Salvadoras Dali (Salvador Dalí) - pilnas vardas ir pavardė Salvadoras Felipas Žasintas Dali Domenekas (Salvador Felip Jacint Dalí Domènech) ispanų-katalonų dalininkas, skulptorius, siurrealizmo atstovas.

Salvador Dali

Gimė 1904 metų gegužės 11 dieną Figero mieste (Žirono provincija Ispanijos šiaurėje), netoli Prancūzijos sienos. Tėvas Salvador Dalí i Cusíbuvo vidutinės klasės advokatas ir notaras, kuris pasižymėjo dideliu griežtumu, kurį galėdavo suvaldyti tik jo žmona Felipa Domenech Ferrés. Kaip tik motina padrąsino sūnų sukti savo kelią į meno pasaulį. Nuo 1914 iki 1918 m. buvo auklėjamas Maristų ordino brolių akademijoje Figere. Taip pat lankė dailės mokyklą.

1916 m. Salvadoras Dalí atrado šiuolaikinę tapybą vasaros atostogose Kadakese su šeima, kur susipažino su moderniuoju menu. 1919 m. surengė pirmąją viešą parodą savivaldybėje. 1921 m. nuo krūties vėžio mirė Salvadoro motina. Ši mirtis stipriai paveikė dailininką, ilgai nerado sau vietos. 1922 m. S.Dalí persikėlė į Madridą, kuriame studijavo vaizduojamo meno akademijoje. Gyvendamas Ispanijos sostinėje traukė dėmesį kaip keistuolis ir puošeiva. Nešiojo ilgus plaukus, paltą, kojines, ir 19 a. anglų estetų bridžus . Grico veikiamas pasuko į kubizmą, bet netrukus susižavėjo futurizmu ir G. de Chirico metafizine tapyba. Menininkas bandė eksperimentuoti su dadaizmu, kuris įtakojo jo gyvenimą. Draugavo su menininkais tokiais kaip Pepín Bello, Luis Buñuel ir poetu Federico García Lorca.

1924 m. niekam nežinomas Salvadoras Dali iliustravo knygą. Tai buvo publikacija katalonų poemos „Les bruixes de Llers“ (Llers raganos). 1926 m. buvo išvarytas iš akademijos prieš pat egzaminus, kai pareiškė visam fakultetui, esą nėra kompetentingo žmogaus jo darbams įvertinti. Tais pačiais metais išvyko į Paryžių, siekdamas patobulėti kaip menininkas ir būti greta to meto progresyviausių menininkų. Paryžiuje Dali susipažino su Pablo Picasso, Andrė Bretonu.

Galbūt siekdamas įamžinti praleistą laiką Paryžiuje sukūrė darbus, kurie atstovautų siurrealizmo krypčiai. Darbai buvo tokie kaip „Didžiausias masturbatorius“ (The Great Masturbator) ar „Atminties atkaklumas“ ( The Persistence of Memory).

Kiek vėliau S. Dali užsiaugino ūsus, įtakojamas septyniolikto amžiaus ispanų dailininko Diego Velázquez. Ūsai tapo jo ikona visą likusį gyvenimą. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje S. Dalí oficialiai prisijungė prie siurrealistinės grupės „Montparnasse“ Paryžiuje. Siurrealistai sveikino tai, ką Dalí vadino „paranojiniu kritišku metodu“. 1928 m. nutapė bene pirmą siurrealistinį paveikslą „Krausas saldesnis už medų”

1929 m. ispanų menininkas Louiso Brunelio surengtoje siurrealistų puotoje, susipažino su savo būsima žmona Helena Diakonova (labiau žinoma kaip Gala). Kuri tuo metu buvo susituokusi su Pauliumi Eluardu (Paul Eluard). Gala buvo rusų imigrantė, kuri buvo vedusi ir beveik 10 m. vyresnė už Salvadorą. Ši moteris sugebėjo visiškai užvaldyti jo širdį ir tapo dailininko mūza. Ji taip pat rūpinosi visais finansais, nors daug kas ją kaltino materializmu. (Apie Gala ir Salvadoro santykius skaitykite apačioje)

Nors atrodo S. Dali surado savo antrąją pusę, tačiau santykiai su tėvu ėjo vis blogyn. Tėvas nepalankiai žiūrėjo į santykius su Gala bei teigė apie siurrealizmo daroma blogą įtaką. O paskutinė taurė buvo perpildyta, kai tėvas vietiniame laikraštyje perskaitė apie Paryžiuje parodytą kūrinį pavadinimu „Šventa Jėzaus Kristaus širdis“ su esančiu užrašu „Kartais, dėl malonumo aš nusispjaunu ant motinos portreto“. Nors tėvas už šias mintis reikalavo viešai atsiprašyti, tačiau sūnus atsisakė tai padaryti.

