Steponas Batoras

Steponas Batoras (Istvan Bathory) - Transilvanijos vaivada, Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, buvo vedęs Oną Jogailaitę. 1579 m. pertvarkė Jezuitų kolegiją ir jos vietoje įkūrė Vilniaus universitetą, reformavo Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę, sudarė taikos sutartį su Turkija ir Krymo chanatu. Įtraukęs į Livonijos karą Lenkijos kariuomenę, atkovojo Rusijos užimtas LDK bei Livonijos teritorijas ir privertė rusus sudaryti taikos sutartį.

Lenkijos-Lietuvos valdovas

S.Batoras buvo karūnuotas 1576 m. balandžio 5 d. lietuviams nedalyvau­jant. LDK seimai ir bajorai nenorėjo jo pripažinti, tik 1576 m. birželio 29 d. Lietuvos delegacija pripažino Batorą LDK valdovu, kai jis įsiparei­gojo išsaugoti LDK savarankiškumą, sutiko atsisakyti LDK naudai Žygimanto Augusto ir jo motinos karalienės Bonos žemių, bendruosius seimus šaukti pakaitomis Lenki­joje ir Lietuvoje.

Batoras sąmoningai buvo ne tik Lenkijos karalius, bet ir visos Respublikos valdovas. Norėdamas vykdyti savarankišką politiką, jis išnaudojo LDK ir Lenkijos nesutarimus. Jam teko spręsti sudėtingas problemas, susiklosčiusias Lenkijos ir Lietuvos valstybėje (bajorijos ir didikų prieštaravi­mai, naujo karo su Maskvos valstybe grėsmė, sudėtingi Lenkijos ir LDK santykiai).

Kariniai konfliktai su Maskva

Problema su Rusija iškilo tuoj pat, kai Steponas buvo išrinktas valdovu, nes į sostą pretendavo ir Ivanas Rūstusis. Karo užbaigimas tapo svarbiausiu uždaviniu, bet labai kliudė lenkų ir lietuvių nesuta­rimai. Maskvos kariuomenės 1577 m. žygis į Livoniją buvo sėkmin­gas, nes Batoras sprendė problemas kare su Dancigu ir buvo pri­verstas laviruoti. Kad laimėtų laiko deryboms su Maskva, delegacijai įsakė neskubėti. Susitaikęs su Dancigu, Steponas nusprendė ruoštis karui su Maskva, bet tam nepritarė Lenkija. Tik darydamas kom­promisus, vėliau sugebėjo pasirengti karui. Pirmasis žygis prieš Maskvos valstybę prasidėjo 1579 m. birželio 30 d. Jis baigėsi Polocko žemių užėmimu. Tačiau tęsti karo negalėjo dėl lėšų trūkumo.

Lėšoms gauti reikėjo sušaukti seimą, bet LDK bajorija ir didikai norėjo, kad sei­mas įvyktų Lietuvoje, tam prieštaravo pacta conventa. Vis tik Varšu­voje pažadėta surinkti mokesčius kaip ir praėjusiais metais. Lietuvos bajorams palenkti S.Batoras sušaukė visuotinį Lietuvos bajorų suva­žiavimą. Jis priminė LDK seimus, todėl visiems atrodė, kad pradedamas atkurti LDK suverenumas. Čia ir išryškėjo valdovo didelė iš­mintis ir gudrumas. LDK didikai ir bajorai sutiko vykti į karą, nes Batoras garantavo, kad tokia tarnyba nebus nuolatinė. Per antrąjį žygį buvo paimta svarbi Velikije Lukų tvirtovė, atgautos visos žemės, kurios anksčiau priklausė Polockui ir Vitebskui, išskyrus Sebežą.

Religija ir švietimas

S.Batoras buvo tolerantiškas visoms religijoms. Atvykęs į Lenkiją ir pama­tęs, kad jį rėmę protestantai neturi realios jėgos, atsisuko į Katalikų bažnyčią. Kita vertus, net ir ši Bažnyčia pajuto jo tvirtą ranką, kai 1578 m. Krokuvos akademijos studentai užpuolė evangelikų laidotu­ves, karalius išleido įsakymą, reikalaujantį kiekvienam valdžios orga­nui imtis priemonių prieš bet kokią netvarką, net ir religiniais moty­vais.

Batoras stengėsi sustiprinti valdžios autoritetą auklėdamas jaunimą. Jis rėmė Jėzuitų ordiną, kurio nariai skelbė, jog auklėja jaunimą atsidavimo monarchijai dvasia. Jis negailėjo lėšų jėzuitų mokykloms kurti ir aprūpinti. Pavyzdžiui, 1580 m. įkūrė jėzuitų kolegiją Polocke, 1582 m. - Rygoje. Vyskupas Valerijonas kreipėsi į Steponą dėl universiteto įsteigimo ir karalius pritarė. 1578 m. liepos 25 d. vyskupui buvo atsiųsta privilegija, Vilniaus kolegijai suteikianti visas lengvatas, kurias turėjo krikščioniško pasaulio akademijos.

Pasiekimai ir mirtis

Steponas Batoras per 10 metų daug padare - LDK vėl įgijo per­svarą santykiuose su Maskvos valstybe. Išrinktas karaliumi prieš LDK valią, vis labiau su ja suartėjo. Akademijos įkūrimas buvo vie­nas svarbiausių to meto LDK kultūrinių laimėjimų. Sugebėdamas laviruoti sustiprino Lenkijos ir Lietuvos val­dovo valdžią. Jis buvo puikus karo vadas, sustiprino samdomos ka­riuomenės vaidmenį, pagerino kariuomenes pasiruošimą, įvedė uni­formą, modernizavo ginkluotę, laimėjo Livonijos karą. Buvo puikus diplomatas ir apdairus valdovas.

Po Ivano IV mirties 1584 m. balandžio 18 d. ir po popiežiaus Grigaliaus XIII mirties 1585 m. balandžio 10 d. susiklostė palanki situacija įvykdyti svajonę – su­jungus Maskvos, Lenkijos ir Lietuvos jėgas, sutriuškinti Turkiją. Netikėta mirtis 1586 m. gruodžio 12 d. (persisaldžius medžioklėje netoli Gardi­no) nutraukė Batoro numatytus planus.

Steponui Batorui teko sunki dalia. Už tai, kad grąžino prarastas žemes, susilpnino Maskvą, už valstybės prestižo grąžinimą teko nuo­lat jausti neapykantą, šmeižtus, įtemptai ieškoti išeities iš kylančių konfliktų. Daugelis istorikų mano, kad Batoras buvo paskutinysis iš didžiųjų Lenkijos karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių. Lietuvos istoriografijoje jis laikomas vienu žymiausių LDK valdovų, nors ir buvo nelietuvis, bet suartėjo su Lietuva, visada gynė LDK interesus. Manoma, kad Lietuvą mylėjo labiau, negu Lenkiją.

Vertingos nuorodos

www.mokslai.lt
www.xxiamzius.lt

Literatūra

Lietuvos istorijos problemos, Vilnius, 1999