Aidas Giniotis

Aidas Giniotis – lietuvių kompozitorius, dainų autorius, režisierius.

Gimė 1964 m. lapkričio 17 d. Šiauliuose pedagogų ir choreografų šeimoje. 1986 baigė aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (kurso vadovė – Irena Vaišytė), (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1986–89 ir nuo 2003 m. ( 2004 Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytojas. 2005 baigė režisūros magistro studijas (vadovas – Jonas Vaitkus). Kartu su Romualdu Vikšraitčiu ir Ilona Balsyte, Sigučiu Jačėnu įkūrė Keistuolių teatro (1989) . A. Giniotis taip pat įkūrė teatro laboratoriją „Atviras ratas“ (2006) Juose kuria kaip aktorius, režisierius, kompozitorius.

Studijuodamas konservatorijoje su draugais sukūrė akustinės muzikos grupę „Užsitęsusios vaikystės ruduo“, kurioje dainavo ir grojo įvairiais akustiniais instrumentais. 1987–1988 m. Vilniaus sporto rūmuose ir Kauno sporto halėje organizavo ir režisavo renginius „Dainuoja aktoriai“. Vaidino arba režisavo daugiau, kaip 40 spektaklių, dalyvavo kuriant 6 televizijos filmus. 2002 m. du spektaklius pastatė Elmshorno miesto teatre „Ditchenbühne“, 2004 m. Klaipėdos dramos teatre.

Aidas Giniotis apie Keistuolių teatro įkūrimą (bernardinai.lt)

Ar nė vienam iš būsimų keistuolių nekilo mintis paprasčiausiai įsilieti į kurį nors iš sėkmingai gyvuojančių teatro „organizmų"?

Manau, dauguma iš mūsų, stodami į Aktorinį fakultetą, save įsivaizdavo kaip dramos aktorių, dirbantį viename iš teatrų, pas vieną iš puikių, talentingų, genialių režisierių... Atrodė, neįmanoma sugalvoti ką nors geriau.

Vadinasi, jūs anaiptol neketinote steigti nepriklausomo teatro?

Sąmoningai tikrai ne. Nebent apie save galėčiau pasakyti, nors nesisavinu tos idėjos, tikrai nebuvau revoliucionierius, - bet pasąmoningai jutau priešpriešą režisūriniam teatrui. Nesakau, kad jis nepatiko, bet kartais pagalvodavau: aktoriai pernelyg priklausomi nuo tos galingos „institucijos", kurioje apstu idėjų, teorijų ir kur visi paklūsta režisieriaus valiai. Norėjosi laisvesnio aktorių kvėpavimo, ryškesnio žodžio. Žavėjausi aktorių savarankiškai sukurtais spektakliais, bet tai buvo 1986-1989 metais. Vėliau požiūris pasikeitė... Pamenu, profesorė Irena Vaišytė nusivežė mūsų kursą į Maskvą ir Tagankos teatre žiūrėjome spektaklį, pačių aktorių pastatytą pagal Isako Babelio apsakymus. Jis nebuvo stipriai sukaltas, režisūriškai apdorotas, meniškai išrutuliotas ir paleistas riedėti temos tiesiąja... Bet entuziazmas, kuris apima, kai artistai jaučiasi atsakingi ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip kūrėjai, labai užkrėtė. Pradėjau stebėti aktorinius spektaklius, didelę įtaką padarė 1973-1977 m. Šiaulių dramos teatro kursas [Saulius Bareikis, Olegas Ditkovskis, Sigitas Jakubauskas, Virginija Kochanskytė, Nijolė Oželytė ir kt. - V.K.], iš etiudų sukūręs puikų spektaklį „Saugokis arklio geltona skarele". Įsitikinau - aktorinis teatras gali egzistuoti, jis nėra prastesnis už režisūrinį. Tiesiog jis yra kitoks. Be to, Irena Vaišytė nevadovavo jokiam teatrui, kur mūsų kursas būtų galėjęs prisiglausti. Profesorė mums skiepijo mintį, kad turėsime gyventi savarankiškai. Kurso likimas nuo pat pradžių buvo neaiškus - kalbėta apie taip ir neįsteigtą Miniatiūrų teatrą, sklido gandai, kad dirbsime Filharmonijoje, mus net pravardžiuodavo „konferansais", labai dėl to pykome... Kai mokėmės ketvirtame kurse, režisierius Saulius Varnas visus pakvietė į Šiaulių dramos teatrą. Keisčiausia, kad būtent mes, šiauliečiai - aš, Ilona Balsytė, Sigutis Jačėnas, Audronė Pliuskutė, - atsisakėme, nes jau turėjome savarankiškos trupės idėją. Atrodo, patikėjome vieni kitais. Tiesa, 1988-aisiais, kai reikėjo apsispręsti - nepriklausoma studija ar Marijampolės dramos teatras, kursiokai pasirinko teatrą. Neatsispyriau pagundai ir aš, bet ištvėriau tik savaitę.

Kiti irgi neilgai užsibuvo. Tada pasiryžote ir pirmieji įsteigėte nepriklausomą teatrą. Baisu buvo?

