Pitagora

Pitagoras – jonėnų mistikas, filosofas ir matematikas, religinio – mokslinio pitagorininkų sąjūdžio įkūrėjas. Jo vardas tradiciškai buvo sietas su Pitagoro teoremos suformulavimu.

Darbai

Penktaisiais Polikrato valdymo metais Pitagoras paliko savo gimtinę ir išvyko į Krotoną. Ten jis įkūrė religinę broliją, kur mokė doros taisyklių, skaičių mistikos, samprotavo apie sferų harmoniją ir atgimimą. Priešiškumas jo mokymui ir politinei veiklai privertė jau solidaus amžiaus Pitagorą persikelti gyventi į Metapontą. Ten jis ir mirė. Jo mokymu buvo domimasi iki pat vėlyvosios antikos.

Svarbiausiu savo išradimu Pitagoras laikė savo išrastą Pitagoriškąjį kvadratą. Pitagoras taikė matematinius metodus labai plačiai. Pavyzdžiui, Pitagoras buvo sukūręs muzikos harmonijos teoriją. Nuo Antikos laikų jį laikė Pitagoro teoremos formuluotoju, kuri ypač svarbi geometrijoje. Teoremą naudojama beveik kiekviename žingsnyje, o tas faktas, kad egzistuoja apie 500 skirtingų jos įrodymų , liudija apie nesuskaičiuojamą galybę konkrečių Pitagoro teoremos realizacijų. Visgi, dabar beveik neabejojama, kad teoremą suformulavo vėlesni pitagorininkai, jų mokytojui jau mirus.

Pats Pitagoras nėra palikęs savo veikalų, tačiau jam buvo priskiriama visa, ką per keletą šimtmečių sukūrė jo pasekėjai pitagoriečiai. Kadangi pitagoriečiai buvo pusiau uždara sąjunga ir jų skelbiami principai buvo uždaro pobūdžio, dėl to, matyt, nepaplito ir jų raštai. Aristotelis yra pastebėjęs, kad sunku atskirti kur paties Pitagoro, o kur jo mokinių mintys, kadangi pitagoriečiai, jau mirus Pitagorui, savo veikalų autoriumi skelbė mokytoją. Pitagoras buvo didžiai gerbiamas žmogus. Štai ką sako jo amžininkas: „Jis tiek pralenkė kitus šlove, kad visi jaunesnieji troško būti jo mokiniai, o vyresnieji maloniai žiūrėjo į savo vaikus, su juo bendraujančius, negu į besirūpinančius namų reikalais.“ Pitagoras parašė tris kūrinius: ”Apie auklėjimą”, „Apie valstybę“ ir „Apie gamtą“.

Atminimas

Šis filosofas su ilga barzda ir auksine diadema buvo gražus, akį traukė jo rytietiškas apdaras, parsivežtas iš kelionių . Išminčiaus Pitagoro statula buvo pastatyta Romoje prieš komicijas IV a. p. m. e. ir išliko ligi pat Sulos laikų. Be abejo, buvo ir daugiau statulų, pastatytų jo mokinių bei sekėjų. Ant sėdinčio žmogaus statulos Memfyje užrašytas Pitagoro vardas, tačiau ji be galvos, o monetomis, kurias apie 180 m. e. m. kaldino Šamas su Pitagoro portretu ir vardu, kaip ikonografiniu pamatu, remtis negalima. Geresnis yra IV m. e. a. kontorniatas, vaizduojantis filosofą, sėdintį patogiame krėsle su ilga nusmailėjusia barzda. Pastaroji detalė leidžia manyti, kad portretinė galva Romos Kapitolijaus muziejuje irgi vaizduoja Pitagorą: čia portretuojamasis su tokia pat ilga ir smaila barzda bei tiurbanu, kuris galėtų būti minėtos rytietiškos aprangos dalis. Kūrinio stilius — V a. p. m. e. vidurio, taigi originalas turėjo būti sukurtas praėjus bent trisdešimčiai metų po Pitagoro mirties.

Vertingos nuorodos

www.mokslai.lt
www.math24.info

Šaltiniai

Hafneris Germanas, Žymūs antikos žmonės. Vilnius: Vyturys, 1987, p.222-223

2011 01 17