Georgas Vilhelmas Frydrichas

Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis (Georg Wilhelm Friedrich Hegel) – vokiečių filosofas, vienas iš  vokiečių idealizmo kūrėjų kartu su Imanueliu Kantu (Immanuel Kant), vienas įtakingiausių Švietimo amžiaus filosofų.

Gimė 1770 m. rugpjūčio 27 d. Študgarte, Vokietijoje, biurokrato tėvo šeimoje. Mokėsi Štutgarto gimnazijoje, kur jis susipažino su graikų ir romėnų klasika. Tėvas norėjo, kad jis būtų dvasininkas ir nuo 1788 iki 1793 m. jis studijavo teologiją Tübingen universiteto seminarijoje. Besimokydamas susidraugavo su Friedrich Hölderlin ir Friedrich W.J von Schelling ir tapo neišskiriamais draugais.

„Vienintelė mintis, kurią atsineša filosofija, yra ta paprasta proto mintis, kad pasaulyje viešpatauja protas, todėl ir pasaulinė istorija vyko protingai“

Baigęs Tübingo universitetą, persikėlė gyventi į Berną, vėliau į Frankfurtą, kur dirbo privačiu korepetitoriumi. Kai tėvas mirė, paveldėjo nemažą pinigų sumą ir metė korepetitoriaus darbą, atsidėdamas darbu ties socialinėmis temomis.

1800 m. G.Hėgelis susidomėjo kritiška Imanuelio Kanto filosofija. 1801 m. susitiko su savo draugu Friedrich W.J von Schelling, kur redagavo kritišką filosofijos žurnalą. Tais pačiais metais G.Hėgelis išleidžia savo pirmąją esė.1807 m. išleidžia savo pirmąjį didelį darbą „Die Phänomenologie des Geistes“ (Dvasios fenomoligiją).

Gavęs pasiūlymus paštu iš Erlangeno ir Heidelbergo universitetų Berlyne, G.Hėgelis pasirinko Heidelbergo universitetą ir 1816 m. pradėjo darbą jame. 1817 m. išleidžia „Enzyklopädie der philosophischen Wissenschaften“ (The Encyclopedia of the Philosophical Sentence).

1831 m. rugpjūtį choleros epidemija pasiekė Berlyną ir G.Hėgelis paliko miestą, apsistodamas Kreuzberge. Naujas semestras prasidėjo spalį ir būdamas silpnos sveikatos vokiečių filosofas sugrįžo į Berlyną, su (klaidingu) įspūdžiu, kad epidemija sumažėjo ir beveik po mėnesio 1831 m. lapkričio 14 d. mirė.

Filosofija

Pasak Georgo Vilhelmo Frydricho Hėgelio mūsų mąstymas priklauso nuo antasmeninio proto raidos, apie kurią I.Kantas nieko nekalba. Tą raidą galime įžvelgti ne tik pažinimo, bet ir religijos, teisės, valstybės istorijoje. Jai būdinga vidinė logika, ji būtina. Proto plėtra nežino jokių kliūčių, net gi geografinių – istorijos vyksmo būtinumas reiškiasi ir tuo, kad skirtingu laiku skirtingos tautos atlieka istorijos joms skirtus uždavinius. Taigi mes turime kalbėti apie pasaulinį protą, kurio plėtra lemia logiškai būtina ir tikslingą visa žmogiškosios veiklos istoriją.

G.Hėgelio pasaulinis protas, kurį jis dar vadinama (iškeldamas į pirmą vietą kitus šios sąvokos aspektus) pasaulinė dvasia, absoliutine idėja ar tiesiog Absoliutu, iš tikrųjų yra filosofinė ir loginė Dievo abstrakcija. Toje abstrakcijoje nunyksta bent dalis Dievo kaip asmens bruožų ir lieka iš esmės vien protas, mąstymas, pažįstantis ir tuo pat metu kuriantis pasaulį. Anapus to proto nieko nėra, net ir I.Kanto daiktų pačių savaime.

G.Hėgelio filosofijoje yra trys absoliutinės idėjos būties formos. Pirmoji iš jų yra grynojo mąstymo karalystė, kurioje absoliutinė idėja plėtojasi, G.Hėgelio žodžiais tariant „savo prieglobstyje“, „grynojo mąstymo stichijoje“ arba, kitaip tariant logikoje. Logikoje absoliutinė idėja savo turinį atskleidžia viena su kita susijusių loginių kategorijų sistema. Šias kategorijas G.Hėgelis traktuoja kaip metafizinius Dievo apibrėžimus.

Antroji absoliutinė idėjos raidos forma yra gamta kaip idėjos kitabūtė. Absoliutinė idėja įsikūnija gamtoje panašiai kaip Dievas įsikūnija Kristuje. Virsdama gamta, absoliutinė idėja sudaiktina save, nutolsta nuo savo tikrosios esmės ir įgyja baigtinių kūnų pavidalą. Dievas sukūrė gamtą, kad joje galėtų atsirasti žmogus, o kartu su juo žmogiškoji dvasia. Būtent per žmogaus veiklą pasaulinė dvasia realizuoja didįjį – savęs pažinimą.

Todėl trečioji ir paskutinė absoliučios idėjos forma (bent iš dalies atitinkanti krikščioniškąją Šventąją Dvasią) yra Dvasia, į kurią idėja grįžta iš savo gamtiškosios tremties, pradėdama istorinę raidą. Siekdama pažinti save, ji panaudoja daugybę žmonių kartų (kol pasiekia G.Hėgelio kartą), bet tas didysis savęs pažinimo (savižinos) tikslas pateisina visas išlaidas ir visas priemones.

Tris absoliutinės idėjos raidos formas atitinka trys pagrindiniai Hėgelio filosofijos skyriai. Idėjos plėtotę „grynojo mąstymo stichijoje“ nagrinėja, kaip minėjome, Logika, idėjos plėtotę gamtoje – Gamtos filosofija, idėjos istorinę raidę – Dvasios filosofija.

Vertingos nuorodos

www.kabutes.lt
www.straipsniai.lt
aidai.us
www.alcott.net

Literatūra

Evaldas Nekrašas „Filosofijos įvadas“ Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006 m.