Leonidas Iljičius Brežnevas

Leonidas Iljičius Brežnevas (Leonid Ilyich Brezhnev) – Tarybų Sąjungos vadovas, TSKP generalinis sekretorius 1964–1982 m., Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas 1960–1964 m. ir 1977–1982 m. 1958 m. lankėsi Lietuvoje, buvo ant Gedimino kalno.

Gimė 1906 m. gruodžio 19 d. Kamenskojės mieste (Ukraina), darbininkų metalurgų šeimoje. 1927 m. baigė Kursko žemėtvarkos ir melioracijos technikumą, dirbo žemės ūkio srityje vadovaujančias pareigas. 1935 m. baigė Kamenskojės metalurgijos institutą, pradėjo kopti karjeros laiptais.

Antrojo pasaulinio karo metais buvo politiniu vadovu įvairiuose srityse. Po karo dirbo vadovaujantį partinį darbą įsisavinant plėšinius Ukrainoje, Moldavijoje, Kazachstane. Nuo 1956 m. Pradėjo užimti aukštus postus komunistų partijose. 1964 m. spalio mėn. SSRS plenume išrinktas SSKP CK pirmuoju sekretoriumi.

Leonidas Brežnevas buvo vienas iš sąmokslininkų, organizavusių Chruščiovo nuvertimą 1964 m. Niekas nelaikė jo tinkamiausiu kandidatu į aukščiausią partijos ir valstybės postą, bet vis dėl to netrukus jis atsidūrė viršūnėje. Jį išrinkusieji galvojo tik apie pereinamąjį laikotarpį, tačiau Brežnevas pademonstravo tokį taktinį sumanumą, mokėjimą išsilaikyti, kad išbuvo tame poste iki pat savo mirties, daugiau kaip aštuoniolika metų, nors jo protinės ir fizinės galios juo toliau, juo labiau menko.

Jis nebuvo senas bolševikas spartietis ar fanatiškas ideologas, o greičiau ekstravertiška asmenybė, tvirtai tikinti principu „gyvenk ir leisk gyventi kitiems", visų pirma nomenklatūrai — partinei vadovybei ir valstybinei biurokratijai. Jis buvo užkietėjęs optimistas ir į senatvę vis labiau nemėgo, kad nemalonūs faktai drumstų jo ramybę. Vengė eksperimentų ir panaikino kai kurias drąsias ar absurdiškas Chruščiovo įvestas naujoves.

Jo valdymo laikotarpį žymi stagnacija visose gyvenimo srityse: nekilo gamybos našumas, nedidėjo žemės ūkio efektyvumas, visas pagrindines lėšas sunaudodavo karo pramonė. Prasidėjo pagrindinių gyvenimo reikmenų trūkumas, blogėjo ekologinė situacija, plito alkoholizmas. Buvo susidorota su rusų disidentais tokiais kaip Solženycinas ir Sacharovas. Pablogėjo tarptautinė padėtis ypač po sovietinės kariuomenės invazijos į Afganistaną 1979 m. Vakarų šalys boikotavo 1980 m. vasaros olimpines žaidynes Maskvoje. Šaltasis karas su visomis savo pasireiškimo formomis pasiekė aukščiausią įtampos tašką. SSRS propagandos priemonės piešė siurrealistinį „išvystyto socializmo" paveikslą. Žemės ūkis ir pramonė beviltiškai atsiliko nuo Vakarų šalių. Devintojo dešimtmečio pradžioje SSRS trūko beveik visų rūšių prekių, buvo daug įvežama iš užsienio. Salyje plito ekonominės ir socialinės problemos, kurių jau nebegalėjo spręsti propagandinės priemonės. Staigi Brežnevo mirtis 1982 m. ir greitas jaunesnio valstybės lyderio Gorbačiovo atėjimas į valdžią 1985 m. išgelbėjo SSRS nuo visiškos stagnacijos, o demokratijos apraiškų atsiradimas visuomenėje vedė link SSRS griuvimo.

Vertingos nuorodos

www.xxiamzius.lt
www.geopolitika.lt
www.komunizmas.org
www.mokslai.lt

Šaltiniai

Laqueur Walter, Europa mūsų laikais. Atviros Lietuvos fondas, 1995
Morozovienė Rimutė, Asmenybės istorijos pamokose. Vilnius, 2000, p. 13