Michailas Sergejevičius Gorbačiovas

Michailas Gorbačiovas (Mihail Sergheevic Gorbaciov) – paskutinis Tarybų Sąjungos vadovas (1985–1991 m.), "perestroikos" vykdytojas ir demokratinių idėjų skleidėjas. Bandė vykdyti politines reformas ir užbaigti Šaltąjį karą, tačiau dėl jo reformų komunistų partijai netekus dominuojančio vaidmens Tarybų Sąjunga subyrėjo.

Vaikystė ir studijų metai

Trečios kartos komunistas Michailas Gorbačiovas gimė 1931 m. kovo 2 d. Siaurės Kaukaze, Privolnoje kaime netoli Stavropolio. Baigęs vietos mokyklą, jis dirbo kombainininku ir stulbinamai jauno amžiaus gavo Raudonosios vėliavos ordiną už nuopelnus žemės ūkio srityje. Devyniolikos metų jis išvyko į Maskvą studijuoti teisę. 1950 m. įstojo į Maskvos valstybinį universitetą studijuoti teisę ir baigė jį 1955 m. Ten 1952 m. jis tapo komunistų partijos nariu ir sutiko savo būsimą žmoną Raišą Maksimovną Totorenko. Jie susituokė netrukus po universiteto baigimo ir susilaukė vieno vaiko, Irinos.

Kelias į valdžią

Gavęs teisininko laipsnį, Gorbačiovas grįžo į Stavropolį ir ėmė kopti karje­ros laiptais. 1970 m. jis tapo Pirmuoju regioninio partijos komiteto sekretoriumi, o kitais metais buvo paskirtas komunistų partijos Centro komiteto nariu. 1978 m. buvo paaukštintas — persikėlė į Maskvą ir užėmė Centro komiteto žemės ūkio departamento sekretoriaus postą. 1979 m. tapo kandidatu į Politbiurą (kuris tiesiogiai valdė Tarybų Sąjungą), o 1980 m. tapo jo nariu.

Visi šie paaukštinimai vyko tuo laikotarpiu, kai TSRS valdė Leonidas Brež­nevas (1964 — 1982). Po Brežnevo mirties trumpai valdė Andropovas (1982 — 1984) ir Černenko (1984 — 1985), ir per tuos metus Gorbačiovas tapo svarbiu Politbiuro nariu. 1985 m. gegužės 11 d. mirus Černenko, Gorbačiovas jau kitą dieną buvo paskirtas pakeisti jį kaip Generalinis Sekretorius. Politbiuro balsa­vo slaptai, bet kalbama, jog Gorbačiovas tik per plauką nurungė gana konserva­tyvią figūrą Viktorą Grišiną.

Priešingai daugeliui tarybinių vadovų, Gorbačiovas, prieš tapdamas parti­jos lyderiu, daug keliavo (1966 m. į Prancūziją, 1967 m. į Italiją, 1983 m. į Kanadą, 1984 m. į Angliją). Todėl, kai jis buvo išrinktas, daugelis vakariečių tikėjosi, kad Gorbačiovas bus modernesnis ir liberalesnis lyderis nei jo pirmta­kai.

Sutartys su Reiganu

Kai Gorbačiovas paėmė valdžią, Tarybų Sąjunga skendėjo daugybėje rimtų problemų, ir visos jos buvo susijusios su finansiniu nepritekliumi, kurį sukėlė vyriausybės išlaidos ginklavimosi varžyboms. Tikėdamasis baigti ginklavimosi varžybas, Gorbačiovas nedvejodamas priėmė Amerikos prezidento Ronaldo Rei­gano pasiūlymą susitikti deryboms. Du lyderiai susitiko keturis kartus: Ženevo­je (1985), Reikjavike (1986), Vašingtone (1987) ir Maskvoje (1988). Dramatiš­kiausias rezultatas buvo ginklavimosi apribojimo sutartis, pasirašyta 1987 m. gruodį. Tai buvo pirmoji sutartis, kuri iš tikrųjų sumažino branduolinių ginklų, kuriuos turėjo dvi šalys, skaičių. O vidutinio nuotolio raketų klasė buvo visiškai panaikinta.

