Charles Robert Darwin

Čarlzas Robertas Darvinas (Charles Robert Darwin) – biologas, gamtininkas, keliautojas ir mokslininkas. Šiuo metu mokslininkas žinomas už savo evoliucijos teoriją.

Gimė 1809 m. vasario 12 dieną Šrusberyje, Anglijoje. Jo šeima buvo daugiavaikė, o jis pats buvo penktas vaikas iš šešių. 1817 m prisijungė prie dieninės mokyklos. 1818m. būsimą mokslininką išsiuntė į Shrewsbury mokyklą. 1925 m. Baigė šią mokyklą ir tais pačiais metais vasarą leido su tėvu, kuris gydė neturtinguosius. Vėlyvą rudeny įstojo į Edinburgo Universitetą, kuriame studijavo mediciną. Medicina Č.Darvino nesužavėjo ir šiuos mokslus metė.

1826 m. pradėjo domėtis gamta ir žmogaus atsiradimo teorija, todėl prisijungė prie „Plinian“ studentų draugijos, kurie domėjosi gamtos istorija. Č.Darvinas iškarto tapo vienu geriausiu ir stropiausiu mokiniu. Paskaitas jam vedė Robert Edmund Grant vienas žymiausių biologų 19 amžiuje. Tai, kad Charles Darwin tapo, tuo,kuo yra garsus dabar šio profesoriaus nuopelnas.

1827 m. Č.Darvinas paskelbė savo radikalią teoriją: visi gyvūnai turi tuos pačius organus, tik skiriasi jų sudėtingumas. Tais pačiais metais tėvas nepatenkintas progreso stoka, privertė Č.Darviną įstoti į katalikišką koledžą Kembridže. Ten Charles Darvinas mokėsi trejus metus. Studijuodamas jis susidomėjo netradicine veikla, pradėjo kolekcionuoti vabalus. Č.Darviną su vabalais supažindino kunigas ir botanikas John Stevens Henslow. Gamtininkui pavyko užsitarnauti šio profesoriaus pagarbą ir tapo juo mėgstamiausiu mokiniu. Į šį naują pomėgį ir profesoriaus patarimus Č.Darvinas žiūrėjo be galo entuziastingai. 1831m. baigė studijas. Tais pačiais metais mokslininkais grįžo namo ir rado J.K Henslow laišką, kuriame jis rekomendavo Č.Darviną prijungti į ekspediciją "Beagle" laivu, kaip gamtininką. Č.Darvinas sutiko ir tais pačias metais iš keliavo į Pietų Ameriką.

Su „Beagle“ laivu ekspedicijose Č.Darvinas paleido penkis metus, iš kurių trečdalį laiko buvo sausumoje. Ekspedicijoje pastoviai siuntė savo laiškus į Kembridžą su pastebėjimais, atradimais. Taip jis įgijo kaip profesionalaus ir gerbiamo gamtininko reputaciją. 1933 m. pasiekė Argentiną. Tais pačiais metais jis susirgo karštine.

1834 m. grįždamas iš Andų į Valaparisą, vėl susirgo ir buvo priverstas dienas leisti lovoje. Aplamai, Č.Darvinas ekspedicijos metu daug vėmė, skundėsi pilvo skausmais, o sveikata buvo nenuspėjama. Viena iš pirmųjų stotelių sausumoje buvo ST.Jago, kurioje surado ugnikalnį su uola bei koralus su skautais. Tokie atradimai mokslininką įkvėpė rašyti knygą apie geologiją. Kelionė baigėsi 1836 m. spalio 2 dieną. Grįžęs iš kelionės gamtininkas buvo pasveikintas grupės mokslininkų.

Grįžęs Darvinas puolė į rašybą. Pradėjo leisti žurnalus susijusius su šia ekspedicija:„The Journal of a Naturalist“ (1839 m.),“Zoology of the Voyage on the Beagle“ (1840 m.), „The Structure and Distribution of Coral Reefs“ (1842 m.).

