Danielius Kleinas

Danielius Kleinas – evangelikų liuteronų kunigas, kalbininkas, lietuviškos gramtikos ir žodyno kūrėjas.

Gimė 1609 m. gegužės 30 d. Tilžėje. Ten lankė provincinę mokyklą, o 1627 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą. 1636 m. baigė universitetą ir gavo filosofijos magistro laipsnį. Vėliau tapo lietuvių kunigu (pastoriumi) Tilžėje iki pat mirties 1666 m. lapkričio 28 d.

Pats D.Kleinas buvo tauraus būdo, labai energingas ir nepaprastai gabus žmogus. Jis turėjo didelį autoritetą, bet ir daug priešų. Būdamas dvasininkas savo pasaulėžiūra oš esmės nesiskyrė nuo kitų kunigų. Jis nekovojo prieš feodalinę santvarką, bet ir nebuvo aktyvus valdžios įrankis, nepataikavo didikams, stovėjo liaudies pusėje. Lietuvių kovą dėl gimtosios kalbos teisių stebėjo nuo pat vaikystės. Patys lietuviai reikalavo, kad jų kunigas mokėtų lietuviškai, o ir pats D.Kleinas buvo paskirtas lietuvių kunigu į Tilžę dėl to, kad ankstesnis kunigas nemokėjo lietuvių kalbos ir buvo iškeltas.

Šis liaudies reikalavimas veikė dvasininkus ir liaudį, kartu ir D.Kleiną. Jis stengėsi paveikti valdžią, kuri vėliau pradėjo rūpintis lietuviškai mokančių dvasininkų ruošimu. Tam reikėjo pagalbinių darbų. 1639 m. buvo išleistas valdžios nutarimas, įpareigojantis lietuviškai mokančius dvasininkus paruošti trumpą lietuvių kalbos gramatiką ir būtiniausių žodžių žodyną. Šis potvarkis buvo atrama kovoje dėl lietuvių kalbos teisių, minimali sąlyga vėl pasirodyti lietuviškoms knygoms.

Pats D.Kleinas nenorėjo, kad lietuviai turėtų nepaprastą gramatiką. Jis siekė, kad lietuvių kalbą turėtų tokią gramatiką, kokią turi kitos kultūringos kalbos. Į lietuvių kalbą jis žiūrėjo kaip į lygią kitoms kalboms ir norėjo padėti tvirtus pagrindus. Būdamas europinio masto kalbininkas, išsimokslinęs, žinojo to meto lingvistinę literatūrą, mokėjo senąsias (hebrajų, graikų, lotynų) kalbas. Dirbo labai metodiškai, išstudijavo kitų kalbų gramatikas ir paėmė tik tas, kas tiko lietuvių kalbai. 

Rašydamas lietuvių kalbos gramatiką D.Kleinas rėmėsi gyvąja kalba. Klausydamas gyvosios kalbos jis formulavo dėsnius, o juos savo ruožtu vėl tikrino praktikoje. Valdžiai kalbininkas įteikė tris rankraščius: „Lotynišką lietuvių kalbos gramatiką“, „Sutrumpintą vokišką lietuvių kalbos gramatiką“ (vadovėlį) ir „Vokiečių-lietuvių kalbų žodyną. Lotyniška gramatika buvo išleista 1653 m., vokiška gramatika pasirodė 1654 m., o kur dingo žodynas neaišku (tėra išlikęs jo nuorašas).

Abu darbai buvo aprobuoti specialios komisijos, į kurią įėjo geriausi lietuvių kalbos žinovai, tarp kurių buvo ir Kristupas Sapūnas dar 1651 m. įteikęs cenzūruoti lietuvių kalbos gramatiką, kurią išspausdino Teofilis Šulcas tik 1673 m.

D.Kleino „Gramatica Lituanica“

Ši gramatika išleista 1653 m. yra pirmojo žinoma spausdinta lietuvių kalbos gramatika, nes K.Sirvydo „Clavis linguae Lituanicae“ (1630 m.) tebėra nesurasta. Gramatikos prakalboje D.Kleinas išdėstė savo pažiūras į gramatiką ir lietuvių kalbą. Ją apgynė rimtais argumentais. Buvo sakoma, kad lietuvių kalboje negali būti jokių dėsnių, kad ji esanti sumaišyta ir netvarkinga. Savo parengtoje gramatikoje įrodė, kad lietuvių kalba turi darnią gramatinę sistemą, tačiau vieną iš minusų pažymėjo tai, kad lietuvių kalba turi daug tarmių ir esanti nenusistovėjusi kalba, kur tie patys žodžiai skirtingose regionuose vartojami kita prasme.

Pats D.Kleimas įrodinėjo, kad tarmės būdingos visoms kalboms ir tai nėra kliūtis tų kalbų gramatikoms. Atrėmęs lietuvių kalbai daromus įvairius priekaištus D.Kleinas iškėlė patriotinį uždavinį: Kodėl ir mums neišdalinti šios kalbos, kurią daugelis laiko barbariška ir netvarkinga, išradingomis taisyklėmis, kad nuvalytume tą purvą, kuriuo ilgai ji buvo aptaškyta, ir kad ji džiugintų mus visu savo blizgėjimu.

Vertingos nuorodos

www.mazoji-lietuva.lt
mokslasplius.lt
www.mazoji-lietuva.lt

Literatūra

Jurgis Lebedys „Senoji lietuvių literatūra“ 1977 m. 111-113 psl.