Vincas Kudirka

Vincas Kudirka – lietuvių prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, laikraščio „Varpas" redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, Lietuvos Respublikos himno autorius, lietuvių tautos atgimi­mo simbolis, savyje vienijęs maironiškąją romantiką, šliūpiškąjį so­cialinį kovingumą, ir čiurlioniškąją me­ninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus.

Vaikystė

Vincas Kudirka būdamas 10 metų neteko motinos. Polinkis į meninę kūrybą kilo iš motinos meninių po­linkių. Po jos mirties, praėjus metams, tėvas vedė 16 metų merginą. Augant pamotės vaikams, Vincas savo dėmesį nukreipė į juos, ypač į Joniešką, kuriai buvo lyg tėvas. Dveji gabumai kilo Kudirkai iš šių trijų moterų: meninis talentas ir socialinis sugebėjimas. Be socialino talento kažin ar būtų suvaidinęs vienijantį vaidmenį tautinio atgimi­mo judėjime.

Sūnaus ir tėvo santykis

Vinco tėvas Motiejus buvo darbštus ūkininkas. Mažai raštingas, bet iš­kalbus, teisingas, gudrus. Mokėjo visiems patikti, mėgo ir mokėjo iš kitų pasijuokti. Tokie bruožai pastebi­mi ir sūnaus gyvenime. Tėvas buvo labai griežtas, spaudė visus prie darbo. Kietas charakteris Vincą išmokė sukilti prieš tironišką autoritetą. Šis jo sukilimas buvo visų labui, todėl jį mylėjo broliai ir seserys. Vėliau Kudirka užstojo lietuvių tautą prieš caro priespaudą. Tėvas buvo materialistas ir pedantas. Jo gyvenimo tikslas - aprūpinti vaikus. Sūnus - atvirkščiai, rūpinosi dvasiniais dalykais, nekreipė dė­mesio į medžiagines gėrybes, nors buvo pedantiškai tvarkingas, rei­kalaudavo to ir iš kitų, gerai tvarkė skolas.

Tėvas buvo labai religingas, o sūnui ko gero sukėlė priešingą re­akciją, tačiau tautinis sąjūdis Vincui tapo tokie pat religija. Taigi tam tikri charakterio bruožai ir jo kovingumas dėl laisvės ir žmogaus tei­sių gali būti suvokiamas kaip sukilimas prieš tėvo tironiją. Ši reakcija vėliau buvo perkelta į visuomeninės kovos sritį. Vincas, priešingai tėvui, tapo liberalu ir laisvės kovotoju, tačiau antra vertus, savotiškai perėmė tėvo tironiškumą, visų pirma į save.

Vinco Kudirkos charakteris ir gabumai

Jis buvo kovotojas dėl kitų laisvės, nes išmoko būti tironu sau. Kaip ir tėvas, buvo labai darbštus, nesuprato žmogaus silpnumo. Jam at­rodė, kad viskas turi būti aukojama idėjai. Kudirkos užsispyrimas buvo įgytas kovoje su nepaprastai atkakliu tėvu. Pareigingumas yra viena ryškiausių charakterio savybių. Niekada neatsisakydavo to, ką apsiimdavo padaryti, to paties reikalaudamas ir iš kitų.

įgimti Vinco meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė mo­kykloje. 1868 m. įstojęs į Paežerių mokyklą pralenkė kitus draugus. Jau tuo metu atsiskleidė organizatoriaus gabumai (išvažiuodamas mokytojas palikdavo savo pavaduotoju) ir meninis talentas (pats pasi­dirbo smuiką).

Marijampolės gimnazijoje jam taip pat labai lengvai sekėsi moky­tis, tačiau namų darbų užduotis ruošė paskubomis. Jis grojo gimna­zijos orkestre ir dainavo chore. Buvo gabus ir pasisekimo kiek išpai­kintas, moteriškai švelnus, atsakingas organizatorius, meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į lenkišką kultūrą. Kudirka vėliau kalbėjo, kad lenkiška kultūra jam atrodė vienintelė mokslus einančio žmo­gaus verta. Lietuvybės nuvertinimo nuotaikos dar ryškiau jautėsi Sei­nų kunigų seminarijoje, į kurią 1877 m. įstojo tėvų verčiamas.

Karjera ir kūryba

Jau gimnazijoje buvo susipažinęs su J. Basanavičiumi ir P. Kriau­čiūnu, tačiau jų skelbiamos lietuvybės mintys dar neturėjo konkre­taus objekto. 1879 m. jis buvo pašalintas iš kunigų seminarijos, kai kas mano, kad pats išprovokavo savo pašalinimą. Po to tėvai jo nerė­mė. Vincas vertėsi savarankiškai. Gyvenimo sunkumai, išbandy­mai, įtampa, nepakeliamas darbo krūvis vėliau sukėlė nepagydomą ligą - džiovą.