1934 m. Salvadoras Dali ir Gala oficialiai susituokė santuokų rūmuose. O praėjus daugiau nei 24 m. susituokė antrą kartą pagal katalikišką ceremoniją. 1936 m. menininkas dalyvavo Londono tarptautinėje siurrealistų parodoje. Savo paskaitą, „Fantomes paranoiaques authentiques“ dėstė apsijuosęs jūros skafandrą ir šalmą, bei atvyko, nešdamasis biliardo lazdą ir vesdamasis porą Rusijos vilkšunių. Aplinkiniams pareiškė: „aš tik noriu parodyti, kad aš nėriau giliau į žmogišką protą.”

1937 m. aplankė Italiją, kurioje kūryba buvo daugiau tradicinio stiliaus kartu su politiniais vaizdais. Ispanijoje atėjus į valdžią generolui Fransui ir prasidėjus pilietiniam karui, S.Dali buvo vienas iš ne daugelio menininkų, kuris palaikė generolo rėžimą. Tai buvo nesuderinama su siurrealizmu, o Andrė Bretonas pareiškė, kad jis yra „Avida Dollars“ (trokštančiu dolerių) ir buvo pašalintas iš siurrealistinio judėjimo. Pats S. Dali savo pranešime pasakė „Siurrealizmas esu aš“. Pinigų dailininkas užsidirbdavo iš JAV milijonieriaus Edward Jameso, kuris buvo pagrindinis dailininko rėmėjas, prisidėjęs prie šios istorinės asmenybės garsinimo.

1940 m. prasidėjus antrajam pasauliniam karui dailininkas kartu su žmona persikelia į JAV. 1941 m. rašė scenarijų filmui „Moontide“. 1942 m. gyvendamas JAV išleidžia savo autobiografijos knygą „Slaptasis Salvadoro Dali gyvenimas“, kuri sulaukia didelės komercinės sėkmės. 1943 m. sukūrė savo piešinių katalogą parodai Niujorko galerijoje. 1949 m. grįžta į Ispaniją, į savo mėgstamą Kataloniją, kurioje praleido likusį savo gyvenimą. Kurdamas Ispanijoje daugiausiai kritikos sulaukdavo dėl politinių motyvų, tačiau ne dėl meninių. Daugelis menininkų netgi sukritikavo S.Dali už tai, kad jis grįžo į Ispaniją valdant Frankui.

Po antrojo pasaulinio karo S.Dali savo kūryboje įtraukė optines apgaules, holografiją, ir geometriją. Labai daug paveikslų turi savyje atvaizdus, kurie pavaizduoja dievišką geometriją, DNR, Hyper Kubą, ir religingas tyrumo temas. Tai atsispindėjo jo darbuose „The Madonna of Port-Lligat“, „Corpus Hypercubus“, ir „Hallucinogenic Toreador“.

Salvadoras Dali kaip menininkas ir žmogus neliko abejingas ir mokslo temai. Įkvėptas branduolinio sprogimo po Hirosimos bombardavimo, suvokė ne tik mokslo teigiamąją pusę, bet ir jo pražūtingumą visai žmonijai. Įvairių variacijų šia tema sukūrė ši istorinė asmenybė: „Atominis kryžius“, „Atominė ledi“, „Atomininis misticizmas“ ir kiti.

1958 m. vedė Galą pagal katalikiškas tradicijas, bažnyčioje. Pats Salvadoras grįžęs iš JAV į Ispaniją tapo praktikuojančiu kataliku. 1959 m. André Breton organizavo parodą, pavadintą „Siurrealizmo pagarba“ mininti siurrealizmo keturiasdešimt metų sukaktį, ir A.Bretonas kovojo prieš įtraukimą Salvadoro Dalí darbo „Madona“ tarptautinėje siurrealizmo parodoje. 1968 m. dailininkas nufilmavo televizijos reklamoje, kurioje reklamavo „Lanvin“ šokoladą, o 1969 m. buvo atsakingas už kūrimą reklaminių aspektų 1969 m. Eurovizijos dainų konkursui. 1982 m. Ispanijos karalius Juan Carlos suteikė istorinei asmenybei Markizo titulą. Tapytojas atsilygino padovanodamas paveikslą „Europos galva“ (Head of Europa), kai karalius aplankė S. Dali, kai jis buvo ties mirties slenksčiu.

