Marcelijus Martinaitis

Marcelijus Teodoras Martinaitis - lietuvių poetas, eseistas, vertėjas.

Gimė 1936 m. balandžio 1 d. Paserbenčio kaime, dabartiniame Raseinių rajone. Mokėsi Kauno politechnikume, dirbo ryšių techniku. 1964 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Dirbo „Jaunimo gretų“ redakcijoje. Spausdinti eilėraščius pradėjo 1965 m.. Pirmieji eilėraščių rinkiniai buvo“Balandžio sniegas (1962 m.) ir „Debesų lieptais“ (1966 m.). Už rinkinį „Debesų lieptais“ M.Martinaičiui 1967 m. paskirta respublikinė Komjaunimo vardo premija.

Nuo 1980 dėsto Vilniaus Universitete. 1989 nuo Sąjūdžio išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992-1997 m. Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas. Nacionalinės premijos laureatas (1998). Besikeičiančią meno sampratą plačiai skleidė "Poezijos pavasario" renginiuose ir leidiniuose, periodinėje spaudoje ir kt.

Eilėraščių rinkiniuose „Akių tamsoj, Širdies šviesoj“ (1974 m.), „Tie patys žodžiai“ (1980 m.), „Toli nuo rugių“ (1982 m.), „Gailile raso“ (1990 m.), pasiremdamas archetipiniu mąstymu, iš buities detalių bando rekonstruoti senąją baltų pasaulėjautą ar žemdirbių civilizacijos kontūrus ir pagrindinius jos ženklus ( žemė, namai, Dievas, ryšys su mirusiais ), gamtos ritmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. Folkloro personažas - žemaitis Kukutis (Kukučio baladės, 1977 m., papildytas leidimas 1986 m.) yra archajinės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje ir išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą: archetipinės išminties ir psichologinio rezervato apsiginti nuo režimo. Agrarinė kultūra suvokiama ne tik kaip etikos normų, bet ir kaip tautos savimonės pagrindas.

Rinkinyje „Atrakinta“ (1996 m.) kalba apie asmens, genties ir tautos sąsają, ypač išryškėjančią išbandymų metu. Martinaičio poezijos kalbantysis susilieja su praeitim, nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika, knygos-maldaknygės paralele. Rinkinyje Atmintys (1986 m.) albuminis meilės lyrikos žanras prisodrinamas Europos kultūros ženklų, Biblijos reminiscencijų. Martinaičio poezijoje ryškus atsiribojimas nuo spontaniškos saviraiškos, orienuojamasi į epinę tradiciją. Jo poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika.

Vilniaus Universiteto Kiemo teatras pastatė spektaklį Kukutynė (1989), Vilniaus "Lėlės" teatras - pjeses vaikams Pelenų antelė (past. 1971 m.), Avinėlio teismas (past.1976 m.), Žemės duktė (past. 1981, 1982 m.). Poetas vertė Ch. Marti, P.Nerudos, Ch.R.Chimeneso, M.Cvetajevos, E.P.Rumo, ir kt. eilėraščius. Martinaičio poezijos knygos išleistos anglų, švedų, norvegų, prancūzų, lenkų, rusų, latvių, estų, ukrainiečių kalbomis; stambesnės publikacijos - ispanų, vokiečių, italų, čekų, slovakų, rumunų, baltarusių kalbomis.

Poezija

Balandžio sniegas (1962)
Debesų laiptais (1966)
Saulės grąža (1969)
Akių tamsoj, širdies šviesoj (1974)
Tie patys žodžiai (1980)
Vainikas (1981)
Toli nuo rugių (1982)
Kukučio baladės (1986)
Amžinas tiltas (1987)
Gailile raso (1990)
Atmintys (1995)
Atrakinta (1996)
Sugrįžimas (1998)
Pareisiu su paukščiais (2002)
Tolstantis (2002)

Esė

Poezija ir žodis (1977)
Papirusai iš mirusiųjų lapų (1992)
Prilenktas prie savo gyvenimo (1998)
Laiškai Sabos karalienei (2002)
Lietuviškos utopijos (2003)

Vertingos nuorodos

rugelis.night.lt
www.rasyk.lt
katekizmas.group.lt

Literatūra

Rita Tūtlytė „Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis“

2011-07-25