Pasitraukimas iš Afganistano

Kitas veiksmas, sumažinęs tarptautinę įtampą, buvo Gorbačiovo sprendi­mas išvesti tarybinę armiją iš Afganistano. Tarybinė armija įsiveržė į šią šalį 1979 m., Brežnevo valdymo metais, ir iš pradžių vyko sekmingai. Tačiau Reiganui nusprendus aprūpinti afganų partizanus Stinger raketomis, kurie stipriai sumažino tarybinių oro pajėgų efektyvumą, noras kariauti išblėso, ir ta­rybiniai kariai įsivėlė į ilgą, nesibaigiantį karą. Galiausiai Gorbačiovas nusprendė padaryti galą savo praradimams ir 1988 m. pradžioje pasirašė sutartį, numatančią tarybinių jėgų atsitraukimą. Jis buvo baigtas 1989 m. vasarį.

"Perestroika"

Daugiausiai pastan­gų Gorbačiovas skyrė savo šalies reikalams. Iš pat pradžių jis suprato, kad, no­rint atstatyti skurdžią tarybinę ekonomiką, reikalinga perestroikos (pertvarky­mo) programa. Vienas iš šio pertvarkymo aspektų buvo didelis komunistų par­tijos, kuri anksčiau turėjo absoliučią valdžią tarybinei vyriausybei, sumažini­mas, vadovaujant Gorbačiovui. Ekonominiame lygmenyje į pertvarkymą įėjo pri­vataus biznio kai kuriose srityse legalizavimas.
 Reikia pažymėti, kad Gorbačiovas visada tvirtino esąs lojalus Markso ir Lenino pasekėjas bei karštas socializmo šalininkas. Jo tikslas esą tik reformuoti komunistinę sistemą, kad ji geriau veiktų.

"Glasnost"

Turbūt didžiausią perversmą iš jo reformų padarė glasnost, arba "atviru­mo", politika, kurią Gorbačiovas pradėjo 1986 m. Vienas iš glasnost aspektų buvo didesnis vyriausybės atvirumas savo veiklos bei visuomenę dominančių įvykių atžvilgiu. Kitas aspektas buvo leidimas atskiriems individams ar leidė­jams laisvai diskutuoti politiniais klausimais. Laisvas tokių pažiūrų reiškimas prieš kelerius metus būtų vainikuotas kalėjimu, o Stalino eroje net mirties nuosp­rendžiu. Tarybiniams žurnalistams tapo įmanoma kritikuoti vyriausybės poli­tiką, komunistų partiją ir net patį Gorbačiovą.

Kitas svarbus žingsnis į TSRS demokratizavimą buvo padarytas 1989 m., kai įvyko visuotiniai naujo tarybinio Parlamento, Liaudies deputatų tarybos, rin­kimai. Vakarietiška prasme, tai, žinoma, nebuvo laisvi rinkimai: 90 procentų kan­didatų buvo valdančiosios komunistų partijos nariai, ir jokios kitos politinės par­tijos dalyvauti negalėjo. Tačiau rinkimai buvo vykdomi slaptu balsavimu; buvo galima pasirinkti kandidatus; sąžiningai buvo skaičiuojami balsai. Tai neabejo­jamai buvo artimiausias laisviems rinkimams renginys nuo tada, kai 1917 m. komunistai paėmė valdžią.

Nežiūrint įspūdingų reformų TSRS, niekas nesitikėjo kataklizminių permai­nų, kurios įvyko Rytų Europoje 1989 — 1990m. Visą tą regioną Antrojo pasau­linio karo išvakarėse okupavo rusų armija, ir 1940 m. Tarybų Sąjungai pavaldūs komunistiniai režimai įsitvirtino šešiose šalyse: Bulgarijoje, Rumunijoje, Len­kijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir Rytų Vokietijoje. Šie režimai iš esmės bu­vo nepopuliarūs, tačiau jų vadovai, suvaržyti slaptosios policijos ir armijos, tempė jungą daugiau kaip keturiasdešimt metų. Net įsiplieskus liaudies sukilimui ir nuvertus vieną iš komunistinių tironų (kaip 1956 m. įvyko Vengrijoje) tarybiniai kariai greitai vėl atstatydavo komunistų valdžią. Nors 1989 m. birželio rinkimai Lenkijoje parodė, kaip menkai šio regiono gyventojai remia komunistinį režimą, dar 1989 m. rugsėjo pabaigoje atrodė, jog komunistų — ir rusų — valdžia Rytų Europoje saugi. Tačiau metų pabaigoje visa sistema žlugo kaip kortų namelis uragane.

