Šarūnas Bartas – lietuvių kino režisierius, aktorius, scenaristas.

Šarūnas Bartas

Gimė 1964 m. rugpjūčio 16 d. Šiauliuose. Fotografuoti pradėjo nuo šešių metų, o filmuoti kiek vėliau. Po kiek laiko nuėjo į liaudies kino studiją „Banga“, kuri turėjo gerą techninę bazę, ten buvo galima dirbti su 35 mm juosta. Š. Bartui pavyko tapti šios studijos meno vadovu. Ši asmenybė teigė žurnalui „Kelionė su Bernardinais: „Kai supratau, jog paprastai į didįjį kiną patekti nepavyks, teko važiuoti į Maskvą ir stoti į institutą (Valstybinis kinematografijos institutas (VGIK) – aut. past.).“

Būsimas režisierius su darbu režisūroje susipažino Raimundo Banionio režisuotame TV seriale „Šešiolikmečiai“ , kuriame vaidino pagrindinį vaidmenį. Kaip pats Šarūnas prisipažino, tia buvo labai įvairialypė patirtis ir buvo galimybė stebėti, kaip dirbama ir susipažinti su žmonėmis, su kuriais vėliau teko dirbti jau kaip režisieriui. Š. Bartas prisiminė savo kelią į režisūrą: studijuoti vaidybos tikrai negalvojau, stojau į režisūrą. Pradžioje įstojau į dokumentinį kiną. Vėliau kilus problemoms dėl mano pirmojo darbo institute teko palikti dokumentiką ir pereiti į vaidybinio kino specialybę mokytis pas kino meistrą Iraklijų Kvirikadzę, kuris Lietuvoje žinomas iš trumpo metražo filmo „Ąsotis“”.

1989 m. įkūrė nepriklausomą kino studiją „Kinema. 1991 m. baigė Maskvos „Kinematografijos institutą“, režisūroje debiutavo pusiau mėgėjišku dokumentiniu filmu Tofolarija". 1991 m. pasirodė Šarūno Barto filmas „Trys dienos“, kuris pelnė Berlyno 1992 metų kino festivalyje ekumeninės žiuri prizą (už problematiką, temos svarbą, minčių gilumą) ir FIPRESCI (Tarptautinės kino kritikų asociacijos) prizą už stiliaus savitumą, temos reikšmingumą, vaizdų grožį.

1994 m. pasirodė naujas režisieriaus filmas „Koridorius“, kuriame atsispindėjo to meto Lietuvos istoriniai įvykiai.

Interviu pasakytos mintys

Kokie aktoriaus bruožai Jums yra svarbiausi?

Kiekviename kine, net ir vadinamajame pramoginiame, labiausiai vertinami tie aktoriai, kurie vaidinti nemoka. Jei sakoma: „šis aktorius gerai vaidina“, vadinasi, jis vaidina gana įtikinamai. Vaidyba yra mūsų bendravimo dalis, nes esame visuomeniniai padarai ir savo išraiškomis (veidu, mimika, kalba) nuolat kažką kitiems išreiškiame. Gyvūnų emocijų dažniausiai nesuprantame (na, nebent uodegos vizginimą), nes esame kitokie. O štai žmogų suprantame, nes mus vienija bendravimo forma. Kai matome, kad žmogus meluoja, tai reiškia, jog jis blogai vaidina. Aišku, yra žmonių, kurie moka labai gerai meluoti, vadinasi, jie gali patikėti tuo, ką šneka.

Jūsų filmuose (ypač ankstyvuosiuose) yra mažai dialogų, kalba – minimalistinė, istorijos pasakojimas beveik neplėtojamas pagal naratyvinio kino schemas, kuriose kalba yra labai svarbi jungiamoji siužeto grandis. Ar pritariate, kad vaizdų kalba kine yra tikresnė už žodžių kalbą?

