Juozas Tumas-Vaižgantas

Juozas Tumas-Vaižgantas – Lietuvių rašytojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas.

Juozas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, Svėdasų valsčiuje. Jis buvo dešimtas vaikas Anupro Tumo ir Barboros Baltuškaitės - Tumienės šeimoje. Baigė Kunigiškių pradinę mokyklą. 1881m. įstojo į realinę Dinaburgo gimnaziją. Šioje gimnazijoje daugiausia dėmesio buvo skiriama matematikai ir gamtos mokslams, o humanitarinių mokslų pagrindų čia mokydamasis J. Tumas beveik negavo. Šią spragą teko užpildyti savarankiškomis studijomis.

1888 m. baigęs gimnaziją, Juozas įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia J. Tumas tuojau gyvai įsitraukė į tautinę veiklą. Tam pagrindą davė lietuvių kalbos mokytojas, žymus kalbininkas kun. Kazimieras Jaunius. Klierikas J. Tumas savo straipsnelius, pasirašytus Juozapo iš Popšutės slapyvardžiu, siuntinėjo „Apžvalgai", platino „Varpą", organizavo klierikų draugiją religinio turinio knygoms leisti. Tačiau, baigdamas antrąjį kursą, susirgo ir pusantrų metų mokėsi namie. Grįžęs į seminariją, nusprendė atsitraukti nuo bet kokio veikimo ir rimtai mokytis.

1893 m. lapkričio 28 d. Tumas įšventinamas kunigu ir paskiriamas Mintaujos vikaru. Čia jis prisideda prie lietuvių veikėjų: J. Jablonskio, A Krikščiukaičio (Aišbės), M. Dvainos - Silvestravičiaus, M. Lozoraičio - rašančių lietuviškai. Nesutariantis su vietiniais kunigais kun. Juozas iškeliamas į Žemaitijos gilumą - Mosėdį. Ir čia ilgiau nepabūna. Kilnojamas iš parapijos į parapiją (Kuliai, Mickaičiai, Vadaktėliai), caro žandarų persekiojamas, kun. J. Tumas uoliai platina lietuvišką spaudą, su draugų būreliu ima leisti „Tėvynės Sargą", o vėliau „Žinyčią", rūpinasi žmonių švietimu, gerovės kėlimu, tautosakos rinkimu. Vis labiau įsitraukia į politinę veiklą. 1905 m., panevėžiečių lietuvių įgaliotas, dalyvauja didžiajame Vilniaus Seime. Vėl paskiriamas į nuošalią parapijėlę, bet kunigų deleguojamas vyksta į Vilnių dirbti „Vilniaus žinių" redakcijoje. Publicistiniai jo straipsniai nepatinka lenkui arkivyskupijos valdytojui prelatui K. Michalkevičiui, ir šis 1910 m. J. Tumui įsako išvykti iš Vilniaus vyskupijos.

1911 m. J. Tumas eina klebono pareigas Laižuvoje. Sutvarkęs ūkį, su kun. K Olšausku išvyksta į Ameriką „Saulės" draugijos reikalais. Grįžęs apvažiuoja visą Lietuvą, skaitydamas paskaitas apie emigrantų gyvenimą ir įkalbinėdamas nevykti į užsienį, nesitraukti iš savo tėvynės. 1914 m. atleidžiamas iš Laižuvos klebono pareigų ir išvyksta į „Rygos garso" redakciją. Čia jį užklumpa pirmasis pasaulinis karas. Kun. J. Tumas darbuojasi komitete tremtiniams ir pabėgėliams remti Rygoje, o vėliau - Petrapilyje. 1917 m. dalyvauja Tautų Kongrese kaip lietuvių delegatas ir kartu su lietuviais iš viso pasaulio - Stokholmo konferencijoje. Sugrįžęs į Lietuvą, 1918 m. apsigyvena Vilniuje ir drauge su Petru Klimu redaguoja „Lietuvos aidą". 1919 m. lenkams okupavus Vilnių, pradeda leisti griežtai opozicinį laikraštį „Nepriklausomoji Lietuva". 1920 m. Antano Smetonos kviečiamas atvyksta į Kauną ir redaguoja „Tautą".

