Romas Kalanta

Romas Kalanta – lietuvių laisvės kovotojas, disidentas, susideginęs už Lietuvos laisvę.

Ši asmenybė gimė 1953 vasario 22 dieną, Alytuje, tėvo tarnavusio kare su vokiečiais šešioliktoje lietuviškoje divizijoje. Tarnaudamas buvo sužeistas, o vėliau dirbo Kauno politechnikume. Motina dirbo pramprekyboje. Ji buvo religinga ir vaikus stengėsi auklėti katalikiška dvasia.

Mokslai R.Kalantai nelabai sekėsi. Bendraklasiai teigia, kad ir pats R.Kalanta dažnai atsisakydavo atsakinėti, nors ir mokėdavo, nes nematė prasmės.

1971 m. vaikinui nepasisekė išlaikyti chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų ir jam nepavyko baigti 18 vidurinės mokyklos. Mokytis perėjo į vakarinę mokyklą. Mokydamasis šioje mokykloje taip pat dirbo „Aido“ gamykloje, rašė eilėraščius. Vėliau teigiama išėjo iš darbo ir skyrė visą dėmesį mokslams.

1972 m. gegužės 14 d. Ariogalos gatvių sankryžoje stoviniavo R. Kalantos draugai. Priėjęs Romas atsinešė tuščią trijų litrų talpos stiklainį ir paprašė benzino svarbiam įvykiui. Ir galiausiai Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, Romas Kalanta protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, užsidegė. Iš įvairių liudininkų teigiama, kad ne visi įvykio vietoje buvę jaunuoliai leido gesinti degantį R.Kalantą. Manoma, kad savo artimiausiems draugams jis prasitarė apie planuojamą susideginimą. Vis tik dalis žmonių dar bandė gesinti, dengdami lietpalčiais. Galiausiai atvykusi greitoji medicinos pagalbą R.Kalantą rado be sąmonės ir išvežė į ligoninę.

Oficialiais duomenimis R.Kalanta ligoninėje mirė 1972 gegužės 15 dieną 4 valandą ryto.
Surastas Romo dienoraštis atskleidė, kad šitaip pasielgti jį privertė esama santvarka: „Nekaltinkite dėl mano mirties nieko. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Aš nekenčiu socialistinės santvarkos. Aš nesu niekam naudingas. Kam man daugiau gyventi? Kad ši santvarka mane užmuštų? Geriau aš pats save… čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį ,,Laisvė” uždraudė.”

Istorinės asmenybės Antanas Kalanta paskelbė, esą Romas ketino susideginti pajūryje. Pasak Antano Kalantos šią informaciją jis išgirdo iš generalinės prokuratūros tardymo valdybos tyrėjos Elvyros Mironovos. (Skaityti čia).

 1972 m. komisija nedviprasmiškai nusprendė, kad R. Kalanta sirgo sunkia psichikos liga - šizofrenija. Pagrindiniai įrodymai, įrodantys sunkią psichikos ligą, 1972 m. komisijos duomenimis, buvo tai, kad jis nusižudė tokiu keistu ir neįprastu būdu. Komisija taip pat vadovavosi tuo, kad jo mokykliniame rašinyje rastas sakinys, kuriame R. Kalanta tvirtina tikįs, jog Lietuva vieną dieną bus laisva. Psichiatrams įrodymu buvo ir tai, kad jis, kaip būdinga sunkiems psichikos ligoniams, nesugebėjo rūpintis savimi ir nešiojo ilgus plaukus – suprask, neužteko valios atlikti net tokį paprastą veiksmą - apsikirpti.Tačiau pagrįstų tam įrodymų nebuvo ir 1989 m. posėdžiavusi komisija galiausiai pripažino R.Kalantą visiškai sveiku. Doc. dr. Dainiaus Pūro interviu.

Laidotuvės

Saugumo pareigūnai žinojo, kad R.Kalantos laidotuvėse ketino dalyvauti daug jaunimo. Tą pačią dieną kai turėjo būt palaidotas lietuvių disidentas, prie jo namų būriavosi jaunimas, tačiau KGB
įsakymu į namą nebuvo įleisti pašaliniai asmenys.

 Laidotuvės buvo planuojamos gegužės 18 dieną, 16 valandą. Apie šias laidotuves žinojo daugelis žmonių. Saugumas baimindamasis įvairių hipių bruzdėjimų įsakė laidotuves paankstinti bent dviem
valandomis. Laidotuvės stebint daugybei milicijos pareigūnų įvyko 13-14 valandomis Romainių kapinėse. R.Kalantos karstas buvo apipiltas betonu, o tik vėliau žemėmis. Laidotuvėse dalyvavo tik artimieji žmonės.

