John Law

Džonas Lo (John Law)  – škotų ekonomistas, kuris tikėjo, kad pinigai yra tik atsiskaitymo priemonė ir jie nėra turtas, o nacionalinis turtas priklauso nuo prekybos. Džonas Lo tikėjosi kredito ir popierinių pinigų gausumu palaikyti nuolatinį ūkinės veiklos klestėjimą. Ta pati idėja (nauja forma) sudaro šiuolaikinės valstybės antikrizinės politikos pagrindą.

Gimė 1671 m. balandžio 21 d.  Edinburge Škotijoje. Jo tėvas buvo juvelyras bei užsiimdavo pinigų skolinimu už palūkanas. Džonas anksti pradėjo dalyvauti versle. Londone Džonas Lo atsidavė gyvenimo malonumams, tarp kurių buvo ir azartiniai lošimai. Jis buvo protingas ir išsilavinęs, gerai išmanė statistiką, matematiką ir lošdamas kortomis sugebėdavo išlošti nemažas sumas. Devynerius metus buvo priklausomas nuo azartinių lošimų ir pralošė tiek, kad reikėjo užstatyti šeimos turtą. Vieną dieną jis įsivėlė į dvikovą dėl moters, nušovė priešininką ir buvo teismo pripažintas kaltu dėl žmogžudystės. Jam paskirta mirties bausmė, tačiau vėliau bausmė buvo pakeista į baudą.. Vėliau nužudytojo brolis nuosprendį apskundė ir Džonas Lo ((John Law)) buvo pasodintas į kalėjimą, iš kurio jam greitai pavyko pabėgti. Anglijoje likti jis negalėjo, taodėl persikėlė į žemyninę Europą. Pakeitęs gyvenimo aplinką, jis vis tiek vakarais lankydavo lošimų namus, o dieną studijuodavo finansus. Stebėtina tai, kad Džonas Lo rado jėgų siekti žinių ir plėtoti mokslinę veiklą.

Pirmoji proga Džonas Lo garsiai išdėstyti savo mintis pasitaikė jam grįžus į Angliją, kai jam buvo leista dalyvavauti debatuose, skirtuose Anglijos ir Škotijos unijai. Ten jis rėmėsi savo idėjomis, kurias įtvirtino anksčiau minėtoje knygoje. Tačiau deryboms pasibaigus ir šalims sudarius uniją, Džonas. Lo dėl savo teistumo buvo priverstas vėl bėgti iš šalies.

Dž. Lo idėjos Prancūzijoje

1715 metais mirus karaliui Liudvikui XIV, Prancūzija atsidūrė labai sunkioje padėtyje. Klestėjo korupcija, šalis dėl nesibaigiančių karų buvo labai prasiskolinusi. Buvo devalvuota valiuta, o tai sukėlė didelę paniką finansų rinkoje. Kitas žingsnis buvo Teisingumo rūmų įkūrimas. Šiai institucijai buvo suteiktos didžiulės galios ir jos tikslas buvo kovoti su nesąžiningais mokesčių rinkėjais. Greitai Bastilija buvo pripildyta nuteistųjų už mokesčių slėpimą. Tačiau ir Teisingumo rūmuose klestėjo korupcija – baudų buvo surinkta už 180 milijonų, o tik 80 milijonų buvo panaudota valstybės skoloms apmokėti. Likusieji pinigai nusėdo korumpuotų valdininkų kišenėse.

Esant tokioms sąlygoms, reikėjo gelbėtis valstybę, ir čia pasirodė pranašas – Džonas Lo. Jis pasiūlė steigti banką, kuris valdytų Prancūzijos karalystės pajamas ir leistų popierinius pinigus, garantuotus tomis pajamomis ir žeme. Bankas turėtų būti administruojamas karaliaus, bet valdomas išrinkto komiteto. 1716 m. gegužės 5 d. buvo išleistas karališkasis įstatymas, kuriuo Džonui Lo buvo leista įkurti banką, pavadinimu „Lo ir kompanija“, kurio banknotai bus priimami mokesčiams apmokėti. Banko kapitalas buvo padalytas į dvylika tūkstančių akcijų po 500 livrų. Ketvirtis steigiamojo kapitalo buvo padengta grynaisiais metalais, o trys ketvirčiai – valstybės obligacijomis.

Džonas Lo paskelbė, kad pareikalavus banknotai bus iš karto apmokami brangiaisiais metalais. Šis žingsnis padarė jo leistus popierinius pinigus labiau vertinamus nei kiekis metalo, kurio jie verti.

