Nikita Sergėjevičius Chruščiovas (Nikita Krusciov) - Tarybų Sąjungos valstybės veikėjas, nuo Stalino mirties 1953 m. iki 1964 metų spalio faktiškai valdęs šalį. 1937-1966 m. buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatu, 1935-1939 ir 1949-1953 m. Maskvos miesto ir srities komunistų partijos centrinio komiteto pirmuoju sekretoriumi , 1938-1949 m. Ukrainos komunistų partijos centrinio komiteto pirmuoju sekretoriumi, 1949-1953 m. TSKP CK sekretoriumi.

Nikita Sergėjevičius Chruščiovas

Gimė Kursko srities Kalinovskojos gyvenvietėje, šachtininko šeimoje. 1908 m. būdamas 14 metų pradėjo dirbti šaltkalviu Donbaso gamyklose ir šachtose. 1918 m. tapo bolševiku. 1918-1920 m. pilietiniame Rusijos kare kariavo prieš baltagvardiečius. Po karo dirbo ūkinį ir partinį darbą Donbase ir Kijeve. 1929-1931 m. mokėsi Maskvos pramonės akademijoje. Ketvirtajame dešimtmetyje jis rėmė Staliną ir dalyvavo partijos valymuose pašalinant nenaudingus partijos dalyvius. 1935-1938 m. buvo VKP(b) Maskvos srities ir miesto komiteto pirmuoju sekretoriumi, o 1938-1941 m. ir 1947-1949 m. - Ukraimos KP(b) pirmuoju sekretoriumi.

Antrojo pasaulinio karo metais buvo kelių frontų karinės tarybos narys, 1943 m. jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Po karo jis buvo ne tik Ukrainos KP(b) CK pirmasis sekretorius, bet 1947-1949 m. ir Ukrainos Ministrų tarybos pirmininkas. Nuo 1949 m. dirbo Maskvoje, iš pradžių buvo SSKP CK sekretorius, o nuo 1953 m. rugsėjo mėn. iki 1964 m. spalio mėn. - SSKP CK pirmasis sekretorius, 1958-1964 m. dar ir SSRS MT pirmininkas, faktinis valstybės vadovas.

1954 – 1964 m. Chruščiovo epochos apžvalga

Jo vadovavimo valstybei metais Dvidešimtajame partijos suvažiavime buvo pasmerktas Stalino asmens kultas, įvardinti nusikaltimai, vykdyta destalinizacija.

1.Pirmoji destalinizacijos priežastis buvo savigynos instinktas, siekimas išlikti gyvam. Paskutiniais Stalino gyvenimo mėnesiais beveik visi vadovai pajuto, kokie jie patys neapsaugoti nuo diktatoriaus savivalės. „Įpėdinius" sutelkė prieš Beriją ne tiek skirtingas nuo jo požiūris į būsimas reformas, kiek baimė, kad į valdžia ateis naujas diktatorius, nes Berija tuo metu atrodė esąs stipriausias - juk jis disponavo didžiuliu Saugumo ir Vidaus reikalų ministerijos aparatu.

2.Antroji permainų priežastis buvo esmingesnė. Ją sąlygojo visų vadovų (tiek Chruščiovo, tiek Malenkovo) suvokimas, kad ekonominės ir socialinės reformos yra būtinos. Grynai represinis ekonomikos valdymas, besiremiąs autoritariniu beveik visos žemės ūkio produkcijos nusavinimu, visuomeninių santykių baudžiamumu, Gulago hipertrofija, baigėsi rimta ekonomine krize ir socialinėmis kliūtimis, dėl kurių jokia darbo našumo pažanga buvo neįmanoma. Ekonominis modelis, kurio įkūnijimas ketvirtajame dešimtmetyje prieš visuomenės daugumos valią atvedė į aukščiau aprašytus represijų ciklus, atgyveno.

3.Trečioji permainų priežastis buvo susijusi su pačia kovų dėl paveldėjimo dinamika. Toliau už visus savo kolegas nuėjo Nikita Chruščiovas. Jam tai pavyko dėl daugelio priežasčių. To priežastys buvo jo paties sutikimas pripažinti savo stalinistinę praeitį, nuoširdi atgaila, politinis lankstumas, savitas populizmas, ištikimybė tam tikrai socialistinio tikėjimo „šviesia ateitimi" formai, bei noras grįžti prie to, ką jis laikė „socialistiniu teisėtumu".

