Oskaras Milašius

Oskaras Milašius (Milosz) – lietuvių poetas, rašęs prancūziškai. Milašius atstovavo Lietuvos interesams Tautų Sąjungoje bei tapo aktyviausiu lietuvių kultūros propaguotoju Vakarų Europoje.

Oskaras Milašius gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjos dvare, dabartinės Baltarusijos teritorija, Vitebsko srit., Čašnikų raj. Manoma, kad Čerijos dvaras buvo Sapiegų giminės tėvonija. 1802 m. jį nupirko Juozapas Milašius. Tai davė pradžią baltarusiškajai Milašių giminės šakai. Milašiams dar priklausė Lukomlės, Drujos ir Gorodzėjos dvarai Mogiliovo, Vitebsko ir Minsko gubernijose. Vyresnioji Milašių šaka Lietuvoj įsikūrusi nuo XIII amžiaus Labūnavos, Serbinų ir Anuševičių dvaruose (dabartiniame Kėdainių raj.). Tai lietuviškoji šaka. Seni šios šakos dokumentai liudija, kad Milašiai kilę iš Loznicos serbų valdovų giminės.

Poeto tėvas Vladislovas Milašius buvo vedęs žydaitę Rozaliją Mariją Rozental. Vladislovas Milašius buvo išdidus, ūmaus charakterio žmogus. Jo draugai buvo prancūzė guvernantė Marja Vild, auklėtojas Stanislovas Dobašinskis ir nedaug už jį vyresnė seniūno duktė Ksenija Nikiforovna Minovič.

1899 m. Milašių šeima persikėlė į Paryžių. Oskaras mokėsi Žonsono de Saji (Jansosn de Sailly) licėjuje, o jį baigęs studijavo Rytų civilizacijas vadovaujamas žymaus asirologo Eženo Ledreno (Eugene Lodraine).

Kūryba

Pirmasis O. Milašiaus prancūziškų eilėraščių rinkinys „Poeme de Desadences" pasirodė 1899 m. Jį palankiai sutiko poetai Žannas Lozanas (Lozzain Jean), Paulius Fortas (Fort), Gustavas ir k.t. Vėlesnieji jo rinkiniai „L'Amcrieuse Initiation", „Sept Solitydes", „Les Elemen" užtikrino jam garbingą vietą tarp žymiausių prancūzų poetų.

1914 m. Karle Lazondo (Carlos Laizond) teatras (Theatre Idealiste) pastatė Milašiaus misteriją „Miguel Monara". Biblinę tragediją „Mephi- boseth" 1919 m. sausio mėn. suvaidino Odeono teatras. 1917 m. Milašius išleido veikalą „Epire a storge". Jis laikomas kertiniu Milašiaus filosofijos akmeniu. 1925 m. „Poemes des Areanes" ir 1928 m. egzegetinę jo dalį. Tai Milašiaus minčių viršūnė. Čia jis stengiasi į darnią sintezę suvesti religiją, dogmą, moralę, filosofiją, "Mokslas ir religija, - sako jis, - teka iš vieno šaltinio; ką sako dogma ir apreiškimas, tolyn žengdamas mokslas tai nušviečia ir patvirtina".

Darbai ir nuopelnai

1916 m. O. Milašius pradėjo dirbti diplomatiniu redaktorium Spaudos Rūmų tyrimų biure, priklausančiame užsienio reikalų ministerijai. Čia sužinojo apie lietuvių išsilaisvinimo judėjimą ir apsisprendė esąs lietuvis. Šį apsisprendimą deklaravo dviejose paskaitose. Jos išleistos atskiromis brošiūromis. Tai buvo staigmena jo draugams prancūzams.

1928 m. išleista nedidelė knygutė, lietuviškų dainų vertimas į prancūzų kalbą. Savo vertimo įvade autorius poetas labai vertina mūsų tautosaką: „Lietuvių liaudies poezija nusipelnė garbingą vietą Europos folklore". Į prancūzų kalbą Milašius vertė ir lietuvių pasakas. Jo vertimai žavi aukšta kalbos kultūra, puikiu tautos dvasios perteikimu. Šis didysis prancūzų poetas, tolimas serbų kunigaikščių ainis, lietuviškas ir originalioje savo kūryboje ne forma, o esme.

1919 m., redaktoriaus teisėmis įėjęs į Lietuvos delegaciją taikos konferencijoje, Oskaras Milašius paskirtas pirmuoju Lietuvos atstovu Prancūzijoje. Jis sąžiningai tarnavo intelektualinės savo tėvynės Prancūzijos ir savo senolių krašto interesams. Ženevoje kalbėjo iš Tautų sąjungos tribūnos, gindamas savo krašto teises. 1925 m. atsisakė atstovo pareigų, pasilikdamas atstovybės patarėju ir diplomatiniu redaktoriumi iki 1938 m. kovo 1 dienos.

Oskaro Milašiaus gyvenimą lydėjo vienatvė ir kančia. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis beveik pasitraukė iš žmonių tarpo į Fontaneblį. Jį vargino simpatinio nervo uždegimas. Užėjus priepuoliui, poetas kartais dvi savaites išgulėdavo be maisto, tik morfijaus injekcijų raminamas. Mirė 1939 m. kovo 2 d. Fontenblo. Prancūzai rašytojai vadino jį vienu iš didžiausiųjų Prancūzijos poetu. Jo raštai išleisti 11-koje tomų.

Vertingos nuorodos

mintys.lt
www.rasyk.lt
minciu-pasaulis.net
www.xxiamzius.lt

Šaltiniai

Mūsų švyturiai. Vilnius : Valst. leidybos centras, 1992

2010 12 03