Didysis Naugardas. Bet gilėjo religi­niai prieštaravimai tarp stačiatikių ir katalikų, todėl Vytauto politi­kos tęsėjai buvo priversti švelninti religinius santykius.

Gyvenimo pabaiga

1398 m. Sa­lyne Lietuvos bajorai Vytautą paskelbė karaliumi. Lietuvos bajori­ja buvo nusistačiusi vainikuoti Vytautą, o Lenkijos diduomenės po­zicija buvo priešiška. XV a. 3 dešimtmetyje LDK tapo galinga ir įtakinga jėga Vidurio Europoje, todėl stengtasi didinti Gediminaičių dinasti­jos krizę, aštrinti santykius tarp Jogailos ir Vytauto.

Neatsirado panašaus į jį darbų tęsėjo. LDK pradėjo silpnėti. Ge­diminaičių dinastija ėmė virsti lenkiškos orientacijos lietuviškos kil­mės Jogailaičių dinastija.

Beveik visų lietuvių laikoma žymiausia istorinė asmenybė nesuge­bėjo pasiekti to, ko taip troško visą savo gyvenimą. Tragiškas likimas asmens, kuris tiek daug padarė Lietuvai, turėjo tragiškų pasekmių ir Lietuvai.

Nors dar ilgai ruseno Vytauto įžiebta tautinės savimonės idėja elito širdyse, tačiau ilgainiui ji išblėso visuomenės viršūnėje. Visgi šis pasodintas daigas išliko tautos atmintyje ir neleido sunaikinti svarbiausio lietuvių laimėjimo - valstybingumo.

Vertingos nuorodos

www.galve.lt