Chruščiovo vaidmuo reiškėsi aktyviais bandymais demokratizuoti visuomenę ir formuoti liaudies ūkio mechanizmą atsižvelgiant į socialinias problemas bei patį žmogų. Su jo vardu siejamas tarptautinės politikos posūkis nuo šaltojo karo į taikos būvį. Nikita karštai tikėjo komunizmo idealais ir tai pažymėjo jo politiką. Jis troško tarybinę valstybę padaryti mažiau regresyvią. Manė taip pagreitinsiąs komunizmo triumfą. Susilpnino ideologinės kontrolės sistemą, bet neatsisakė siekti visuomeninio vienmintiškumo.

Tačiau tuo pat metu jis atstovavo senajai administracinei-politinei sistemai, besivadovaujančiai tos epochos suformuotais bruožais. Vadovo psichologiją ir pažiūras sudarė tie patys stereotipai, kuriuos jis stengėsi suardyti. Atrodė, jog viena koja jis žengia į demokratija, antra – skendo dogmatizme ir subjektyvizme. Jo paieškos siekiant reorganizuoti politinę sistemą visai nesirėmė kolektyvine partijos ir visuomenės nuomone.

1961 metų partijos programoje jis įrašė, kad Tarybų sąjunga per 10 metų ekonominiame lenktyniavime pralenks JAV, o per kitą 10 metų pasieks išvystyto komunizmo stadiją ir įgyvendins idealą „kiekvienam pagal jo poreikius“. Chruščiovas pritarė Stalino įsitikinimams, kad komunizmas reikalauja vienarūšės nuosavybės formos. Partija privalo atsisakyti privačių sodybinių sklypų, ir kolūkinės nuosavybės, paversti kolūkiečius samdomais darbininkais. Mėgino įkalbėti valstiečius „savanoriškai parduoti savo gyvulius ir persikelti į naujus agrarinius miestus, šitaip įgyvendinant komunistinį prieštaravimo tarp miesto ir kaimo panaikinimą. Jam buvo būdingas utopinis dinamizmas, stūmęs partiją į nepaliaujamas reorganizacijas. Dėl šios priežasties Chruščiovui nesisekė šaliai suteikti taip reikiamo stabilumo. Užsienio politiką jis laikė klasių kovos išplėtimu, kuris turėjo baigtis priešininko žlugimu.

Svarbi Chruščiovo komunistinės utopijos atgaivinimo plane nebuvo noro silpninti tarybinę valstybę, ar atsisakyti pretenzijų į vadovavimą pasauliui. Chruščiovo detotalitarizacijos prasmę išreiškė 3 punktai:

1. Tai valstybės biurokratinio aparato mažinimas į kasdieninį valstybės organų darbą įjungiant paprastus piliečius.

2. Biurokratiniai valstybės organai turėjo būti palengva pakeisti į savarankiškas piliečių grupes, kurios savo reikalus imtų į savo rankas. Turėjo padaugėti didelių visuomeninių organizacijų, veikiančių lygiagrečiai su valstybės organais ir taip skatinančių visuomenės iniciatyvą ir savivaldos dvasią.

3. Socialistinės visuomenės juridinės normos turėjo būti pakeistos neteisinėmis „socialinėmis normomis“.

Chruščiovo tikslas buvo konformistinis: visuomenė, laisva nuo interesų konfliktų, ideologiškai vienmintiška, nepaliekanti vietos individualiems pasirinkimams. Jis siekė sumažinti baimės ir prievartos vaidmenį, bet su sąlyga, kad prievartinį išorinį konformizmą pakeis vidinis konformizmas, mobilizuojantis mases entuziastingai siekti centro numatytų tikslų. Nuodugniau ištyrus Chruščiovo idėjas ir mėginimus jas įgyvendinti, matėsi, kad jos yra marksistinio idealo karikatūros, atskleidžiančios visas komunistinio kolektyvizmo silpnybės ir pavojus.

Reformų žlugimo priežastys

1962 m. nesėkmėmis baigėsi jo bandymai dislokuoti branduolines raketas Kuboje, ekonomiškai parklupdyti Kiniją. Dėl patirtų nesėkmių žemės ūkyje ir užsienio politikoje Chruščiovas 1964 m. spalio 14 d. SSKP CK plenumo nutarimu buvo atleistas iš visų užimamų pareigų.

Chruščiovui trūko kultūros, platesnio akiračio, reikalingo valdant tokio dydžio šalį. Chruščiovas tai suprato ir bandė remtis savo aplinkos asmenimis. Paradoksalu, bet nepopuliarius sprendimus skatinantys asmenys, patys likdavo šešėlyje, kai pasekmės sukeldavo neigiamus atgarsius. Vadovas rėmėsi dažnai ne tais kurie su juo nesutiko, o su tais, kurie jam pataikavo. Taigi, artimiausi pataikūnai galiausiai tapo puolančiais dėl nesėkmių.

