Albertas Vijūkas-Kojalavičius (Wojciech Wijuk Kojałowicz) – istorikas, vienuolis jėzuitas, teologas, filosofas.

Garsusis Lietuvos istorikas kunigas Albertas Vijūkas - Kojelavičius gimė 1609 m. Romainiuose prie Kauno. Tėvai buvo turtingi bajorai, turėjo dvarą. Albertas gyveno  Kaune arba Vijūkų dvare, netoli Raudondvario.sulaukęs 18 metų amžiaus, įstojo į Jėzuitų ordiną. Juo pasekė ir kiti du broliai Kazimieras ir Petras. Visi trys broliai apsigyveno Kaune jėzuitų kolegijoje. Draugijai jie paaukojo savo turtą. Ant jiems priklausiusio sklypo Kaune savo lėšomis pastatė naują Jėzuitų kolegiją ir bažnyčią prie jos.

Pirmasis mokslus baigė Albertas, gaudamas teologijos daktaro laipsnį. A. Kojelavičiaus laikais protestantizmas Lietuvoje dar buvo gana stiprus. Žymiausi didikai buvo kalvinistai. Savo pirmame veikale, išleistame 1635 m. lotynų, o vėliau ir lenkų kalba, siekia įrodyti, kad Katalikų Bažnyčios skelbiamas mokslas sutinka su paties Kristaus mokslu, užrašytu Evangelijoje.

1648 m. pasirodo jo kitas veikalas, kurio tikslas buvo padėti lenkiškai skaitančiai visuomenei susiorientuoti tarp daugybės sektų, atpažinti tikrąją Kristaus įsteigtąją Bažnyčią. XVII amž. Lietuvos ir Lenkijos ribose gyveno nemažai rusų, kurie išpažino pravoslavų tikėjimą. Jie steigė savo draugijas, spaustuves, kur spausdino knygas ne tik rusų, bet ir lenkų kalbom. A. Kojelavičius 1667 m. išleidžia naują apologetinį veikalą „Teologo pašnekesiai su pravoslavu".

Be šių pagrindinių veikalų, A. Kojelavičius parašė dar kelis apologetinio bei poleminio turinio veikalus. Kaip profesorius jis dirbo Kražiuose, jėzuitų gimnazijoje, o 1641-1653 m. Vilniaus Akademijoje. 1654-1655 m. metais tapo šios mokslo įstaigos rektoriumi, teologijos mokslų daktaru.

Mokytojaudamas Kražiuose, A Kojelavičius susidomi to krašto praeitimi. 1650m. išleido lotynų kalbos veikalą „Žinių rinkinys apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje". A. Kojelavičius susidomėjo Lietuvos istorija, istorinių dokumentų išrašais. Jis atidžiai studijavo senuosius autorius, rašiusius apie Lietuvą, juos papildė daugiausia naudodamasis M. Strijkovskio ir Petro Dusburgo kronikomis. Taip susidarė lotynų kalba parašyta plati dviejų tomų „Lietuvos istorija" (I-mas tomas išleidžiamas 1659 m., II-as - 1669 m.). Garsaus vokiečių istoriko Šliozerio (Schlozer) nuomone, A. Kojelavičiaus veikalas tiek kalbos, tiek istorinės kritikos atžvilgiu yra vienas geriausių XVII amž. istorinių veikalų. Nereikia pamiršti, kad jis šį veikalą rašė po Liublino unijos, kai Lietuva jau buvo netekusi savo savarankiškumo, ir jis vis dėlto rašo ne Lenkijos, bet Lietuvos istoriją.

Žinodamas, kad Lietuvos istorijoje lemiančios reikšmės daugiausia turi Lietuvos didikai, A. Kojelavičius rašė Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų giminių istorijas, nušvietė jų nuveiktus darbus valstybės gerovei. Nemažai laiko A. Kojelavičius skyrė ir Lietuvos bajorų herbų tyrinėjimui. Šiuo klausimu A. Kojelavičius yra parašęs du storus tomus, nurodydamas skirtumą tarp lietuvių ir lenkų bajorų herbų. Iš istorinių A. Kojelavičiaus veikalų dar pažymėtinas „Pasakojimai apie atsitikimus Lietuvoje per kazokų karą".

Daugumą savo istorinių veikalų Kojelavičius paruošė mokytojaudamas Kražiuose, bet juos išleisti atsirado galimybė persikėlus į Vilnių. Profesoriaudamas Vilniaus Akademijoje, o 1654-1655 metais būdamas jos rektoriumi, A. Kojelavičius dėsto filosofiją (paruošė „Aristotelio etikos vadovėlį") jauniems teologams dėsto teologiją. 1666 m. A. Kojelavičius perkeliamas į Varšuvą. Ten atsidavęs mokslui, literatūriniam darbui ir vienuolinėms pareigoms, praleidžia savo likusį gyvenimą. 1673 m. paruošia spaudai paskutinį savo veikalą: „Pavyzdžiai ir perspėjimai, naudingi maldingam gyvenimui ir laimingai mirčiai". 1677 m. spalio 6 d. Varšuvoje kun. A. Kojelavičius mirė.

Bajorų kilmės,auklėtas lenkiškos kultūros įtakoje, kalbėjęs ir rašęs lenkiškai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unijos su Lenkija šalininkas, jis pasirodo esąs karštas Lietuvos patriotas. Rašydamas ne triumfuojančios Lenkijos, bet nuskriaustos Lietuvos istoriją, jis kartu parodo, kad Lietuva niekada nebuvo ir nėra Lenkijos valstybės dalis, bet sudaro visai atskirą tautą su savo aristokratija, bajorija ir liaudimi.

Vertingos nuorodos

www.lnb.lt
www.minfolit.lt

Šaltiniai

Mūsų švyturiai. Vilnius : Valst. leidybos centras, 1992, p. 78-79

2011 08 09