Antanas Maceina

Antanas Maceina - vienas žymiausių Lietuvos filosofų. Tai pirmasis žmogus, filosofavęs lietuviškai, analizavęs lietuvių filosofijos perspektyvas ir ydas, kūręs lietuviškus filosofijos terminus. Antanas Maceina aprėpė ir analizavo gana nemažai sričių – pedagogiką, filosofiją, kultūrą, religiją, dėjo tautiškumo pamatus. Ilgą laiką A. Maceinos veikalai Lietuvoje buvo mažai žinomi, plito tik nelegaliai, tačiau apie juos buvo daug rašoma.

Antanas Maceina gimė 1908 m. sausio 27 d. Bagrėno k., Ašmintos valsčiuje, Marijampolės apskr. 1924 m. baigęs Prienų "Žiburio" gimnazijoje 5-ias klases, stojo į Vilkaviškio kunigų seminariją. 1928-1932 m. Vytauto Didžiojo universitete, Teologijos-filosofijos fakultete studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1930 m. pirmininkavo ateitininkų meno draugijai „Šatrija". 1930-1931 m. redagavo „Ateitį" ir išvertė daug žymaus pedagogo T. Totho knygų jaunimui. 1932-1935 m. studijavo Liuveno, Fribūro, Strasbūro ir Briuselio universitetuose filosofiją ir pedagogiką. Baigęs mokslus ir gavęs filosofijos mokslų daktaro laipsnį 1934 m., dėstė Kauno universitete 1935-1940 ir 1941-1943 m. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Ten taip pat profesoriavo Fribūro (1956-1959) ir Miunsterio (1959-1970) universitetuose. Mirė  1987 m. sausio 27 d. Miunsteryje, Vokietijoje, sulaukęs 79 m. amžiaus.

Filosofija ir darbai

Prof. A. Maceina 15 metų tėvynėje ir apie 40 metų išeivijoje puoselėjo katalikų filosofinę mintį. Vienas pirmųjų svarbesnių jo veikalų „Tautinis auklėjimas" išleistas 1934 m. 1936-1940 m. išspausdinti: „Kultūros filosofijos įvadas", „Socialinis teisingumas", „Buržuazijos žlugimas". Brandžia filosofine mintimi, svarstomų problemų aktualumu pasižymi išeivijoje parašyti veikalai: „Didysis inkvizitorius", „Jobo drama", „Niekšybės paslaptis", „Saulės giesmė", „Didžioji Padėjėja", „Dievo Avinėlis", „Didieji dabarties klausimai", „Ora et labora". Ten pat išleisti ir vadovėliai: „Religijos filosofija" (I d. 1976) ir „Filosofijos kilmė ir prasmė " (1978).

Filosofas, giliai analizuodamas kiekvieną žmogų jaudinančias būties, kančios, mirties ir amžinybės problemas, nušviečia jas Evangelijos šviesa. Jam ypač krito į akis du tarsi nesuderinami dalykai, lemiantys žmogaus būties tragiškumą: neišvengiamas mirties faktas ir nenuslopinamas žmogaus veržimasis būti; ieškoma priemonių, kuriami planai, kaip neišnykti. Vienas būdas - individualus, biologinis - tai galimybė gyventi vaikuose, vaikaičiuose; antras būdas - visuomeninis, istorinis - tai žmogaus išlikimas jo veikaluose, tame, kuo jis prisideda prie savo tautos išlikimo, jos istorijos. Šį klausimą prof. A Maceina paliečia vienoje paskutiniųjų savo studijų „Asmuo ir istorija". Tačiau nė vienas iš šių būdų neduoda galimybės išsaugoti tai, kas žmoguje yra asmeniškiausia. Žmogaus, kaip asmens, išnykimas prieštarauja būties logikai, o Kristaus asmuo ir Evangelija nurodo asmenybės perspektyvą.

Mirtis yra kraštutinė (ribinė) situacija, kai žmogus ypač pajunta savo ribotumą, suvokia, kad paties savęs jam negana, kad išliktų ir būtų laimingas. Ypač iškyla reikalas atsiverti Amžinajai Būčiai. Nuo to, kaip žmogus pasielgia šiuo lemtingu momentu: atsiveria ar užsispiria savo ribotume - priklauso jo gyvenimo tąsa. Visu ryškumu prof. A Maceinos veikaluose suspindinti atperkančioji Dievo - Žmogaus misija, atremta į Velykinę paslaptį: „Kristus yra mūsų gelbėtojas ne tuo, kad mirė, bet kad mirė ir prisikėlė" (A. Maceina, „Saulės giesmė", psl. 430).