Berlyno sienos panaikinimas

Problemos prasidėjo Rytų Vokietijoje. Nuo garsiosios Berlyno sienos pa­statymo 1961 m. daugelis vokiečių troško pabėgti į Vakarus, ir daugeliui kelią į laisvę pastodavo siena. 1988 — 1989m. dauge­liui Rytų vokiečių pavyko pabėgti netiesioginiu keliu. Iš pradžių jie vykdavo į kitą Rytų Europos šalį , o po to į Vakarus.

1989 m. spalį Erikas Honekeris pabandė užkirsti šį alternatyvų pabėgimo kelią. Po kelių dienų Rytų Berlyne prasidėjo didelės demonstracijos, protestuojančios prieš šį Honekerio poelgį. Tos krizės metu Berlyne lankėsi Gorbačiovas, kuris paragino Honekerį nedelsiant daryti reformas, perspėjo nemalšinti demonstracijos jėga ir leido suprasti, jog tarybiniai kariai panaudoti prieš šios šalies gyventojus nebus.

Per kelias dienas masinės viešos demonstracijos apėmė ir kitus Rytų Vokietijos miestus. Po dviejų savai­čių Honekeris buvo priverstas atsistatydinti. Tačiau kadangi jį pakeitęs Egonas Krenzas taip pat buvo komunistas ir sienos vis dar buvo uždarytos, masinės de­monstracijos tęsėsi. Pagaliau lapkričio 9 d. Krenzas paskelbė, kad Berlyno siena bus atidaryta, ir Rytų vokiečiai galės laisvai važiuoti į Vakarus. Tuo metu tai buvo milžiniškas žingsnis einant iš komunizmo.

Komunizmo griuvimas

Bulgarijoje 1989 m. lapkričio 10 d. buvo staigiai priverstas atsistatydinti Todoras Živkovas, geležine ranka valdęs šią šalį trisdešimt penkerius metus. Po savaitės masinės demonstracijos prasidėjo Čekoslovakijos sostinėje Pra­hoje. Iki gruodžio 10 d. tai lėmė prezidento Gustavo Husako ir komunistų parti­jos likučių atsistatydinimą. Husaką greitai pakeitė prezidentas Vaclovas Have­las, kelis mėnesius praleidęs kalėjime kaip politinis kalinys.

Dar greitesnės permainos buvo Vengrijoje. Ten 1989 m. spalį vyriausybė buvo legalizavusi opozicines partijas. Šios partijos laisvuose rinkimuose lapkri­čio 26 d. galutinai sutriuškino komunistus, kurie be kraujo praliejimo atidavė valdžią.
Greitai klostėsi įvykiai ir Lenkijoje, kur metų pabaigoje pergalingi antiko-munistai nusprendė visiškai panaikinti socializmą ir nuo 1990 m. sausio 1 d. kurti toli siekiančią laisvosios rinkos ekonomiką.

Egonas Krenzas Rytų Vokietijoje turbūt tikėjosi, kad iki sienos atidarymo jis sutelks opoziciją ir padarys galą protestams. Tačiau to neįvyko. Protestai tę­sėsi, ir 1989 m. gruodžio 3 d. Krenzas atsistatydino. Po keturių dienų vyriausy­bė sutiko surengti laisvus rinkimus, kuriuose komunistai, patyrė pralai­mėjimą.

Paskutinė išsivadavo Rumunija, kur diktatorius Nikolajus Čeušesku buvo pasiryžęs neatiduoti valdžios. Kai gruodžio 15 d. prieš jį įvyko demonstraci­jos Timisoaroje, jis įsakė armijai šaudyti į minias. Tačiau įtūžusi visuomenė bu­vo nesulaikoma. Demonstracijos tęsėsi ir greitai apėmė kitus miestus. Gruodžio 25 d. Čeušesku buvo nuverstas, suimtas ir nužudytas. Taip žlugo paskutinė ko­munistų valdžia Rytų Europoje.
Šie įvykiai lėmė:

1. tarybi­nės armijos išvedimą iš Čekoslovakijos ir Vengrijos.
2. tikrus rinkimus ką tik išsilaisvinusiose valstybėse.
   