Įvykiai po susideginimo, atgarsiai

 Po R.Kalantos susideginimo prasidėjo masiniai mitingai, susirėmimai su saugumo pareigūnais. Demonstracijos galutinai buvo numalšintos 1972 m. gegužės 19 d. . Iš viso suimti buvo 402 žmonės. 33 suimtieji patraukti administracinėn atsakomybėn, šešių laukė baudžiamosios bylos, kalėjimas. Demonstracijų organizatoriai nuteisti kaip chuliganai ir asocialūs asmenys. Po šių įvykių buvo stengiamasi sustabdyti hipių judėjimus, draudžiant nešioti ilgus plaukus ir kitais būdais.

Muzikantas Eugenijumi Jonavičius teigė, kad minėdamas Romo Kalanto susideginimo metines buvo išmestas iš mokyklos ir pažemintas: „Praėjus metams po R. Kalantos susideginimo ir riaušių Kaune aš savo klasės draugams pasakiau, kad būtų gražu, jei mes pagerbtume šio lietuvių didvyrio atminimą - jo mirties metinių dieną ateitume į mokyklą prie uniformos švarkų atlapo prisisegę juodas juosteles.

Nors tai buvo paprasčiausias pasakymas, draugai taip ir padarė. Aš pats neprisisegiau gedulo ženklo ir visiems liepiau nusiimti juodas juosteles. Suvokiau, kad tai gali blogai baigtis. Žinojau, ką reiškia saugumas, nes vyresnieji draugai jau ten buvo ir gavo per sprandą. O susėmė juos už tai, kad važiuodavo už miesto prie tokio didelio ąžuolo melstis, kad rusai išeitų iš Lietuvos. Beje, tose apeigose ir aš esu dalyvavęs, tačiau kadangi buvau jauniausias, manęs dar nelietė… iki išsišokimo su gedulu dėl R. Kalantos.

Šis nedidelis akibrokštas buvo išpūstas iki tokio muilo burbulo, kad apie mus kalbėjo net per Amerikos balso radiją. Aš tapau įžymiausiu telšiečiu. Siaubingai drastiškai visos mokyklos akivaizdoje buvau pašalintas iš pionierių. Pamenu, kaip aktų salėje buvo plėšomas mano pionieriaus pasižadėjimas. Po to mane išmetė iš mokyklos ir užregistravo juodajame saugumo sąraše iki tol, kol
sulauksiu pilnametytės. Būdamas 13-os metų pirmą kartą patyriau kryžminę apklausą.“ Visas Vakarų Ekspreso straipsnis

Pateiksiu iš VDU metraščio apie to meto atgarsius, po R.Kalantos susideginimo.

Rūta Tverkutė

Draudimas dalyvauti R. Kalantos laiduotuvėse iššaukė jaunų žmonių pasipiktinimo bangą, kuri gegužės 18 – 19 d. peraugo į viešas demonstracijas. Lietuvos gyventojų nuomonės dėl R. Kalantos poelgio buvo skirtingos.

prof. Bronius Genzelis

1972 – ųjų metų įvykiai Kaune buvo vienas iš pochruščiovinio laikotarpio laisvėjimo padarinių. Kritus N. Chruščiovui, naujoji valdžia nepajėgė kontroliuoti visų procesų: Lietuvą užtvindė kraštotyrinis judėjimas, kūrėsi nuo tiesioginės valdžios kontrolės nepriklausomi klubai, liberalėjo spauda („Kultūros barai”, „Nemunas”) ir pan.

Doc. Dr. Algirdas Jakubčionis

1972 metų gegužės 14 d. R. Kalantos susideginimas iššaukė spontanišką pasipriešinimą, nukreiptą į nepriklausomybės siekimą.

Sovietinė sistema reagavo į tai griežtindama represijas, įvesdama pusiau karinę padėtį mieste, kontroliuodama jaunimo elgesį bei aprangą. Mokyklose buvo pradėtos aiškintis mokinių pažiūros, kurta baimės atmosfera, turėjusi tikslą užgniaužti bet kokias laisvesnes pažiūras.

Dr. Linas Saldukas

Romo Kalantos susideginimas ir po to sekę įvykiai Kaune 1972 metų gegužę sulaukė didelio atgarsio lietuviškojoje išeivijoje ir tai atsispindėjo jos spaudoje. Didelė jos dalis Kauno įvykius sutiko entuziastingai, tarsi pokarinio ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei Lietuvos okupacijai tęsinį. Vis dėlto, ekstremalūs pasipriešinimo būdai ne visų rašiusiųjų išeivijos spaudoje buvo sutikti vienodai, dalis nepritarė jiems. Kai kurie nuosaikesni leidiniai stengėsi giliau analizuoti susiklosčiusią padėtį, prognozuoti tolesnę Lietuvos situaciją.