1881 m. baigė Marijampolės gimnaziją ir atsisakė vykti į Maskvos universitetą, kur galėjo gauti lietuviams skiriamą stipendiją. Išvyko į Varšuvą, kur teko patirti daug vargo. 1883 m. išėjo pirmasis Aušros numeris, sukrėtęs Kudirką. Kaip jis pats vėliau kalbėjo, kad per­skaitęs jį pasijuto lietuviu esąs.

Pirmasis lietuviškas V.Kudirkos kūrinys buvo 1885 m. Aušroje iš­spausdintas nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“. Už perrašytą socialistų literatūrą sėdo į kalėjimą ir buvo pašalintas iš universiteto. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad kalėjime prasidėjo džiova. V.Kavolio nuomone, kalėjimas tapo savotiška provokacija, pažadinusia Kudirkos kovos dvasią. Po kalėjimo jis pradėjo kovoti su caro priespauda.

1887 m. V.Kudirkai pavyko grįžti į universitetą, čia jis rado drau­gų, kurie sustiprino jo pasiryžimą. 1888 m. su kitais įkūrė Varšuvos lietuvių studentų patriotinę draugiją „Lietuva“. Vincas perrašė jos įstatus. 1889 m. su draugais išleido „Varpo“ žurnalo pirmąjį numerį. Jį redagavo laikydamas medicinos gydytojo baigiamuosius egzaminus: buvo redaktorius, korektorius, bendradarbis, administratorius. Rašė eiles, satyras, straipsnius, vertė dramas. Jis pasižymėjo kaip rašyto­jas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas, vertėjas. Didžią­ją dalį savo kūrybos paskelbė Varpe. Jis parašė satyrinius ap­sakymus Viršininkai, Vilkai, Lietuvos tilto atsiminimai, Cenzūros klausimas, išleido poezijos rinkinį Laisvos valandos, lietuvių liaudies dainų rinkinį Kanklės, sukomponavo pjesių smuikui ir fortepijonui, parašė tekstą ir muziką Tautiškai giesmei, išvertė Dž. G. Bairono Kai­ną, A. Asnyko Keistutį, F.Šilerio Orleano mergelę ir Vilią Telį, A. Mic­kevičiaus Vėlines ir kt.

Gyvenimo pabaiga

V.Kudirka buvo ne vien kūrėjas, bet ir veiksmo žmogus. 1890 m. suorganizavo laikraščio „Ūkininkas“ leidimą, 1890-1894 m. dirbo gy­dytoju Šakiuose. Kuo labiau seko jo sveikata, tuo jis aktyviau dirbo. Nuo 1896 m., anot Kazio Griniaus, Kudirka daugiau gulinėdavo, negu vaikščiodavo. Gyvenimo pabaigoje Varpo redagavimas visiškai perėjo į jo rankas, nors tuo metu jo sveikatos būklė buvo sunkiausia.

Vincą Kudirką galima drąsiai pavadinti tautinio atgimimo sąžine. Nukamuotas ligos ir apkrautas darbais ne tik nepalūžo, bet toliau kovojo. Jis buvo gyvenimo aplinkybių menkinamas, bet nesumenko. Jis susikūrė jokiai doktrinai neatsidavusio, iš individualios sąžinės ir sąmonės be galo ištvermingai dirbančio, laisvo intelektualo vaidme­nį ir šiam vaidmeniui liko ištikimas.

Kudirka mirė 1899 m. lapkričio 16 d. Naumiestyje, kuriame gyveno nuo 1897 metų. Visas jo gyvenimas, jo veikla buvo paaukoti kovai prieš caro priespaudą, už tautos ateitį. Tačiau likimas taip lėmė, kad Vincas Kudirka nepamatė savo kūrinio rezultato, kurį jis puoselėjo savo kūryboje - Nepriklausomos Lietuvos. Net ir paskutiniu lietuvių tau­tos atgimimo laikotarpiu Vincas idėjos turėjo didžiulę reikšmę. Jo gyvenimas bei veikla buvo ir liks tautinio judėjimo simboliu vi­soms kartoms.

Vertingos nuorodos

www3.lrs.lt
teatras.mch.mii.lt
www.mokslai.lt

Literatūra

Lietuvos istorijos problemos, Vilnius, 1999