Dabar yra baisu, nors nepriklausomi teatrai jau virsta norma. O tada tai atrodė apskritai nesuvokiama. Andriaus Kaniavos mama tuo metu dirbo Lietuvos teatro veikėjų sąjungoje, pamenu, kai užeidavau pas ją, priekaištingai šypsodamasi sakydavo: „Aidai, na kam gi jūs, kur..." Procesas buvo lėtas. Beje, kritikai irgi baisiai ilgai mūsų nepastebėjo. Ir aš, ir kiti iš pradžių dėl to pykome - juk kuo jaunesnis esi, tuo tvirčiau tiki, neva istorija prasideda nuo tavęs. Apie kitus bendraamžius rašė, o apie mus - ne, nors jautėmės tikrai ne mažiau talentingi. Bet tuometiniame teatro kontekste tai buvo logiška - iššokome tarsi viščiukai, niekas nebuvo tokiam iššūkiui pasirengęs. Juk masiškai steigti nepriklausomus teatrus pradėta gerokai vėliau. Ko gero, buvome keista karta, atsidūrusi tarp dviejų pasaulių: išoriškai, finansiniu požiūriu, gyvenome pagal kapitalizmo principus, o dvasiškai buvome tikri komunos žmonės. Manau, mūsų teatrėlis išsaugojo tam tikras senojo teatro tradicijas labiau nei dauguma kitų. Mes tikėjome teatru bendruomene, teatru šeima, tik tuo ir buvome gyvi. Antraip nebūtume išlikę, juk mes - ne verslininkai, kurie sudaro „biznio planą" ir tikisi įgyvendinti jį mažiausiai 140%...

Darbai teatre

1986 Dr. Stasys, arba Raudonojo kryžiaus keliai (pagal Andrew Lloyd Webber‘io „Jesus Christ Superstar“, LMTA)
1992 pagal L. Franką Baumą Smaragdo miesto burtininkas (Keistuolių teatras)
1993 pagal lietuvių liaudies pasakas Jonas kareivis (Keistuolių teatras)
1995 Aidas Giniotis, Andrius Kaniava Laimingasis Hansas (Keistuolių teatras)
1997 pagal Miguelį de Cervantesą ir jo pasekėjus Liūdnojo vaizdo riteris (Keistuolių teatras)
1998 pagal lietuvių liaudies pasakas Mykolas žvejas (Klaipėdos dramos teatras)
2000 Benjamin Britten Žaiskime operą! (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras)
2000 Carlo Gozzi Karalius Elnias (Keistuolių teatras)
2001 pagal Volkerio Ludwigo ir Birgerio Heymanno muzikinį reviu Linija 1 Taisyklė nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama (Keistuolių teatras)
2001 Zita Bružaitė, Justinas Marcinkevičius Grybų karas ir taika (Kauno valstybinis muzikinis teatras)
2001 pagal Molière’ą Ožys (Klaipėdos dramos teatras)
2002 pagal Volkerio Ludwigo ir Birgerio Heymanno muzikinę pjesę Max und Milli Marius ir Miglė (Keistuolių teatras)
2002 Juozas Grušas Herkus Mantas (teatras „Ditchenbuehne”, Elmshornas, Vokietija)
2002 Reimer Neufeld Gintaro kambario prakeikimas (teatras „Ditchenbuehne”, Elmshornas, Vokietija)
2002 Aidas Giniotis, Andrius Kaniava Paskutiniai Brėmeno muzikantai (Keistuolių teatras)
2003 pagal Shakespear‘ą Juokdario mirtis, arba Kas nužudė Šekspyrą (Keistuolių teatras)
2003 pagal Wernerį Schwabą Tautkrūša (Klaipėdos dramos teatras)
2004 Juzė Dykaduonis (Valstybinis jaunimo teatras)
2004 Gintaras Grajauskas Rezervatas (su Darium Meškausku, Klaipėdos dramos teatras)
2004 John Kander, Fred Ebb, Joe Masteroff Cabaret (Kauno valstybinis muzikinis teatras)
2005 Kęstutis Antanėlis, Sigitas Geda Meilė ir mirtis Veronoje (Keistuolių teatras)
2005 autobiografinės improvizacijos Atviras ratas (teatro laboratorija, „Menų spaustuvė“)
2006 Carlo Gozzi Princesė Turandot (Šiaulių dramos teatras)
2006 pagal Salomėjos Nėries eilėraštį Senelės pasaka (teatro laboratorija „Atviras ratas“)
2007 Martin McDonagh Luošys iš Ainišmano salos (rež. Vladas Bagdonas, Keistuolių teatras)
2007 Cole Porter Bučiuok mane, Keit (Kauno valstybinis muzikinis teatras)
2007 pagal Kazį Binkį Sparnuotasis Matas (teatro laboratorija „Atviras ratas“)
2008 Andrew Lloyd Webber, Tim Rice Juozapas ir jo svajonių apsiaustas (Keistuolių teatras)
2008 Murray Schisgal Mašininkai (Keistuolių teatras)
2008 Marija Korenkaitė Pabėgimas į Akropolį (teatro laboratorija „Atviras ratas“)

Vertingos nuorodos

www.bernardinai.lt
www.menufaktura.lt
www.bardai.lt