Į klausimą, kodėl šeštajame dešimtmetyje reformos žlugo, galima pasakyti: konservatyvios jėgos paėmė viršų, nes valdymo aparatas kaip ir visa visuomenė dar nebuvo pasiruošę radikalioms permainoms.

Viena iš klaidų buvo ta, kad reformų, o taip pat ir jų vykdymo kelių koncepcijos paieškos buvo pagrįstos tradiciniais administraciniais ir net biurokratiniais metodais. Chruščiovas paprastai duodavo nurodymus ministerijoms, žinyboms spręsti problemas, tai yra tam pačiam aparatui kuris turėjo pats apriboti savo valdžią. O aparatas visuomet rasdavo tiesioginį ar netiesioginį būdą apsaugoti save nuo kontrolės.

Šis drąsus ir veiklus, aštraus politinio proto žmogus neatsilaikė prieš savo asmeninio garbinimo pagundą. Pataikūnai jį skandino pataikavimo ir pagyrų jūroje, nes už tai gaudavo aukštus portus, apdovanojimus, premijas, titulus. Ir kuo šalyje buvo daugiau blogybių, tuo garsiau skambėjo pataikūnų chorai apie „didįjį dešimtmetį“.

Neturėdamas tarptautinės politikos patirties, jis vos nesukėlė trečiojo pasaulinio karo, išprovokavo Karibų krizę, susivaidijo su Mao Dzedungu, negana to, pagrasino nomenklatūrai, kad panaikins visus specialiuosius skirstytojus ir tiekimas aparatui vyks per įprastą prekybos tinklą. Viešai pareiškęs visam pasauliui apie Stalino nusikaltimus ir apie grįžimą prie tam tikrų "Lenino normų", jis pats užmovė apynasrį nomenklatūrai atleisdamas, perkeldamas, šalindamas ir pritraukdamas visų lygių vadovus, o kartu kurdamas nervinę įtampą "veidrodžių karalystėje". Stalino valstybės laivą Chruščiovas nubloškė į audringą realaus gyvenimo jūrą, laivas ėmė skęsti. Partijos aparatas pradėjo triukšmauti. Tikrosios valdžios triumviratas nutarė grąžinti rūdžių išėstą laivą į tylų užutekį, vėliau pavadintą sąstingiu, ir parinko jam tinkamą kapitoną - Leonidą Brežnevą.

Chruščiovą pavedė ir tradicinė, Stalino laikais įdiegta viršininkavimo psichologija, nepasiruošimas rimtai priimti kolektyvinį valdymą. Kovotojas prieš asmens kultą pats pasirodė jo auka. Nekritiškumas sau pačiam, leidimas gražbyliauti, gėrėjimasis savimi mažino vadovo autoritetą, tarnavo piktoms kalboms ir anekdotams apie jį patį. Jis neišlaikė valdymo išbandymų ir jo neteko.

Svarbiausias prieštaringo dešimtmečio rezultatas buvo valstybės išvedimas iš Stalinizmo laikotarpio. Vėliau į visuomenės gyvenimą atėjo nauja karta, nežinanti baimės, sugebanti mokytis ir naujai gyventi, suprasti visuomenę ir ją reformuoti. Per du sekančius dešimtmečius šios sėklos davė daigus.

Nikita Chruščiovas mirė 1971 m. rugsėjo 11 d. Maskvoje.

Vertingos nuorodos

www.kabutes.lt
www.mokslai.lt
www.skrynia.lt
politika.atn.lt
www.xxiamzius.lt

Šaltiniai

Ю. В. Аксютин, Никита Сергеевич Хрущев : материалы к биографии, Москва : Издательство политической литературы, 1989, p.165
Яковлев, Александр Николаевич, Atminties akivarai : tarybinė epocha ir jos lyderiai istoriko ir liudytojo žvilgsniu, Vilnius: Algimantas, 2002, p.104
Morozovienė Rimutė, Asmenybės istorijos pamokose. Vilnius, 2000, p.136
Walicki, Andrzej, Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę : komunizmo utopijos istorija, Vilnius : Mintis, 2005, p.601
Stéphane Courtois, Nicolas Werth, Jean-Louis Panné, Juodoji komunizmo knyga : nusikaltimai, teroras, represijos, Vilnius: Vaga, 2000, p.344