1837 m. Č.Darvinas pradeda rašyti dienoraštį, kuriame žymi duomenis apie augalus, jų rūšis skirtumas. Taip pat vietos dienoraštyje tenka ir gyvūnams. Artimas draugas Heslow, kad būtų paskelbti atradimai, padėjo gauti 1000 svarų dotaciją. Tais pačiais metais Č.Darvinas baigė rašyti savo pastebėjimus, kurie buvo išspausdinti „Zoology of the Voyage of H.M.S. Beagle“. Kai atrodė, kad viskas einasi kaip sviestu tepta, sušlubavo mokslininko sveikata. Č.Darvinui buvo nustatytas aukųtas kraujo spaudimas. Sunkumai nesustabdė pomėgio nagrinėti gamtą. Galiausiai mokslininkui pradeda į galvą lįsti nauja evoliucijos teorija.

1838 - 1841 m. Č Darvinas tampa Londono geologijos draugijos sekretoriumi. Užimti šias pareigas pastūmėjo istorikas, filosofas, kunigas, mokslininkas.William Whewell. Šiame darbe Č.Darvinas nuolat jautė įtampa ir po trijų metų nusprendė daugiau ten nedirbti. Buvusi įtampa pasireiškė ir pablogėjusia sveikata. Prasidėjo skandžio ir galvos skausmai, problemos su širdimi. 1842 m. paliko Londoną ir persikėlė į gimtąjį Šrusberio miestą. Šiame mieste užbaigė savo apybraižą apie gyvūnų atsiradimą

Darvino evoliucijos užuomazgos

Po truputį Darvino galvoje pradėjo neginčijamai tvirtintis teorija apie žmonių kilmę iš gyvūnų. Šias idėjas atskleidė JAV mokslininkui Asa Grėjui (Asa Gray), taip pat žymiai botanikui Joseph Dalton Hooker. Aplamai Čarlzas Darvinas pažinojo daugelį to meto garsiausių mokslininkų: Down House, Thomas Henry Huxley, Alfred Russel Wallace ir kitus.

Apie 1856 m. paragintas Čarlzo Lajelio (Sir Charles Lyell) pradėjo rašyti apibendrinančią knygą. Kai darbas buvo baigtas, Č.Darvinui pavyko perskaityti kito mokslininko Alfredo Voleso, kurio teorijos buvo beveik identiškos kaip Darvino.

1959 m liepos 1 dieną šie abu mokslininkai Linėjaus draugijoje pristatė savo darbus. Darvinas pristatė „On the Origin of Species by Means of Natural Selection, or the Preservation of Favoured Races in the Struggle for Life“, kurioje apžvelgė augalų kilmę vieni iš kitų.

1868 m. Č.Darvinas išleido antrąjį savo darbą „The Variation of Animals and Plant under Domestification“, į kurį įtraukė daugybę organizmų evoliucijos pavyzdžių. 1871 m. pasirodė vienas iš svarbiausių Č.Darvino veikalų „The Descent of Man, and Selection in Relation to Sex“, kur iame Č.Darvinas išsakė argumentus patvirtinančius žmonių kilmę iš gyvūnų

Darvinizmas arba natūralios atrankos evoliucijos teoriją

1858 metais Darvinas su Alfredu Raselu pirmieji atkreipė dėmesį, kad evoliucija vyksta gamtinės atrankos keliu. Nors iš pradžių visi iš Darvino teorijos juokėsi, tačiau po šio atkreipto dėmesio buvo sukelta audra mokslo pasaulyje. Gamtinės atrankos esmė labai paprasta: prisitaikę organizmai išgyvena, o neprisitaikę - žūva. Dėl tėvų požymių maišymosi ir genetinių kitimų (mutacijų) net ir vienos rūšies individai gimsta su nežymiais, bet svarbiais skirtumais. Kovodami dėl būvio – varžydamiesi dėl nepakankamų gamtos išteklių, stipriausi ir geriausiai prisitaikantys individai išstumia silpnesnius.

Augalams paplitus sausumoje, įvairių gyvūnų evoliucija paspartėjo. Gyvūnų grupių kovos dėl būvio tikrų priežasčių niekas nežino. Tikriausiai buvo keletas priežasčių, dėl kurių kai kurie gyvūnai tą kovą pralaimėjo, bet svarbiausios priežastys buvo aplinkos veiksniai. Per evoliuciją ne tik diferencijavosi gyvūnų rūšys, bet ir jų sandara darėsi vis sudėtingesnė. Atkakliose varžybose dėl vietos ir maisto išlikti pavyko tik tiems, kurie sugebėjo geriausiai prisitaikyti. Iš bestuburių tai labiausia pavyko narioutakojams ir moliuskams, iš stuburinių - žuvims, paukščiams ir žinduoliams.

