Giuseppe Garibaldi

Džiuzepė Garibaldis (Giuseppe Garibaldi) – Italijos karinis ir politinis veikėjas, vienas svarbiausių Italijos suvienijimo kovotojų.

Jis gimė 1807 m. liepos 4 d. Nicoje. Ankstyvoje jaunystėje įsitraukė į Italijos išvadavimo nuo aplinkinių valstybių įtakos ir suvienijimo judėjimą. 1834 m. prisidėjo prie Dž. Madzinio sukilimo organizavimo Savojoje. Sukilimui nepavykus buvo nuteistas mirti, todėl 1835 m. buvo priverstas išvykti į Pietų Ameriką. Ten kovojo dėl Urugvajaus nepriklausomybės, dalyvavo pietų Brazilijos respublikonų sukilime. 1848 m. prasidėjus Italijos revoliucijai, sugrįžo ir suorganizavo savanorių būrį, kovojo su Austrijos kariuomene Lombardijoje ir kitose vietose, už tai 1849—1854 m. praleido tremtyje. 1859 m. kilus Austrijos karui su Italijos dalimi Pjemontu ir Prancūzija, Garibaldis sėkmingai vadovavo savanorių korpusui, vadintui Alpių šauliais. 1860 m. suorganizavo 1000 vyrų („Tūkstantinę") ir iš Genujos išplaukė į Sicilijos salą, kad padėtų jos gyventojams išsivaduoti iš Neapolio Burbonų valdžios. Garibaldžio būriai užėmė ne tik Neapolį, bet visą pietinę Italiją. Mėgindamas prijungti prie kuriamos Italijos valstybės Romą ir Veneciją, 1862 ir 1867 m. surengė du karinius žygius į Romą.

1870 m. dalyvavo Prancūzijos-Prūsijos kare kaip Prancūzijos armijos dalies vadovas, bet pralaimėjo. 1871 m. jis grįžo į Italiją, daugiau visuomeniniame ir politiniame gyvenime aktyviau nedalyvavo. 1882 m. liepos 2 d. mirė Kapreros saloje.

Vertingos nuorodos

www.lietuvos.net

Šaltiniai

Morozovienė Rimutė, Asmenybės istorijos pamokose. Vilnius, 2000, p. 103-104