1982 m. birželio 10 d. mirė menininko žmona Gala. Po žmonos mirties S.Dali iš dalies prarado norą gyventi, kurti, manoma, kad kelis kartus bandė nusižudyti. Vieną kartą specialiai dehidratavo. Jis taip pat nusipirko vietinę pilį ir ten gyveno iki pat mirties. 1984 m. neaiškiomis aplinkybėmis jo miegamajame prasidėjo gaisras. Spėjama, kad taip S.Dali norėjo nusižudyti, o galbūt tai buvo darbuotojų aplaidumas. Tačiau nepaisant visko menininkas buvo išgelbėtas. 1988 m. lapkritį Salvadoras dėl širdies problemų atsidūrė ligoninėje. 1988 m. gruodžio 5 d. jį aplankė karalius Juan Carlos, kuris rodė didelį susidomėjimą menininko kūryba. 1989 m sausio 23 d. mirė nuo širdies smūgio.

Apie siurrealizmą

Terminas (iš prancūzų siurrealizme – virš tikrovės) pirmą kartą buvo pavartotas prancūzų poeto ir meno teoretiko Gijomo Apolinero 1917 metais. Siurrealistiniais, tai yra vaizduojančiais “daugiau negu tikrovę”, G. Apolineras pavadino savo anksčiau sukurtus eilėraščius ir pjesę, kuriuose buvo užfiksuoti beryšiai žmogaus pojūčiai ir pokalbių nuotrupos, neapibrėžtos godonės ir svaičiojimai. Toliau šį terminą pasigavo kitas prancūzų poetas ir literatūros teoretikas Andre Bretonas ir 1924 m. iširusių dadaistinių lapelių bei žurnalų bazėje (“Dada”, “Dada antologija” ir kt. ) Paryžiuje išleido siurrealizmo žurnalą, paskelbė naujos literatūros ir meno srovės credo – “Pirmąjį siurrealistų manifestą”. Pirmoji dailininkų siurrealistų paroda įvyko 1925 m. Paryžiuje, Pjero galerijoje.

Iš esmės siurrealizmas yra sapnų, vizijų, haliucinacijų vaizdavimas. Sapne daiktai ir žmonės susilieja, mums atrodo, kad jie keičiasi vietomis. Katinas gali kartu būti ir mūsų teta, o mūsų sodas – taip pat ir Afrika.

Kūrybos bruožai

Salvadoras Dalí buvo visapusiškas menininkas, netaikydamas sau kažkokių kūrybos rėmų. Menininkas ne tik tapė, bet ir kūrė skulptūras, prisidėdavo prie kino filmų kūrybos, įdėjo savo įnašą ir teatrą, madą, fotografija. S. Dali save laikė tikruoju siurrealistu. Jo vadą išvertus iš ispanų kalbos reiškia Salvador – išgelbėtojas, ir anot jo paties pasisakymų dienoraštyje, buvo siurrealizmo, dailės ir apskritai – meno išgelbėtojas. „Skirtumas tarp manęs ir siurrealistų yra tas, kas aš – siurrealistas.“ Nesuklysime pasakę, kad Dali pats vienas save laikė siurrealizmu.

Dali sukūrė nemažai paveikslų karo tema, tačiau vėl sąmoningai sumaišydamas akcentus, nepaisydamas istorinės tiesos, dėdamas lygybės ar išvis nežinia kokį ženklą tarp abiejų kariaujančių pusių, suteikdamas joms simbolinį charakterį. Salvadoras Dali tyčiojosi iš jį supančio ydingo pasaulio. Ryškus to pavyzdys – „Traktatas apie bezdėjimą” Traktate rašo mėgdžiodamas filosofinių veikalų stilių. Tyčiojamasi iš filosofijoje mėgstamų lotyniškų išsireiškimų vartojimo, iš filosofų noro viską suskirstyti ir susisteminti, pvz. , „Nusibezdėjimai skirstomi į paprastus ir sudėtinius”. S.Dali pirdalus skirsto pagal įviariausius kriterijus ir pagal įvairiausius požymius, pvz. , į muzikalius ir nemuzikalius, nebylius ir garsius, šlapius ir sausus, į tokius, kurie išeina vienu ypu, ir tokius, kurie paleidžiami salve ir t.t. Jis pagal filosofinę tradiciją sudarinėja terminus, kurie iš esmės yra absurdiški, pvz. , pirdesys yra organizme pučiančių vėjų išsiveržimas pro šiknos skylę.