Ar Darvino teorija teisinga?

Nors XVIII-XIX a. pradžios mokslas dar nesugebėjo visiškai paaiškinti gyvybės atsiradimo priežasties, buvo sukaupta pakankamai duomenų naujai teorijai. Ir XIX a. pabaigoje tokia teorija buvo paskelbta. 1859 m. ją išdėstė Čarlzas Darvinas. Teoriją jis kūrė keliaudamas po pasaulį. Tyrinėdamas gyvūnus ir augalus juos sistemino, remdamasis sandaros panašumais. Lygindamas gyvuosius organizmus, jis priėjo svarbią išvadą, kad visos šiandienės organizmų rūšys yra giminingos, išsivystė viena iš kitos. Č.Darvino teorija buvo priimta gana palankiai, kadangi ji paaiškino visus tuometinius mokslo turimus duomenis. Jai pritarė ir tų laikų autoritetai: V.Leninas, K.Marksas, F.Engelsas ir kt., kadangi Č.Darvino teorija geriausiai atitiko jų skelbiamą dialektinį materializmą. Taigi XX a. pradžioje suklestėjo evoliucionizmas. Tačiau tuo metu, kai sukūrė teoriją, Č.Darvinas dar nieko nežinojo apie paveldimumo dėsnius: G.Mendelio atrasti dėsniai buvo pripažinti tik 1900 m., o DNR, kaip genetinės informacijos nešėja, buvo nustatyta dar vėliau. Tad šių dienų tyrimų rezultatai pradeda nebeatitikti teorijos postulatų. Jis tampa nepatikima dar ir todėl, kad jai trūksta eksperimentinių įrodymų. Trūkumus evoliucionizmo šalininkai bando pridengti remdamiesi atsitiktinumo prielaida. Bet tai – ne išeitis. Panašu, kad darvinistinis požiūris į gyvybę mums jau netinka, nors tai kol kas - vienas geriausių bandymų paaiškinti gyvybės atsiradimą bei jos vystymąsi.

Šių dienų darvinizmo postulatai

a) gyvybė žemėje atsirado atsitiktinai organizuojantis organinėms medžiagoms
b) visa gyvybė atsirado iš pirminės ląstelės. Teiginys grindžiamas tuo, kad visi gyvi organizmai turi vienodą genetinį kodą
c) organizmai vystėsi prisitaikant prie aplinkos sąlygų ir jų sandarai tampant vis sudėtingesnei

Vienas rimčiausių darvinizmo teorijos trūkumų - eksperimentiniai įrodymai. Moksle bet koks teiginys ar spėjimas turi būti pagrįstas eksperimentiškai. Kitaip jis atmetamas. Evoliucijos teorijai įrodyti išsivystė mokslas apie iškastinius organizmus - paleontologija. Pagal organizmų sandaros panašumus bandoma įrodyti teoretinį “gyvybės evoliucijos medį”. Juo grindžiama visa teorija. Radus trūkstamas grandis teorija greičiausiai būtų pripažinta teisinga, tačiau būtent kai kurių grandžių ir trūksta (vis dar nerandama nemažai pereinamų gyvūnų formų). Ir pats mokslas pilnas įvairių absurdų, kai iš kelių rastų dinozaurų būdavo surenkamas ne toks modelis ir pastebėjus klaidą tekdavo nemažai ką taisyti. Tokie netikslumai moksle nėra pageidautini. Tad ir visas bandymas įrodyti teoriją kol kas tėra panašus į rinkimą mozaikos, kuriai trūksta dalių. Galbūt čia ir slypi problema - mes renkame ne tą mozaiką?

Vertingos nuorodos

ausis.gf.vu.lt
www.technologijos.lt
www.lucidcafe.com
www.universalis.fr

Parengė Valdas Kiziūnas