Vienoje iš paskutiniųjų savo studijų „Religijos ir tautos dialektika" A. Maceina paliečia labai opų klausimą: tautiškumo ir religijos santykį. Jis įspėja, kad čia galimi du kraštutinumai, kuriems atsirasti susidaro palankios sąlygos, kai tauta išgyvena kokį nors pakilimą ar, priešingai - nelaimes. Vienas iš šių kraštutinumų tai „mesijanizmas", kai tauta savo siekius paverčia religiniais siekiais, įtikėjusi, kad jos pašaukimas atversti visą pasaulį. Kitas kraštutinumas, kai su nutautėjimu bandoma kovoti ne ugdant tautinę sąmonę, bet remiantis religija kaip riemone.
 
Aiškiai ir kategoriškai profesorius teigia: „Religija yra tikslas savyje ir todėl aukščiausia vertybė; tad ji niekad negali būti palenkta kam nors ir tuo paversta priemone. Kas skelbia bei vykdo krikščionybę kaip tautos išlaikymą, nesuvokia krikščionybės esmės. Tiek tautos triumfas, tiek tautos nelaimė jaukia sampratas bei pergyvenimus. Todėl tokių tarpsnių metu ypač reikia būti apdairiems, kad nesukeistume vertybių ir nepatektume į dvasinę maišatį. Religijos ir tautos dialektika kaip tik ir mėgina aštrinti mūsų žvilgsnį į šias dvi žmogiškojo būvio pagrindines plotmes. Nes šios dialektikos neregint lengva neišlaikyti saiko, vertinant religijos ir tautos santykį istorijos eigoje ar sprendžiant apie konkrečius tautos ar jos institucijų atvejus" (A. Maceina, „Religijos ir tautos dialektika" LKMA XI t., 1979).

Ieškodamas tinkamesnės išraiškos formos, A. Maceina naudojasi ir poezija. Jo poezijai, pasirašomai A. Jasmanto slapyvardžiu, būdingas gilus filosofinis turinys ir nepaprastai grakšti, vaizdi poetinė forma. Puikiai parinkti rimai ir ritmai sustiprina perteikiamą mintį, padaro ją įtaigesne. A. Maceinos (A. Jasmanto) kūriniams būdingas nuoširdus, šiltas, kupinas pasitikėjimo mylinčia Apvaizda tonas. Ir šiuo pažiūriu pažvelgus į opiausias būties egzistencijos problemas, jos nušvinta nauja, skaidria amžinybės šviesa. Poezijos rinkinys „Gruodas" išleistas 1963 m. JAV.

Veikalai

„Pedagogikos istorija“;
„Kultūros filosofijos įvadas“, 1936 m.;
„Socialinis teisingumas“, 1938 m.;
„Buržuazijos žlugimas“, 1940 m.;
„Didysis inkvizitorius“, 1946 ir 1950 m.;
„Jobo drama. Žmogiškosios būties apmąstymas“, 1950 m.;
„Saulės giesmė“, 1954 m.;
„Didžioji padėjėja“, 1958 m.;
„Bažnyčia ir pasaulis“, 1970 m.;
„Didieji dabarties klausimai“, 1976 m.;
„Asmuo ir istorija“, 1981 m.;
„Pirminės kultūros pagrindai“, 1936 m.;
„Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“, 1938 - 1939.

Raštai

„Raštai. II tomas“, 1992 m., Mintis
„Raštai. III tomas“, 1990 m., Mintis
„Raštai. IV tomas“, 1994 m., Mintis
„Raštai. V tomas“, 1993 m., Mintis
„Raštai. VI tomas“, 2000 m., Mintis
„Raštai. VII tomas“, 2002 m., Mintis

Vertingos nuorodos

www.bernardinai.lt
www.mokslai.lt
www.vydija.lt
www.xxiamzius.lt

Šaltiniai

Mūsų švyturiai. Vilnius : Valst. leidybos centras, 1992, p. 174