Dali, kaip niekas kitas susikuria fekalinio pasaulio viziją. Savo paveiksluose ir visoje kūryboje mėgsta saktologinius (susijusius su fekalijomis ir ekskrementais) motyvus, reikalavo, kad siurrealistų grupelė leistų jam vaizduoti analinius dalykus. Menininkas kūryboje taip pat vaizduoja hiperrealybę - iš mums iprastų akiai daiktų sukurtą iracionalią tikrovę. Kad dar labiau pabrėžtų esamos realybės visišką skirtingumą nuo jo sukurtosios, jis yra sakęs: „Niekas, net pati gamta, neturi teisės daryti jokių pataisų Dali kuriamame kraštovaizdyje”.

Salvadoras Dali keistai vaizduoja moteris. Kartais, atrodo, be jokio subtilumo pvz., valgančias batus „Moters galva su batu“, kartais labai gražiai: „Baltoji ramybė“, 1936 m., ”Kruvinos rožės”, 1930 m. ir kt. Pasaulinė taryba (The-Ecumenical-Council) Salvadoras daug kalba apie erekciją, onanizmą, pederastiją ir kitus seksualinius dalykus visiškai be jokio kompleksavimo. Salvadoras Dali savo darbais parodo ir mistiką, ir cinišką juodąjį humorą, ir viltį, kad ne viskas taip jau ir beprasmiška.

Salvadoro Dali kūriniai iš tikro visada susilaukdavo sensacingo dėmesio, tuo būdu pritraukdami daugybės turtingų mecenatų pinigus. Apie savireklamą Dali rašė: „Aš įsigudrinau sutelkti ties savimi viso pasaulio dėmesį ištisus 20 metų. Mano devizas skelbia: „Svarbiausiai, jog apie Dali būtų nuolat kalbama - netgi, jei ir gerai. ” Dali daugybėje monografijų, knygų ir straipsnių pabrėžia, kad yra genijus.

Salvadoras Dali ir Gala

Galina Djakonova (Gala) gimusi Rusijoje ir tapusi mūza, mistiniu įvaizdžiu, personažu, įkvėpusiu siurrealizmo genijų Salvadorą Dali. Pora susipažino 1929 m. Louiso Brunelio puotoje. Pati Gala tuomet buvo ištekėjusi už poeto Polio Eliuaro. Kai pora susipažino S.Dali buvo 25 m. o Galai 36 m. Gala ir Polis vedybinį gyvenimą jie suprato kaip teisę turėti meilužių. Kaip tikras avangardistas, Eliuaras negalėjo parodyti, jog bodisi meilės laisve, ir bėgo - pas kitas moteris, kitas šalis. Tačiau Gala visuomet pasivydavo jį: pabėgti nuo jos buvo neįmanoma. Pabėgti galėjo tik ji. Tyliai sutinkant Poliui Eliuarui, ji užmezgė romaną su vokiečių dailininku ir skulptoriu Maksu Ernstu. Kurį laiką Eliuaras, Ernstas ir Gala dalijosi lovą trise. Nepaisant tokio liberalaus požiūrio į seksą, Gala buvo viena iš nedaugelio moterų, į kurią siurrealistai žiūrėjo rimtai ir įsiklausydavo į jos nuomonę.

Kadangi Galos ir Paulio Eluardo vedybiniame gyvenime meilužiai buvo neatsiejama santuokos dalis, Gala dažnai lankydavo S. Dali. Jaunuolis nekantriai laukdavo šių susitikimų, tačiau kiekvieno pasimatymo metu su Gala jį ištikdavo nevaldomas juoko priepuolis.