Darbai ir nuopelnai

Nuo 1920 m. prasideda aktyviausias kun. J. Tumo gyvenimo laikotarpis. Jis rašo beveik į visus tuometinius leidinius publicistinius straipsnius, feljetonus, dalyvauja beveik visų draugijų, veikloje, eidamas atsakingas pareigas. Nemažiau kun. J. Tumas darbuojasi ir grožinės literatūros srityje. Vaižganto „Pragiedrulius" galima laikyti lietuviško gyvenimo epopėja. Vėliau pasirodo nemažas jo veikalas „Dėdės ir dėdienės".

1922 m. Lietuvos universiteto rektorius prof. Vincas Krėvė pasiūlė Vaižgantui skaityti paskaitas universitete. Jis giliai įsitraukia į lietuvių literatūros istorijos studijas, suranda daug naujų, lig šiol nežinomų vardų, faktų, raštų. Įvertindamas jo mokslinę veiklą, Lietuvos universitetas kun. J. Tumui - Vaižgantui 1923 m. suteikia docento vardą, o 1929 m. - garbės daktaro laipsnį. O Lietuvos Respublikos vyriausybė už jo nuopelnus Lietuvai kun. J. Tumą - Vaižgantą 1928 m. apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.

Dirbdamas labai visapusišką visuomeninį darbą, J. Tumas neapleido ir kunigiško darbo. Dar vikaras būdamas, iš lenkų kalbos išvertė Filochovskio katekizmą ir jį išleido Tilžėje. Šis katekizmas išleistas net tris kartus. Jis vis tobulino katekizmo kalbą, vengdamas barbarizmų, kurdamas naujus teologinius terminus. 1925 m. išleidžia knygutę „Jaunam veikėjui". Parengė spaudai ir išleido kun. A. Bartkevičiaus pamokslus apie Sakramentus ir 1915 m. vysk. M. Valančiaus „Blaivybės gromatas".

Mirė 1933m. balandžio 20 d. Kaune. Palaidotas prie Vytauto Didžiojo bažnyčios, kurios rektoriumi ilgus metus buvo.

Kūrybos bruožai

Publicistinis pradas;
Lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymai;
Vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų bei valios susidūrimas.

Rinktiniai raštai

Vaižganto raštai: 19 t. - Kaunas; Vilnius: Švyturys, 1922-1938.
Raštai: 3 t. - Kassel-Mattenberg, 1948.
Rinktiniai raštai: 2 t. - Vilnius: Valst. grož. lit. leidykla, 1957.
Raštai. - Vilnius, 1994 (leidyba tęsiama).

