Pranas Dielininkaitis – sociologas, ateitininkas, visuomenės veikėjas.

Pranas Dielininkaitis gimė 1902 m. gegužės 5 d. Juškų kaime, Žaliosios valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje ūkininkų šeimoje. Pradinį mokslą ir keturias gimnazijos klases baigė Kudirkos Naumiestyje. Pirmojo pasaulinio karo metu šešiolikametis Pranas mokytojauja Skirkiškės ir Višakio Rūdos pradinėse mokyklose. 1924 m., baigęs Marijampolės mokytojų seminariją, pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete sociologiją, naujųjų amžių istoriją bei pedagogiką - psichologiją. Mokytojavo „Pavasario" gimnazijoje Kaune, Tauragės mokytojų seminarijoje, privačioje gimnazijoje. Darbas ir studijos pareikalavo nemažai pastangų, bet Pr. Dielininkaičiui studijas pavyko baigti per ketverius metus. Tais pačiais metais išvyko į Prancūziją, kur garsiajame Sorbonos universitete tęsė sociologijos studijas. 1933 m. išlaikė egzaminus ir apginė disertaciją „Valstybė ir auklėjimas", už kurią gavo sociologijos mokslų daktaro laipsnis.

Grįžęs į Lietuvą, Pr. Dielininkaitis 1933 m. rudenį buvo pakviestas į Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos - filosofijos fakultetą dirbti vyresniuoju asistentu. Ten skaitė sociologijos, politinės ekonomikos, valstybės teorijos ir sociologinių bei ekonominių doktrinų istorijos paskaitas. Nuo 1941 m. Pr. Dielininkaitis tapo Filosofijos fakulteto docentu, sociologijos ir žurnalistikos katedros vedėju.

Pr. Dielininkaitis nebuvo sociologas teoretikas, o greičiau aktyvus visuomenininkas, sociologas praktikas. 1925-1927 m. vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto ateitininkų sąjungai, o 1933-1935 m. buvo studentų ateitininkų federacijos centro valdybos pirmininkas. 1935 m. atstovavo Lietuvos studentams tarptautinių studentijos organizacijų CIS (Confederation Internationale de Student) ir Pax Romana kongresuose. Pastarajame išrenkamas Pax Romana sąjungos vicepirmininku.

1934 m. kartu su Pr. Dovydaičiu įkūrė krikščionių darbininkų sąjungą ir tapo šios sąjungos vicepirmininku. Dienraštyje „XX amžius" ėmė redaguoti darbininkams skirtą skyrių „Darbas ir duona". Pr. Dielininkaičio ir Pr. Dovydaičio veikimas darbininkų tarpe buvo grynai socialinio pobūdžio. Jiems pavyko laimėti darbininkų pasitikėjimą.

Nepasitenkinimas politine ir kultūrine stagnacija, naujų kelių ieškojimas sutelkė pagrindines politines grupes į bendrą akciją, kurios programa 1938 m. buvo išdėstyta Klaipėdoje išleistame „Bendrame žygyje". Pr. Dielininkaitis buvo vienas aktyviausių vienybės šalininkų, todėl neišvengė valdančios partijos represijų. Į 1939 m. sudarytą naują vyriausybę Pr. Dielininkaitis neįėjo, bet daug prisidėjo ją formuojant.

1939m. Pr. Dielininkaitis vadovavo Lietuvos žurnalistų delegacijai Lenkijoje, lankėsi Vokietijoje, buvo ekspertas Lietuvos delegacijoje tarptautinėje darbo teisių konfederacijoje Ženevoje.

Kaip labai įtakingai asmenybei, Pr. Dielininkaičiui vis dėlto nepavyko išvengti izoliacijos. Apie 11 mėnesių jis praleido kalėjime, iš kurio išėjo antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Ryžosi daugiau atsidėti mokslui ir šeimai, tačiau tai įgyvendinti nebesuspėjo. 1942m. grįžęs Velykų atostogoms, Pr. Dielininkaitis susirgo ir 1942 m. balandžio 6 d. mirė Šiauliuose (palaidotas Donelaičio kapinėse).

Jis niekuomet nepriklausė valdančioms partijoms ir nėjo jokių administracinių pareigų, tačiau jo autoritetas ir įtaka lietuviškai visuomenei buvo labai dideli. Tai buvo asmenybė, pasižyminti visapusišku intelektu, erudicija.

Vertingos nuorodoso

archyvas.vz.lt

Šaltiniai

Mūsų švyturiai. Vilnius : Valst. leidybos centras, 1992, p. 42-43

2010 10 22