Hendrik Lorentz

Henrikas Antonas Lorencas (Hendrik Antoon Lorentz) – olandų fizikas, gavęs Nobelio premiją kartu su Pieter Zeeman. H.Lorencas papildė Maksvelo elektromagnetinio lauko teoriją, aprašydamas jo sąveika su elekmentariausiais krūviais bei medžiaga. Kartu Lorencas iškėlė naujas idėjas, kurios nesiderino su klasikine fizika (realiatyvumo teorijos pradai) ir taip pat prisidėjo prie šiuolaikinės fizikos atsiradimo. H. Lorencas apibendrinęs eksperimentų rezultatus, magnetinę jėgą išreiškė: Fm=q0v´B.

Gimė 1853 liepos 18 d. Arnheme, Olandijoje. Nuo 1866-1869 m. jis lankė naujai įkurtą vidurinę mokyklą Arnheme. 1870 m. išlaikė klasikinių kalbų egzaminus, kurie buvo tais laikais būtini stojant į universitetą.

Studijuoti pasirinko Leideno universitetą, kuriame studijavo fiziką ir matematiką. Universitete ji smarkiai įtakojo astronomijos profesorius Frederik Kaiser. Būtent šio profesoriaus įkvėptas H.Lorencas pasirinko būti fiziku. Gavęs bakalauro laipsnį sugrįžo (1872 m.) į Arnhemą ir dirbo matematikos mokytoju. 1875 m. gavo daktaro laipsnį. Sulaukęs vos 24 m. pradėjo dirbti Leideno universitete ir skaitė paskaitas apie molekulinės teorijos fiziką.

H. Lorencas1880 m. įrodė medžiagos tankio ir jos laužiamosios gebos sąryšį, kurį prieš devyniolika metų buvo empiriškai nustatęs bendrapavardis danų fizikas Liūdvigas Lorencas; fizikoje atsirado Lorenco ir Lorenco formulė. Kiti atradimai, kurie vadinami Lorenco vardu, - tai H. A. Lorenco nuopelnas. Per pirmus dvidešimt metų Leidene, H. Lorencas daugiausiai dėmesio skyrė elektromagnetizmo teorijai paaiškinti: elektros, magnetizmo ir šviesos santykį. Vėliau savo tyrinėjimus jis išplėtojo į daug paltesnę sritį. Iš publikacijų galime sužinome, kad jis įnešė savo indėlį į mechaniką, termodinamiką, hidroinamiką, kinetinę teoriją, kietojo kūno teoriją, šviesą ir jis sklidimą bei į reliatyvumo teoriją.

Norėdamas paaiškinti Maikelsono eksperimentą, kurio metu buvo išmatuotas toks pat šviesos greitis žemės judėjimo ir priešinga kryptimis, Lorencas 1892 m. iškėlė drąsią hipotezę, jog kūnai sutrumpėja judėjimo kryptimi, o dar po poros metų pradėjo vartoti „vietinį" kiekvienos atskaitos sistemos laiką. Tai buvo pirmieji esminiai žingsniai specialiosios reliatyvumo teorijos sukūrimo link, padaryti remiantis moksline logika ir intuicija. Vėliau jis dar gavo svarbias tos teorijos lygtis, vadinamąsias Lorenco transformacijas, bet vis dėlto garbę nuosekliai suformuluoti specialiąją reliatyvumo teoriją paliko A. Einšteinui.

Lorenco jėga

Magnetinės jėgos kilmė yra viena-tai fundamentalioji judančių elektringųjų dalelių sąveika, vadin.elektromagnetine sąveika.Kiekvieną krūvio q0 elektringąją dalelę stiprumo E išorinis elektrinis laukas veikia elektrine jėga Judantis krūvininkas kuria magnetinį lauką, todėl greičiu v judantį krūvininką išorinis magnetinis laukas dar veikia magnetine jėga Fm.

Šios jėgos dydis, kuris yra vadinamas magnetine Lorenco jėgos komponente yra lygus arba skaliariškai 

Bendrai Lorenco jėga vadinama elektromagnetinio poveikio jėga:

Holo reiškinys

Holo reiškinys – reiškinys, pagrįstas Lorenco jėgos veikimu.

Holo reiškinys – skersinio potencialų skirtumo atsiradimas plokščiame laidininke,
veikiant statmenai magnetiniam laukui.
 

Vertingos nuorodos

www.fizika.lm.lt
nobelprize.org
www.nndb.com
hyperphysics.phy-astr.gsu.edu