Barbora Žagarietė

Barbora Umiastauskaitė (Barbora Žagarietė) – Žagarės miesto globėja, garsėjo pamaldumu, tariamai stebuklingai gydė žmones. Žagariečiai ją laikė šventąja. 2005 m. rugsėjo 24 d. pradėtas jos beatifikacijos procesas.

Umiastauskų giminė buvo nuo seno garsi, nes jos nariai iki XVI amž. pabaigos ėjo įvairias valstybines pareigas. Umiastauskų šeimoje augo vienturtė dukra Barbora, kuri, pagal padavimą, buvusi labai graži. Barboros motina mirė anksti, palikdama mažą dukrelę tėvo ir pamotės globai. Antroji Umiastausko žmona buvo labai nedora. Despotiškos pamotės globoje jaunutei Barborai teko daug iškentėti.

Būdama labai religinga, Barboros motina ankstyvoje vaikystėje spėjo dukters sieloje įdiegti gilaus pamaldumo daigus. Iki bažnyčios apie pusę kilometro Barbora dažnai eidavo keliais, o prieš altoriaus tabernakulį melsdavosi iki užsimiršimo. Toks podukros gyvenimo stilius erzino jos pamotės, kilmingos bajoraitės, išdidumą. Ji neapkentė Barboros ir įvairiausiais būdais apsunkindavo kantrios ir tylios mergaitės gyvenimą. Būdama labai geros širdies, Barbora labai mylėjo vargšus ir ligonius, užtardavo baudžiauninkus, su pavargėliais dalijosi duonos kąsniu. Galima numanyti, kad savo geraširdiškumą Barborai tekdavo slėpti nuo tėvo ir ypač nuo pamotės. Tarp gausių kliūčių ir prieštaravimų brendo tauri jos asmenybė.

Jaunoji Barbora bandė išsiveržti iš palaido dvaro gyvenimo sūkurio. Įstojo į benediktinių vienuoliją Rygoje. Šis jos žingsnis, be abejo, sukėlė didelę audrą Umiastauskų dvare: ji buvo vienintelė didelių turtų paveldėtoja. Tėvai greičiau būtų sutikę Barborą išleisti už vidutinio bajoro, negu matyti ją vienuolės drabužiuose.

Netrukus jauna bajoraitė turėjo grįžti į šeimą. Tam galėjo būti dvi priežastys: nestipri sveikata ir nuolatinis tėvų priešinimasis jos pasirinktam luomui. Niekada negalėsime išsiaiškinti, kokie planai ir siekiai buvo jaunosios Umiastauskaitės, grįžusios į pasaulį. Nėra abejonės, kad būdama turtinga ir graži, turėjo daugybę progų padaryti puikią karjerą. Nestigo ir viešų bei slaptų gerbėjų, svajojusių susigiminiuoti su garsia šeima.

Barbora žuvo gindama savo garbę nuo nedoro tėvo kėslų. Gelbėdamasi nuo baisaus pavojaus, iššoko per langą iš antro aukšto, tesulaukusi tik dvidešimties metų. Nesuprantamas ir keistas jos tėvo elgesys lieka tamsi mįslė. Mes daugiau kaip po trijų šimtų metų apie tai nieko negalime spręsti. Viskas jau seniai išaiškinta prieš Aukščiausiąjį Tribunolą. Tikriausiai negarbingas pasikėsinimas jau pačioje pradžioje buvo tušuojamas ir apie įvykio priežastis nebuvo kalbama garsiai. Tačiau tylios kankinės vardas niekada nebuvo užmirštas.

Po mirties

Barboros kūnas iš pradžių buvo palaidotas Butlerių dvaro rūsyje Žvalgaičių km., pusantro kilometro nuo Žagarės. Vėliau jis buvo perkeltas į bendras kapines ir ten ilsėjosi 100 metų. Vis sklindant garsui apie jos dorybes ir stebuklus, liaudis jau XVIII amžiuje prašė bažnytinės vyriausybės, kad leistų jos karstą perkelti į bažnyčią. Barboros karstas iškilmingai buvo perkeltas į senosios Žagarės bažnyčios požemį. Su nuostaba visi pamatė, kad ir po 100 metų jos kūnas tebebuvo sveikas. Tai dar labiau kėlė liaudies pamaldumą, ir maldininkų eilės prie Barboros karsto vis didėjo. Nauji stebuklai, patiriami jos užtarimu, traukė visus į Žagarę. Žmones ypač stebino faktas, kad Barboros kūnas negedo ir visą laiką buvo geros formos. Vietinės pamaldžios moterys tik retkarčiais pakeisdavo jos baltus rūbus, kai jie prarasdavo savo šviežumą.

Švedams įsiveržus į Lietuvą, Žagarės bažnyčia buvo sudeginta. Iš požemio į šventorių ištraukti karstai buvo sukrauti į krūvą ir taip pat sudeginti. Po gaisro pelenuose buvo rastas Barboros kūnas, šiek tiek pajuodęs nuo ugnies, bet visiškai sveikas. Palaikai su pagarba buvo papuošti ir vėl padėti atstatytos bažnyčios rūsyje.
1878 m. caro valdžia pradėjo persekioti Barboros kultą ir įsakė rūsį visiškai užmūryti. 1897 m., darant bažnyčios remontą, rūsys buvo atidarytas, ir karstas vėl buvo lankomas maldininkų ir garsėjo stebuklingais įvykiais. 1937 m. nežinomi piktadariai išniekino palaikus. Kūnas buvo sudraskytas dalimis ir išmėtytas miestelio gatvėse. Žmonių pasipiktinimas buvo didžiulis. Surinkti palaikai vėl buvo sudėti į karstą.

1963 m. senoji Žagarės bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu. Valdžia siekė panaikinti Barboros kultą. Jos palaikai vieną naktį buvo paimti ir nežinia kur išvežti. Negendantis mergaitės kūnas buvo mokslui neįmenama mįslė ir, matyt, norėta jį izoliuoti nuo visuomenės.

Liaudis, patirdama Barboros užtarimu stebuklus, nuo seno garbino ją, net nesiteiraudama, ar Bažnyčia yra pripažinusi ją palaimintąja. Senosios Žagarės bažnyčioje buvo protokolų knyga, kurioje buvo aprašomi jos užtarimu įvykę stebuklai. Ši knyga antrojo pasaulinio karo metu dingo.

Daug jos užtarimu įvykusių stebuklų aprašo vysk. Antanas Tiškevičius 1785 m. pranešime Apaštalų Sostui (plg. Relationes status dioecesium in Magno Ducatu Lituaniae (1971, Roma).

Vertingos nuorodos

www.bernardinai.lt
www.e-referatai.lt
www.lrytas.lt
siauliai.lcn.lt

Šaltiniai

Mūsų švyturiai. Vilnius : Valst. leidybos centras, 1992

2010 11 21