Ramojus Kraujelis

Šiamestraipsnyje naudojantis Vakarų šaltiniais ir istoriografija, analizuojama Vakarų reakcija į 1972 – ųjų metų įvykius Kaune. Informacija apie R. Kalantos susideginimą Vakarus pasiekė per Maskvos disidentus jau gegužės 20 d. Pirmąsias žinias perdavė Vakarų radijo stotys, transliavusios sovietiniam blokui. Pagrindiniai straipsniai pasirodė gegužės trečiojoje dekadoje. Vakarų žiniasklaida nagrinėdama įvykius Kaune itin pabrėždavo jaunimo vaidmenį anti-sovietiniuose protestuose bei akcentuodavo tautinės ir religinės aspiracijos svarbą.

Pilni tekstai: http://www.vdu.lt/Leidiniai/metrastis/nr4anot.html

Pagerbimas šiomis dienomis

Poetas Edmundo Janušaičio inicijuotas koncertas „Vilties pavasaris“

Motociklininkų žygis „Laisvės fakelas“

1972 m. birželio mėn. naktį kelio Kaunas – Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“. Pasitelkę techniką, netrukus valdžios atstovai paminklą sunaikino.

2000 m. liepos 4 d. R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1990 m. Pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1999 m.), „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997 m.).
(Wikipedia)

2002 m. gegužės 14 d., dalyvaujant Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972 m.“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).

Charakteris

Jaunuolis buvo, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis, niekad nebuvo sulaikytas ar patekęs į nepilnamečių inspekcijos įskaitą. R. Kalanta buvo apsiskaitęs, mėgo sportą, rašė eilėraščius, domėjosi muzika, hipių judėjimu, kuris, anot jo, kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo ,,The Beatles” muziką, pats grojo gitara. Atrodė kaip tipiškas tuometinis hipis Lietuvoje – augino ilgus plaukus ir kopijavo užsienio hipių aprangą. Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, jo piešiniuose kartojosi aukos motyvas, dažnai vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Vienas kitas sakinys iš jo užrašų knygelės padeda geriau suvokti dvasinę jo būseną paskutiniais

R. Kalantos charakteristikoje klasės auklėtojas jį apibūdino kaip pasižymintį netvarkinga išvaizda, nesidomintį jokia dėstoma disciplina, neaktyvų, linkusį analizuoti, savitai vertinantį visus gyvenimo reiškinius.

Pasikeitus politinei situacijai, daugelio anksčiau liudijusių parodymai iš dalies keitėsi, Romas buvo įvardijamas kaip draugiškas ir mėgstamas žmogus, domėjosi ne tik sportu bei muzika, bet ir politika, istorija, filosofija, turėjęs originalią nuomone daugeliu klausimų.

Faktai, gandai

Romas Kalanta galvojo tapti dvasininku.

Pasak tėvų, draugų ir kai kurių mokytojų, jis buvo pašalintas iš komjaunimo už ,,politinį nesubrendimą”, tačiau oficialioji versija teigia, kad R. Kalanta visada buvo komjaunuolis. Po žūties norėta ,,grąžinti” į komjaunimą, mat kitu atveju galėtų atsirasti dar vienas įrodymas, kad susidegino ne dėl psichinių sutrikim, o apgalvojęs ir pasirinkęs būtent šitokį protesto būdą.

Iš užrašų knygutės įrašų, laiškų, kitos informacijos matyti, kad mintis apie savižudybę jis brandino ilgai, mažiausiai pusę metų, domėjosi savižudybės būdais, jos detalėmis. Ketinimą nusižudyti liudija tokios užrašytos frazės: ,, vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai”, ,,mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu”, ,, laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“:.

Po R. Kalantos žūties buvo bandoma ieškoti kokių nors jį sukompromituoti galinčių faktų. Jau atliekant teismo medicininę ekspertizę, medikų buvo prašoma atkreipti dėmesį į tai, ar nėra teismo medicininių duomenų, liudijančių, kad R. Kalanta vartojo narkotikus ar prieš mirtį būtų išgėręs alkoholio. Narkomano ar išgėrusio žmogaus žūtis būtų buvusi puiki kompromituojanti medžiaga.

Atlikus skrodimą į visus šiuos klausimus atsakyta neigiamai, taip pat pažymėta, kad nerasta jokių kitų anatominių pakitimų, galėjusių turėti įtakos jo psichiniai būklei.

Į ligoninę skambinę valdžios pareigūnai prašė daryti viską, kad R. Kalantos gyvybė būtų išgelbėta, nes oficialieji sluoksniai stengėsi išvengti galimo skandalo dėl ,,antitarybinio išpuolio”.

Vertingos nuorodos

www.genocid.lt
aidas.us
www.draugas.org
www.straipsniai.lt
www.draugas.org

Parengė Valdas Kiziūnas