Borisas Dauguvietis

Borisas Dauguvietis - lietuvių aktorius, režisierius, pedagogas, teatro publicistas bei kritikas, tarybinio laikotarpio lietuvių dramaturgas, didelio temperamento, neišsenkančios energijos kūrėjas.

Gimė 1885 m. gegužės 26 d. Biržų apskrityje, tarp Papilio ir Nemunėlio daugiavaikėje šeimoje. Motina (olandų kilmėd) buvo baigusi Peterburgo Marijos institutą. Tais laikas moteris su aukštuoju išsilavinimu buvo retenybė. Tėvas – baigęs Peterburgo Universiteto teisės mokslų fakultetą. Išsilavinę tėvai didelį dėmesį skyrė, kad ir vaikai turėtų išsilavinimą. B. Dauguvietis mokėsi griežti violenčele bei kaip ir visi šeimos nariai domėjosi poezija.

Mokėsi Panevėžio ir Mintaujos gimnazijose, trumpai Rygoje studijavo inžineriją, vėliau įstojo į Peterburgo imperiškąjį universitetą. Po mažu Borisas tapo savo mokytojo S. Jakovleko padejėju. Kartu režisavo pjesę „Darbo duona”. Per baigiamuosius egzaminus jaunuolis pasirodė ne tik kaip jaunas aktorius, bet ir kaip pradedantis režisierius. 1910 baigęs mokyklą gavo aktoriaus ir režisieriaus diplomą.

1910 - 1920 m. Dauguvietis dirbo įvairiuose Rusijos teatruose. Didelės įtakos režisieriui turėjo pažintis su to meto rusų teatro atstovų - Konstantino Stanislavskio, Jevgenijaus Vachtangovo (ištikimiausio Stanislavskio mokinio), Aleksandro Tairovo, Vsevolodo Mejercholdo - režisūra. Dauguvietis šių režisierių eksperimentus vėliau bandė taikyti ir savo spektakliuose.
 
1920 m. Dauguvietis grįžo į gimtuosius Biržus ir tris metus dirbo girininku. Tuo metu, 1920-ųjų gruodžio 19 dieną, Kaune, Hermanno Sudermanno „Joninių“ spektakliu atidaromas pirmasis profesionalus Lietuvos teatras.

 Pirmais savo spektakliais Valstybės teatro scenoje bandė diegti to meto rusų teatrui būdingą dekadentiškumą ir mistiškumą, o tai, išspręsta išmoningai ir skoningai, buvo nauja ir netikėta Valstybės teatro repertuare. Kituose jo spektakliuose atsiskleidė režisūros aštrumas ir originalumas bei savarankiškumas traktuojant autoriaus tekstą ir charakterizuojant personažus, ieškant ryškių išraiškos priemonių bei galimybių, pasitelkus dailininkus-scenografus ir kompozitorius, juos įgyvendinti.


Paskutinieji gyvenimo metai

Paskutiniaisiais gyvenimo metais jo būta visur: jis vadovavo Lietuvos Teatro draugijai, Dramaturgų sekcijai prie Rašytojų sąjungos, rašė daugybę straipsnių aktualiais pokario metų klausimais. Nepamiršta ir respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato pareigų, neapleidžia sporto. Dėsto Vilniaus teatro dramos studijoje, nuolat dalyvauja apžiūrose, parašo eilę veikalų saviveiklai, radijui, vaikams.

1949 liepos 13 dieną Borisas Dauguvietis mirė Vilniuje Gan ironiška, kad režisierius savo karjerą pradėjo ir baigė ta pačia A. Puškino tragedija „Šykštusis riteris“. Borisas nė valandėlei nebuvo užmigęs ant laurų, iki paskutinio gyvenimo atodūsio jis išliko savimi – neramiu, nenustygstančiu vietoje, nuolat ieškančiu, kuriančiu ir visuomet savimi nepatenkintu menininku, jaunatviškai energingu ir ūmiu.

Vertingos nuorodos

www.skrynia.lt
www.skrynia.lt
www.lnb.lt
www.culture.lt

Literatūra

 Aleksaitė Irena. Borisas Dauguvietis. 2.Teatralų atsiminimai apie Andrių Oleką-Žilinską, Borisą Dauguvietį, Romualdą Juknevičių. "Scena".Vilnius. 1995

2010 07 29