Žanas Polis Sartras

Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre) - prancūzų rašytojas, filosofas egzistencialistas, publicistas, dramaturgas, politinis aktyvistas, biografas ir literatūros kritikas. Jis laikomas ryškiausių XX a. prancūzų egzistencialistu..

Gimė 1905 m. birželio 21 d. Paryžiuje, prancūzų laivyno kapitono ir Anne-Marie Schweitzer šeimoje. Motinos pusbrolis yra Nobelio premijos laurėtas. Kai Žanui Poliu Satre buvo 15 mėnesių mirė jo tėvas. Tuomet Žano motina persikėlė pas savo tėvą, vokiečių aukštosios mokyklos profesorių, kuris anūką mokė literatūros ir supažindino su klasikine literatūra dar vaikystėje

„Egzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs“

J.P.Satre studijuoti pasirinko „École Normale Supérieure“ (1924-1929 m.) ir vėliau, 1931 m. tapo filosofijos prafesoriumi „Le Havre“. J.P.Satrė filosofiją įtakojo garsiausi vakarų filosofai: Imanuelis Kantas, G.W.F Hegel, Edmund Gustav Albrecht Husserl, Martin Heidegger ir daugelis kitų.

Antrasis pasaulinis karas

Prasidėjus antrajam pasauliniam karui prisijungė prie Prancūzijos armijos ir buvo meteorologas. Kai vokiečių armija užėmė Padoux, jis buvo suimtas ir devynis mėnesius praleido kaip karo belaisvis. Būdamas belaisvių sukūrė pirmąjį scenarijų dramai „Barionà, fils du tonnerre“. Belaisvėje taip pat perskaitė Martin Heidegger „Sein und Zeit“ . Šis kurinys filosofui paliko didžiulį įspūdį . 

1941 m. balandžio mėnesį buvo paleistas, dėl sveikatos problemų, nes atsirado silpnas regėjimas. Tais pačias metais gegužę grįžo į Paryžių ir prisijungė prie pogrindinės grupės „Socialisme et Liberté“ kartu su kitais rašytojais Simone de Beauvoir, Merleau-Ponty, Jean-Toussaint Desanti ir jo žmona Dominique Desanti, Jean Kanapa, ir École Normale studentais.

Po Paryžiaus išlaisvinimo 1944 m. rugpjūčio mėnesį, jis parašė „Antisemitas ir judėjas“. Šioje knygoje bando paaiškinti antisemitinę neapykantą. Susidomėjęs literatūros kritika parašo Baudelaire (1947 m.) ir Jean Genet (1952 m.). Savo vaikystės biografiją išleidžia 1964 m. pavadinimu „Les Mots“ (žodžiai).

Egzistencializmas

Po antro pasaulinio karo vakarų literatūroje reiškiasi dvi tendencijos literatūroje. Susijusi su rašytojų siekimu įprasminti karo patirtį, bei žmogaus būtį tiką praėjusių ir ateityje galimų sukrėtimų akivaizdoje. Šis įprasminimas rėmėsi egz filosofiniais filosofiniais principais. Absurdo, žmogaus vienatvės ir beprasmybės idėjose daugelis rašytojų atrado fašizmo ir bolševizmo, žvėriškų nusikaltimų paaiškinimą. Ši filosofija buvo plačiai propaguojama grožinėje literatūroje. Tai lėmė jos populiarumą literatūroje. Susilaukė daug šalininkų pavertusiu egz mada.

Egzistencialistai kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas – gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzisencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia reikšmę prieš esmę. Egzistencija kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje.

Pasak Žano Polio Satro žmogus yra pasmerktas laisvei. Jis gali jos atsisakyti tik nustodamas būti autentišku žmogumi, pačiu savimi asmenybe. Autentiškai egzistuojantis žmogus yra laisvas ir atviras, , nes jis nuolat kuria pats save, priimdamas sprendimus už kuriuos atsakingas tik pats, - tos atsakomybės jis negali suversti nei visuomenei, nei istorijai, nei kam kitam.

Vertingos nuorodos

www.spauda.lt
www.bernardinai.lt
www.vpu.lt
www.g-taskas.lt
www.kabutes.lt
nobelprize.org
people.brandeis.edu
www.ac-strasbourg.fr

Literatūra

Evaldas Nekrašas „Filosofijos įvadas“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006 m.

2011 08 01