Knygos

Vaizdeliai. - Tilžė, 1902. 60 p.
Scėniškieji vaizdeljai. - Peterburgas, 1906. 98 p.
Šis tas: trys Vaižganto apysakėlės. - Shenandoah, 1906. 18 p.
Vaizdeliai. - Tilžė, 1908. 60 p.
Ten gera, kur mūsų nėra, arba neapleiskime Tėvynės!: (pasakojimai, kaip mūsų išeiviams sekasi Amerikoje). - Kaunas, 1912. 224 p.
Karo vaizdai; Rimai ir nerimai. - Ryga, 1915. 136 p.
Alegorijų vaizdai. - Petrapilis, 1916. 136 p.
Lietuvos žodis: šių dienų apsakymėlis. - Petrapilis, 1916. 64 p.
Vanduo ir oras. - Petrapilis, 1917. 31 p.
Pragiedruliai: [2 kn]. - Vilnius: Švyturys, 1918-1920.
Aplink Baltiją: kas jau yra pajūryje ir kas dar norėtų ten būti. - Vilnius: Švyturys, 1919. 95 p.
Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei, 1916-1917 m. - Vilnius, 1919.
Jaunam veikėjui: 20 feljetonų. - Kaunas, 1925. 151 p.
Kanauninkas Petras Legeckas ir jo gyvenimo nuotykiai. - Marijampolė, 1930. 43 p.
Pragieduliai: vaizdai kovos dėl kultūros: 4t. - Kaunas, 1942-1944.
Dėdės ir dėdienės. - K.: Valst. grož. lit. l-kla, 1945. 124 p.
Vaizdai. - K.: Valst. grož. lit. l-kla, 1947. 582 p.
Pragiedruliai: 3t. - Kassel-Mattenberg: Aistia, 1948.
Dėdės ir dėdienės. - Kassel-Mattenberg: Aistia, 1949. 175 p.
Rinktinė. - K.: Valst. ped. lit. l-kla, 1956. (Mokinio biblioteka).
Dėdės ir dėdienės. - V.: Valst. grož. lit. l-kla, 1963. 99 p.
Dėdės ir dėdienės. - K.: Šviesa, 1967. 95 p. (Mokinio biblioteka).
Rimai ir Nerimai. - Chicago, 1969. 55 p.
Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros: 2 d. - V.: Vaga, 1969.
Valiulio pasaka: [apsakymai]. - V.: Vaga, 1969. 240 p.
Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei, 1916-1917 m. - Chicago: Ped. Lituanistikos inst., 1969.
Mikutis gamtininkas. - V.: Vaga, 1972. 111 p.
Dėdės ir dėdienės; Nebylys; Rimai ir Nerimai: apysakos. - V.: Vaga, 1974. 236 p.
Dėdės ir dėdienės: apysaka. - K.: Šviesa, 1978. 95 p. (Mokinio biblioteka).
Valiulio pasaka: [apsakymai]. - V.: Vaga, 1978. 288 p.
Rimai ir Nerimai: apysakos ir apsakymai. - V.: Vaga, 1979. 421 p.
Napalys darbus dirba. - V.: Vaga, 1983. 31 p.
Apysakos, apsakymai, vaizdai. - K.: Šviesa, 1984. 368 p.
Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros. - V.: Vaga, 1989. 652 p.
Nebylys. - V.: Vaga, 1995. 124 p.
Mikutis gamtininkas. - K.: Spindulys, 1997. 136 p.
Laiškai Klimams. - V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos inst., 1998. 453 p.
Dėdės ir dėdienės; Nebylys. - V.: Baltos lankos, 1998. 189 p. (Skaitinių serija; 23).
Scenos vaizdai: monologai ir dialogai. - Ryga, 1913. 116 p.

Svarbiausias Vaižganto kūrinys – „Pragiedruliai“. Jo dalys:

Gondingos kraštas (apie Žemaitiją):
          praktiškumas
          ūkinė pažanga
          kova prieš lietuvių spaudos draudimą
Vaduvų kraštas (apie Aukštaitiją)
          tautos dvasia
          doroviniai kultūros pagrindai:
                rūpestingumas
                gyvas gamtos jausmas
                atidumas
                atjauta
          legendos, mitai

Atminimo įamžinimas

Vaižgato gimtajame Svėdasų krašte (Anykščių rajonas) jau 22 metus veikia Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, įkurtas Kunigiškių kaime buvusios pradžios mokyklos pastate. Šią mokyklą lankė ir Vaižgantas, vėliau mokykla vadinosi kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu.
Vaižganto muziejus, Ustronės sodyba, Panevėžio raj.
Vaižganto memorialinis butas-muziejus, prie Vytauto bažnyčios, Kaunas.

Vertingos nuorodos

www.rasyk.lt
www.svedasai.lt
www.anykstenai.lt
moku.lt
mokslo-lietuva.lt

Šaltiniai

Mūsų švyturiai. Vilnius : Valst. leidybos centras, 1992

2010 11 27