Nežinau… Ir vaizdas, ir garsas turi turėti savo vietą. Žodžių gali būti mažiau, gali būti daugiau. Kartais tekstu yra pasakoma daugiau, nes tai padeda žiūrovui labiau suvokti tą pačią sceną ar personažą. Nors nematau būtinybės garsu iliustruoti kiekvieną vaizdą. Visa tai susiję su televizija, kurioje labai didelę vietą užima serialai, kur praktiškai viskas perteikiama tekstu. Ir tai vyksta ne šiaip sau – priešingu atveju žmogus negalėtų dirbti savo buities darbų ir įsijungęs televizorių kepti blynų. Viskas ten yra perteikiama tekstu, o vaizdas tampa tik fonu. Žinoma, manyčiau, kad ir kine stengiamasi supaprastinti visą reikalą. To reikia siekiant kiną kuo plačiau paskleisti ir padaryti kuo suprantamesnį. Juk žmogus, iš gatvės užbėgęs į kino teatrą ir turintis tik porą valandų, ne visada spėja nusiteikti kažkam sunkesniam. Jis nori tiesiog lengvai praleisti laiką, užsimiršti ar panašiai. Ir jis lieka nepatenkintas, jei jam dar reikia dėti pastangų. Juk žinome, kad ne vienam meno darbui, ne vienai knygai, ne vienam filmui ar spektakliui reikia ir žiūrovo pastangų. Ne visi tą nori daryti, ir tiems, kas nenori, yra pateikiama kitokių istorijų.

Kas pasikeitė Lietuvos kino industrijoje per devyniolika metų? Ar pastebite permainų Lietuvos kino politikoje?

Prieš devyniolika metų net nesapnavome apie Europos Sąjungą. Taigi kitose srityse permainos akivaizdžios, bet kine ir kultūroje iš esmės niekas labai nepasikeitė. Turime kokį milijoną potencialių kino žiūrovų, tad pagal gyventojų skaičių esame priskiriami prie mažųjų Europos valstybių, kurios negali savo teritorijoje komerciškai atpirkti į kino gamybą investuotų lėšų. Tačiau, skirtingai nuo Lietuvos, kitos mažos Europos šalys, norėdamos būti įdomios, puoselėja savo kiną. Jau daug kartų minėta, kad netgi mūsų kaimynai latviai ir estai turi daug kartų geresnę struktūrą ir didesnį finansavimą, skirtą kinui. Didžiosios šalys (Rusija, Prancūzija. Didžioji Britanija ir kitos) skiria didžiules lėšas kinui visai ne tam, kad nacionalinis filmas atneštų pelną, bet tam, kad jis turėtų meninę vertę. Finansuojami neatsiperkantys dalykai, nes šalyje norima turėti vertybių. Juk valstybės lėšomis pastatę skulptūrą jos neaptveriame ir už žiūrėjimą į ją neimame pinigų? (Bernardinai.lt)

Filmografija

Eurazijos aborigenas (2010) - Režisierius / Vaidino
Ruošiantis kino filmui „Margiris“ (2008) - Scenarijaus autorius
Septyni nematomi žmonės (2005) - Režisierius / Operatorius
Nuomos sutartis (2002) - Garsas
Laisvė (2000) - Režisierius / Scenarijaus autorius / Operatorius
Namai (1997) - Režisierius / Scenarijaus autorius / Operatorius
Pavasaris (1997) - Prodiuseris
Mūsų nedaug (1996) - Režisierius / Scenarijaus autorius / Operatorius
Koridorius (1995) - Režisierius / Scenarijaus autorius / Vaidino
Trys dienos (1991) - Režisierius / Scenarijaus autorius
Praėjusios dienos atminimui (1990) - Režisierius / Scenarijaus autorius
Šešiolikmečiai (1986) - Vaidino
Tofolarija (1985) - Režisierius

Apdovanojimai

1990 m. „Wisselzak Trophy“ Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinio kino festivalio prizas už kino filmą „Praėjusios dienos atminimui“.
1992 m. FIPRESCI Berlyno kino festivalio prizas už kino filmą „Trys dienos“.
1995 m. FIPRESCI apdovanojimas Viennale už kino filmą „Koridorius“.
1995 m. C.I.C.A.E. apdovanojimas Torino Tarptautinis Jauno Kino Festivalis (International Festival of Young Cinema), už kino filmą „Koridorius“.
2000 m. CinemAvvenire apdovanojimas (geriausias filmas, atskleidžiantis žmogaus-gamtos sąsajų aspektą) Venecijos filmų festivalyje už kino filmą „Mūsų nedaug“.
2001 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
2010 m. "Sidabrinės gervės" apdovanojimas nominacijoje "Geriausias režisierius" už kino filmą "Eurazijos aborigenas".
2010 m. "Sidabrinės gervės" apdovanojimas nominacijoje "Geriausias vaidybinis filmas" už kino filmą "Eurazijos aborigenas".

Vertingos nuorodos

www.lfc.lt/
www.lfc.lt/
www.bernardinai.lt/
kinema.lt/

2011 01 09