Dailininkas buvo sukrėstas: Galos išvaizda netikėtai sutapo su paveikslu tos nežinomos rusų mergaitės, kurią jis taip dažnai matydavo sapne, ir su pramanytu „elegantiškos moters”, kurios jis amžinai ieškojo aplinkui, idealu. Ir štai pagaliau sutiko. S. Dali buvo nusispjauti į realybę, jo vaizduotėje viskas jau išsisprendė: nuo šiol Gala priklauso jam vienam. Ji atrodė jaunesnė, nei turėjo metų, jos oda buvo lygi, stipri nugara, maža krūtinė ir spyruokliuojanti eisena. S. Dali labai keistai siekė Galos dėmesio. Jo išskirtinis mąstymas ir meilinimasis atrodė šitaip:: išsivaškuotos ir mėlynai nudažytos pažasties rodymas arba išsitepliojimas ožkos ekskrementais ir galvos papuošimas raudona pelargonija – tai buvo jo meilės išraiškos.

Svarbu buvo ne išvaizda. Čia buvo kažkas kita. Salvadoras beveik nesuvokia, jog kartu su Gala yra jos vyras ir duktė Sesilė. Netašytas ir aistringas ispanas nė kiek neabejoja, jog ji jam atsakys tuo pačiu. S. Dali drasko kitkas: dvidešimt penkerių metų jis dar skaistuolis. Dar blogiau, pats dailininkas įsitikinęs, jog jis ne vyras. Jis nežinojo, kaip elgtis prie jos, nors slapčia pripažino, jog ji jaudindavo. Savo ruožtu Galą glumino šis įsitempęs jaunuolis ir jo susirūpinimas masturbacija ir kastracija. Kuomet Polis Eliuaras grįžo į Paryžių, Dali ir Gala susirado išeitį iš susiklosčiusios problemiškos situacijos sekse.

„Pirmasis bučinys“, - rašė S. Dali vėliau, - kuomet susidūrė mūsų dantys ir susipynė mūsų liežuviai, buvo tik pradžia to alkio, kuris privertė mus kandžioti ir graužti vienas kitą iki pat mūsų būties esmės.” Ar iškart ji atpažino jame genialų dailininką? Sunku pasakyti: kažin ar kas nors galėjo laiduoti už jo ateitį. Tačiau Gala su šėtoniška intuicija iškart atspėjo Dali neeilinę asmenybę. Dabar jos gyvenimo tikslas - šią asmenybę išpuoselėti. Kadakeso kaimelyje ją, apsirengusią katalonų žveje, priima kaip savą. Kas galėjo pagalvoti, jog iš tikrųjų ji kilusi iš Maskvos ir jos tikrasis vardas - Jelena Dmitrijevna Djakonova? Gala - jos pačios prasimanymas, jaunai damai norėjosi iš visų išsisikirti.

Gala turėjo labai didelę įtaką Salvadoro Dali asmeniniam gyvenimui, poelgiams ir kūrybiniai veiklai. Ji buvo jam ir meilužė, ir žmona, ir motina, ir agentė, besirūpinanti jų materialine padėtimi. Galos atsiradimas S. Dali pasaulyje išprovokavo naujus seksualinius potyrius. Po pirmųjų susitikimų Dali užsidarė savo dirbtuvėse ir nutapė „Didįjį masturbatorių“, kurį meno žinovai aiškina, kaip „minkštą“ autoportretą. Nemažai žmonių Galą vadino materialiste, nes persikėlusi 1930 m. pas S. Dali, ji perėmė menininko finansinius reikalus. Vis dėl to ji pasirodė kaip puiki organizatorė ir dalykiška globėja. Kad ir ką pavyduoliai šnekėjo, mažai kas abejojo Galos meile ispanų meninkui Salvadorui Dali. Ji rūpinosi juo visose gyvenimo srityse, o pats dailininkas tuo metu galėjo atsiduoti vien tik kūrybai, kuri buvo vaisingesnė nei kada nors anksčiau. Salvadoras iškilo virš siurrealistinės grupės normų ir nuostatų. Jis garsiai paskelbė, kad tarp siurrealizmo ir jo vardo reiktų dėti lygybės ženklą. Išplėtoja dvigubo vaizdavimo būdą. 1964 metais Galai sukako 70 metų. Kuo daugiau ji seno, tuo labiau norėjo meilės. Ji dažėsi plaukus, kartais užsidėdavo peruką ir pagalvodavo apie plastinę operaciją. Ji bandydavo sugundyti kiekvieną pasitaikiusį jos kelyje. Net žvejai Kadakese šalindavosi jos.

„Salvadorui vis tiek, kiekvienas mūsų turime savo gyvenimą”, - įtikinėjo ji vyro bičiulius, tempdamasi juos į lovą. „Aš leidžiu Galai turėti tiek meilužių, kiek ji nori“, - sakė Dali. - Aš net skatinu ją, nes tai mane jaudina.”

