Jonas Totoraitis  – Lietuvių kunigas, istorikas, visuomenės veikėjas.

Jonas Totoraitis gimė 1872 m. gruodžio 24 d. Bliuviškiuose, Griškabūdžio valsčius. Jis buvo vyriausias iš dešimties vaikų. Pradžios mokyklą lankė Griškabūdyje, o 1885 m. įstojo į Marijampolės gimnazijos II-ją klasę. 1890 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurią baigė 1895 m. ir tų pačių metų gruodžio 25 d. vysk. Kazimieras Ruškys - Ruškevičius jį įšventino kunigu. Dar mokydamasis seminarijoje, susidomėjo istorija. Skaitydamas didžiulį 10-ies tomų Holzwarto veikalą „Visuotinė istorija", pasigedo deramo Lietuvos praeities nušvietimo ir ryžosi pats šioje srityje padirbėti. 1895-1899 metais, vikaraudamas Daukšiuose, mokėsi vokiečių bei prancūzų kalbų ir 1899 m. išvyko į Šveicarijos Fribūrą studijuoti istorijos. Be istorijos, mokėsi prancūzų ir klasikinių kalbų, filosofijos ir kt. dalykų. Vadovaujamas prof. Gustavo Šnuererio (Schnuerer'io) 1904 m. parašė ir apgynė disertaciją „Die Litauer unter dem Koenige Mindovve bis zum Jahre 1263". Šalia studijų, kun. J. Totoraitis dalyvavo lietuvių studentų sąjungos veikloje ir mokė lietuvių kalbos gramatikos bei istorijos.

Grįžęs į Lietuvą, kun. J. Totoraitis vėl vikaravo Daukšiuose ir ten būdamas parašė straipsnį apie vietos piliakalnius, kurį išspausdino „Lietuvių tauta". Rinko lietuvių liaudies pasakas, kuriomis pasinaudojo dr. Jonas Basanavičius savo darbe „Levas lietuvių pasakose", („Lietuvių tauta" I t.). 1905 m. kun. J. Totoraitis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Rėmė „Šaltinio" steigimą ir 1906 m. kelis mėnesius jį redagavo. Vikaraudamas Šunskuose bendradarbiavo spaudoje: redagavo „Žiburio" kalendorius, „Vadove" parašė apie katalikiškojo jaunimo susivienijimus bei globą. Šis straipsnis buvo išspausdintas atskiru leidiniu ir davė pagrindą įsikurti „Pavasario" sąjungai. 1907 m. kun. J. Totoraitis sutelkė jaunus kunigus į draugiją, kurios tikslas buvo ugdyti tikybinį ir tautinį sąmoningumą, tam panaudojant katalikišką spaudą, draugijas, paskaitas.

Bendraudamas su J. Matulaičiu ir kun. Pr. Būčių, J. Totoraitis apsisprendė stoti į atnaujintą marijonų vienuoliją. 1910 m. jis tapo vienas iš pirmųjų atnaujintos vienuolijos narių. 1911 m. trumpai vikaravo Sintautuose, o nuo rudens tapo Seinų kunigų seminarijos dvasios vadu. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, kartu su seminarija išvyko į Mogiliovą, o vėliau apsigyveno Petrapilyje. Čia gyvendamas, buvo lietuvių ir Seinų vyskupo A. Karoso kapelionas. 1917 m. kartu su vyskupu per Suomiją ir Švediją grįžo į Vilkaviškį ir ėjo vyskupo sekretoriaus pareigas. Tų pačių metų rudenį išsikėlė į Seinus. Dalyvavo 1917m. įvykusioje Lietuvių konferencijoje. Prisidėjo steigiant Marijampolės ir Seinų „Žiburio" gimnazijas ir buvo pirmasis Seinų gimnazijos direktorius. Spaudoje („Lietuvos aidas", 1918 Nr. 70) kėlė mintį steigti lietuvišką kunigų seminariją Seinuose ir atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, nepriklausomą nuo Varšuvos ir Mogiliovo. 1918 m. lietuviška kunigų seminarija Seinuose buvo atidaryta. Pravedęs klierikams rekolekcijas, kun. Totoraitis išvyko į marijonų vienuolyną Marijampolėje. Čia 1918-1923 m. buvo „Žiburio" gimnazijos istorijos mokytojas. Bemokytojauda mas parašė naujųjų ir vidurinių amžių istorijos vadovėlius, kurie buvo naudojami gimnazijose. 1921 m. buvo marijonų gimnazijos steigėjas ir iki 1937 m. jos direktorius bei mokytojas. Vėliau buvo marijonų kunigų seminarijos rektorius ir profesorius; 1923-1937 metais Kauno universiteto Teologijos - filosofijos fakulteto profesorius. Dėstė naujųjų amžių ir Lietuvos istoriją, istorinę metodologiją ir paleografiją. 1930-1933 m. kun. J. Totoraitis buvo marijonų provinciolas, ilgus metus darbavosi marijonų generalinėje Taryboje.

1939 m. nuvyko į Romą ir Vatikano archyvuose tyrinėjo dokumentus, liečiančius Lietuvos praeitį, paskelbdamas šiuo klausimu daug straipsnių ir paruošdamas Lietuvos Bažnyčios istoriją. Pirmasis iš lietuvių ėmėsi tyrinėti tautos praeitį moksliniais metodais. Pradėjo disertaciją apie valstybės kūrimąsi. Sugrįžęs iš Fribūro, „Vilniaus Žiniose" (1905, Nr. 63) paskelbė straipsnį „Rūpinkimės Lietuvos istorija". Ragino ją tyrinėti, steigti tam tikslui draugiją ir laikraštį. Jam pritarė kun. J. Tumas - Vaižgantas ir dr. J. Basanavičius. Pastarasis pasiūlė steigti Lietuvių Mokslo Draugiją.

Jo straipsnius istoriniais, visuomeniniais, religiniais klausimais spausdino daugelis Lietuvoje leidžiamų laikraščių ir žurnalų. Atskirais leidiniais išleista 14 kun. J. Totoraičio darbų. Kiti darbai istorine tematika yra likę rankraščiuose. Mirė 1941 m. birželio mėn. 21 d. Palaidotas Marijampolės marijonų kapinėse.

Kūryba

Žymiajame veikale, kuris lig šiol tebėra plačiausias ir giliausias Lietuvos Užnemunės praeities tyrinėjimas – „Sūduvos Suvalkijos istorija“, naudojosi ne tik paskelbtais istorijos šaltiniais, bet ir surado naujų, iki tol nežinomų. Autorius konsultavosi su to meto žymiausiais jaunais istorijos tyrinėtojais – Konstantinu Jablonskiu, Zenonu Ivinskiu, Adolfu Šapoka ir kt. Ši vertinga knyga jau seniai buvo tapusi retenybe, todėl, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 2003 m. išleista pakartotinai. Jos antrosios dalies rankraščiai iki šiol nerasti.

Vertingos nuorodos

www.spaudos.lt
www.lnb.lt

Šaltiniai

Mūsų švyturiai. Vilnius : Valst. leidybos centras, 1992

2010 11 28