Constantinus I Magnus

Konstantinas Didysis (Constantinus I Magnus) - dar žinomas kaip Konstantinas I, buvo pirmasis krikščioniškasis Romos imperijos imperatorius 324–337 m. Priėmęs krikščionybę ir skatindamas jos plitimą, suvaidino svarbų vaidmenį paverčiant ją dominuojančią religiją Europoje.

Jis gimė 272 m. vasario 27 d. Naise (dabartinis Nišas, Serbija). 306 m. po tėvo Konstancijaus I Chloro mirties kariai jį paskelbė imperatoriumi, tačiau prasidėjo pilietiniai karai, trukę iki 312 m., kuriuos Konstantinas laimėjo, o 323 m. sumušęs rytinės Romos dalies imperatorių, iki mirties tapo vienvaldžiu imperijos valdytoju. Jis įtvirtino dominatą: padalijo imperiją į 4 prefektūras (Rytų, Ilyrijos, Italijos, Galijos), civilinę valdžią atskyrė nuo karinės, sėkmingai kariavo su barbarais.

Konstantinas Didysis ne tik nustojo persekiojęs krikščionis, bet faktiškai pavertė krikščionybę valstybine religija. Įvairiems teologiniams nesutarimams išspręsti jo iniciatyva buvo sušauktas Nikėjos susirinkimas. Šis ediktas garantavo bažnyčios nuosavybės, prarastos persekiojant, grąžinimą ir paskelbė sekmadienį pamaldų diena. Konstantino dekretai suteikė bažnyčiai įvairių naudingų privilegijų bei atleidimus nuo mokesčių. Jo valdymo periodu buvo pastatyta keletas garsiausių pasaulio bažnyčių (Kristaus gimimo bažnyčia Betliejuje ir Šventojo kapo bažnyčia Jeruzalėje).

Konstantinas atstatė ir išplėtė Bizantiją. Jo išleisti įstatymai kai kuriuos gyventojų užsiėmimus padarė paveldimais. Žemės nuomininkams buvo uždrausta palikti savo sklypus. Šie ir kiti panašūs Konstantino įstatymai svarbūs viduramžių Europos socialinės struktūros pagrindų sukūrimui.

Gyvenimo pabaigoje Konstantinas I apsikrikštijo. Šiam 337 m. gegužės 22 d. mirus, jo garbei pavadintas Bizantijos sostinė Konstantinopolis (buvęs Bizantijus).

Vertingos nuorodos

www.mokslai.lt

Šaltiniai

Morozovienė Rimutė, Asmenybės istorijos pamokose, Vilnius, 2000, p. 34