Jauni meilužiai negailestingai apiplėšinėjo ją. Ji jiems dovanodavo Dali paveikslus, pirkdavo namus, mašinas, mokėjo už mokslą. Tuo tarpu S. Dali nuo vienatvės gelbėjo jo favoritės, jaunos gražios moterys, iš kurių jam nereikėjo nieko, išskyrus jų grožį. Žmonėms jie visuomet vaizdavo esą meilužiai. Bet jis žinojo, jog visa tai tik vaidyba. Jo sielos moteris buvo tik Gala. Salvadoras Dali prarado kūrybinį polėkį tą pačią akimirką, kai mirė jo mylimoji. Jo gyvenimas tapo pilkas ir pilnas neurozių. Dali nustojo valgyti ir kurti. Jis galėdavo sėdėti valandų valandas vienas užsidaręs valgomajame su užkaltomis langinėmis. Dali atsiskyrė nuo viso pasaulio šešerius su puse metų, kol galiausiai užgeso ir jo gyvybė. Naudota informacija ve.lt ir lrytas.lt

Gandai ar faktai

1969 m. jis suprojektavo Chupa Chups emblemą. Italų vienuolė Gabrielė Marija Berardi pareiškė, kad ji atliko S.Dali egzorcizmą, kol šis buvo 1947 m. Prancūzijoje. 2005 m. vienuolės dvare buvo rasta Nukryžiuotojo Kristaus skulptūra. Buvo įrodyta, kad S. Dali padovanojo šį kūrinį iš dėkingumo. Du ispanų meno ekspertai patvirtino, kad dėl adekvačių stilistinių priežasčių tikima, kad ši skulptūra yra S.Dali kūrinys. Kai kurių paveikslų autentiškumu abejojama, nes manoma, kad dalis žmonių davė pasirašyti menininkui ant tuščių blankų, ant kurių vėliau buvo sukurti kūriniai.

S.Dali tyčiojosi iš aukštunuomenės ir jo manymu bukų žmonių.. Savo išsivaizduojamame dialoge su viena aukštuomenės poniute – „panele-stora subine”, – jis užveda absurdišką pokalbį apie muses, kaip atskirti gerąsias muses nuo blogųjų, bando jai sukelti pasišlykštėjimą ir parodo, kaip ji slepia savo šoką po trumpesnėmis ar ilgesnėmis pauzėmis, kaip bando savo menku protu suvokti patį S. Dali ir nesupranta, kad jis iš jos tyčiojasi.

Dienoraštyje Dali dar pasakoja, kaip pas jį su reikalais ėjo du buki architektai. Vienas iš jų dėstė jog kieme labai gerai tinka taisyklingai susodintos eglaitės ir jis negalįs gyventi tokioje aplinkoje, kur nėra bent vienos sukultūrintos eglaitės, prie kurios galima labai gerai pailsėti. Dalykinio pokalbio pabaigoje S. Dali, idant šokiruotų architektą, perfrazuodamas pareiškia: „Žinote, negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo, jei kur nors kieme nesimėto kokia nors dramblio kaukolė” (drambliai S. Dali paveiksluose yra vienas pagrindinių simbolių).

„Pilietinio karo nuojauta” ir nemažai kitų S. Dali darbų aiškiai turi politinę mintį. Literatūroje galima rasti pasakymų apie Salvadoro simpatiją fašizmui. Bet tai gali pasirodyti tiesa, kol neperskaitome jo raštų. „Aš gerbiu visokias pažiūras, pirmiausiai tas, kurios skiriasi nuo manųjų” teigiama dienoraštyje.

Kalbama, kad jis buvo išrankus maistui. Salvadoras Dali su savo ūsais bandė pralenkti ir pasityčioti iš F. Nyčės. Apie ūsus S. Dali kalba cituodamas savo draugo poeto G. Lorkos žodžius: „Ūsai – tai žmogaus veido tragiškoji konstanta. „ Pagaliau, kodėl tie laikrodžiai tokie minkšti?

Vertingos nuorodos

www.kabutes.lt (citatos)
www.lrytas.lt
entertainment.webshots.com
lt.netlog.com
www.laisvai.com
www.ve.lt
www.buzzle.com
www.salvador-dali.org

Parengė Valdas Kiziūnas