3. marksizmo atsisakymą keliose kitose Tarybų Są­jungai pavaldžiose šalyse.
   
4. Vokietijos susijungimą (baigtą 1990 spalį).
   

Dar svarbesnis už šias permainas buvo greitas nacionalinių judėjimų au­gimas pačioje TSRS. Nežiūrint tokio pavadinimo, Tarybų Socialistinių Res­publikų Sąjunga niekada nebuvo savanoriška sąjunga. Tai buvo užkariavimu apjungtos tautos. Va­kariečiai šią carinę imperiją vadino "tautų kalėjimu". Daugelis iš šių žmo­nių visą laiką troško nepriklausomybės, kaip troško laisvės senųjų Anglijos, Prancūzijos bei Olandijos imperijų gyventojai. Esant geležinei Stalino ar ma­žiau brutaliai, bet vis tokiai pat tvirtai jo sekėjų valdžiai, šį ilgesį išreikšti buvo neįmanoma. Tačiau Gorbačiovo glasnost sąlygomis šie nacionaliniai troškimai galėjo būti paminėti, ir netrukus kilo organizuoti judėjimai. Nera­mumai kilo Estijoje, Latvijoje, Moldavijoje ir keliose kitose tarybinėse res­publikose, bet pirmiausiai lūžis prasidėjo mažytėje Lietuvoje. 1990 m. kovo 11 d. po bendrų rinkimų, kuriuose svarbiausias buvo atsiskyrimo klausimas, Lietuvos Parlamentas vieningai paskelbė visišką šalies nepriklausomybę nuo TSRS.

Teoriškai lietuviai pasinaudojo savo teise: tarybinė konstitucija dešimtme­čiais numatė respublikoms galimybę išeiti iš TSRS. Tačiau iki Gorbačiovo visi suprato, kad bet koks bandymas pasinaudoti šia teise bus tvirtai užgniaužtas, o bandžiusiojo lauks liūdnos pasekmės.
Gorbačiovo reakcija buvo įdomi. Jis nedelsiant paskelbė Lietuvos poelgį nelegaliu, pagrasino žiauriomis priemonėmis, jeigu jis nebus atšauktas, paskel­bė ekonominę blokadą ir įsakė surengti Lietuvos sostinėje tarybinės armijos pa­radą, demonstruojant karinę jėgą. Tačiau jis nei šaudė Lietuvos lyderių, nei įkalino.

Lietuva Tarybų Sąjungai nebuvo svarbi nei ekonominiu, nei ka­riniu požiūriu. Tačiau parodytas pavyzdys buvo labai efektyvus. Kai Lietuvai greitai pavyko atsiskirti, vilties ir drąsos įgavo ir kitų tarybinių res­publikų nacionalistai. Po dviejų mėnesių nepriklausomybės nuo TSRS dekla­raciją paskelbė Latvijos parlamentas. 1990 m. birželio 12 d. "suverenitetą" — ne visiškai nepriklausomybės deklaraciją, bet arti to — paskelbė Rusijos TSR (didžiausia Tarybų Sąjungos respublika). Iki metų pabaigos nepriklausomybės ar suvereniteto deklaracijos buvo paskelbtos visose penkiolikoje tarybinių res­publikų.

Naujosios Rusijos gimimas

Savaime suprantama, kad šie dideli pasikeitimai, kuriuos lėmė Gorbačiovo veiksmai (ar kritiškais atvejais neveiklumas) sukėlė daugelio senosios pakrai­pos komunistų partijos ir tarybinės armijos lyderių nepasitenkinimą. 1991 m. rugpjūtį kai kurie iš jų įvykdė valstybinį perversmą. Gorbačiovas buvo suimtas, ir atrodė, jog perversmo iniciatoriams pavyks atšaukti daugelį jo reformų. Ta­čiau aibė žymių Tarybų Sąjungos lyderių — ypač Rusijos respublikos vadovas Borisas Jelcinas — bei Rusijos gyventojai pasipriešino perversmui, ir jis po ke­lių dienų žlugo.

Po nepavykusio perversmo, įvykiai klostėsi nepaprastai greitai. Komunistų partija buvo nedelsiant nuversta nuo valdžios, jos veikla uždrausta, nuosavybė perimta. Iki metų pabaigos Tarybų Sąjunga visiškai iširo. Tuos lyderius, kurie norėjo tik reformuoti komunistinę sistemą, greitai nustūmė tie, kurie, kaip Jelci­nas, norėjo ją visiškai panaikinti. Pats Gorbačiovas 1991 gruodį atsistatydino.

Gorbačiovo nuopelnai

Jam vadovaujant, TSRS buvo atliktos įvairios ekonominės reformos. Ta­čiau šiuo atžvilgiu jis nusipelnė nedaug. Šias reformas jis buvo priverstas pada­ryti dėl akivaizdžių tarybinės sistemos nesėkmių, ir jos buvo pernelyg mažos bei pavėluotos. Blogas tarybinės ekonomikos funkcionavimas iš esmės ir lėmė galutinį Gorbačiovo žlugimą.

Antra vertus, Gorbačiovas suvaidino svarbų vaidmenį, išlaisvinant Rytų Eu­ropą. Iš tarybų valdžios išsilaisvino šešios šalys. Reformų siekius Rytų Europoje stimuliavo pačios Rusijos liberalizacija ir sustiprino Gorbačiovo pakartotini teiginiai, kad jis norįs, jog Rytų Europos šalys eitų savo keliu. Be to, esminiu momentu — 1989 m. spalį, kai Rytų Vokie­tijoje prasidėjo demonstracijos — Gorbačiovas įsikišo asmeniškai. Jo spren­dimas nepanaudoti karinės jėgos malšinimui sukilimo Lietuvoje greitai paskati­no kitų tarybinių respublikų atsiskyrimą.
Svarbi Gorbačiovo įtaka ir ginklavimosi apribojimui bei šaltojo karo pabai­gimui. Šaltąjį karą sukėlė karinis Stalino bei jo šalininkų plėtimasis, ir Amerikos reakcija iš esmės buvo gynybinė. Kol tarybi­niai vadovai laikėsi savo svajonės paskleisti komunizmą visame pasaulyje, Va­karai neturėjo kitos išeities. Kai atsirado tarybinis vadovas, kuris panoro atsisa­kyti to tikslo, atrodo, niekada nesibaigsiantis šaltasis karas greitai liovėsi.

Dar daugiau Gorbačiovas nusipelnė dėl politinių pasikeitimų, kuriuos jis sukėlė pačioje Tarybų Sąjungoje. Komunistų partijos valdžios silpnėjimas, glasnost augimas, spaudos ir žodžio laisvės pažanga, bendras šalies demokratizavimas: jei ne Gorbačiovas, nė vienas šių reiškinių nebūtų taip pasistūmėjęs į priekį. Glasnost buvo Gorbačiovo idėja, kurią jis rėmė, nežiūrint didelės opo­zicijos. Glasnost turbūt labiau už bet kurį kitą faktorių lėmė galutinį tarybinės sis­temos žlugimą. Tai, kad šis didžiulis lūžis įvyko be reikšmingo smurto (bent jau kol kas), nemaža dalimi susiję su Gorbačiovo politika.

Svarbiausi Gorbačiovo veiksmų rezultatai (kaip Vokie­tijos susijungimas, Tarybų Sąjungos iširimas ir komunizmo žlugimas) nebuvo jo numatyti. Nors jis niekada neketino išardyti Tarybų Sąjungos ir nuo pat jos susikūrimo ją valdžiusios komunistų partijos, jo vykdyta politika lėmė būtent tai.

Vertingos nuorodos

www.europarl.europa.eu
www.bernardinai.lt
www.mokslai.lt

Lietartūra

Morozovienė Rimutė, Asmenybės istorijos pamokose, Vilnius, 2000, p. 141-142
100 įtakingiausių asmenybių pasaulio storijoje, Kaunas, 1998
Laqueur Walter, Europa mūsų laikais, 1945-1992 mėtų istorija. Atviros Lietuvos fondas, 1995, p. 519

2011-06-14