Škoto išleisti pinigai buvo patikimesni, nes žmonės pamatė, jog valstybė gali devalvuoti pinigus, o Džono banknotai buvo garantuoti tokiu sidabro kiekiu, kokiam jie buvo išleisti, taigi jo išleisti banknotai buvo nepalyginamai saugesnė priemonė laikyti pinigus. Kadangi pinigams svarbiausia yra patikimumas, šie banknotai tapo 15 procentų brangesni, palyginti su valstybiniais pinigais. Tai padėjo prekybai, smukusi ekonomika ėmė tiestis ir tai atkreipė visuomenės dėmesį. Regentas suprato, kad esant tokiai tendencijai, popieriniai pinigai gali pakeisti metalinius. Keista, bet Džonas Lo pasirėmė kitų bankų praktika, bet nebandė įgyvendinti žeme garantuotų pinigų idėjos.

Apie Džoną Lo ėmė sklisti šnekos, jis tapo populiarus ir pasiūlė Orleano hercogui, kuris negalėjo nieko jam atsakyti, įkurti bendrovę, kuri turėtų prekybos Misisipės upės slėnyje monopolį. Džonas Lo žadėjo aprūpinti šalį brangiaisiais metalais, atvežtais iš Misisipės slėnio ir perėmė mokesčių ir pinigų leidimo privilegijas tame rajone. Teigiama, kad jam perėmus mokesčių rinkimą, jie buvo renkami racionaliau. Bendrovė buvo įkurta 1717 m. balandį, jos kapitalas buvo padalytas į 200 tūkstančių akcijų, vertų po 500 livrų, apmokamų valstybės vertybiniais popieriais (tuo metu jų vertė iš tiesų buvo kritusi iki 160 livrų, matyt žmonės buvo labai išvarginti nestabilios politikos).

Banko sėkmė, regento beveik kasdien teikiamos privilegijos (bankas gavo net tabako ir brangiųjų metalų perkalimo monopolį) padarė savo – žmonės pradėjo labai tikėti visais Džono Lo pažadais. Ši finansinė institucija buvo pavadinta „Karališkuoju banku“. Galbūt tai ir buvo lūžis, atvedęs sistemą į žlugimą. Iki to laiko bankas nebuvo išleidęs daugiau kaip 60 milijonų livrų banknotų (taigi turėjo bent 10 procentų rezervo). Tik jam tapus valstybiniu banku, regento įsakymu į apyvartą buvo išleista 100 milijonų livrų ir tai buvo pirmasis nukrypimas nuo Džono Lo principų.

Byrėjimo pradžia

Jis pamatė, kad yra priverstas elgtis pagal politikų užgaidas. Problema tapo ir tai, kad jo ėmė nemėgti valdžios vyrai, nes jis buvo svetimšalis ir tapo labai galingas ir įtakingas žmogus visuomenėje.

Pats Džonas visą tautos dėmesį nukreipė į savo bendrovės akcijas, kurių kaina, parlamento nuostabai, kilo labai greitai. 1719 m. pradžioje Misisipės projektas gavo prekybos su Indija, Kinija, pietų jūrų šalimis privilegijas ir beneik monopolizavo visą Prancūzijos užjūrio prekybą. Išplėtus prekybos diapazoną, buvo išleista dar 50 tūkstančių naujų akcijų. Už jas buvo pažadėti nemaži dividendai ir visuomenė patikėjo jų sėkme. Akcijoms įsigyti buvo pateikta 300 tūkstančių paraiškų. Akcijų paklausa buvo tokia didėlė, kad greitai kėlė ir senųjų akcijų kainą. Žmonės būriavosi prie Džono Lo (John Law) namų, norėdami įsigyti akcijų, jis tapo toks įtakingas ir geidžiamas, kad norėdami pas jį patekti aukščiausio rango žmonės turėdavo užsirašyti prieš dieną, kai pas tiesioginį valstybės vadovą regentą pakakdavo ir prieš valandą. Džonas Lo pažadėjo paskelbti laimingųjų sąrašus po savaitės, tačiau nenustojus plaukti naujoms paraiškoms, buvo nuspręsta išleisti dar 300 tūkstančių akcijų po 5000 livrų. Būdavo tokių dienų, kad akcijos pakildavo 10–20 procentų per kelias valandas. Tai jau buvo rimtas ženklas, jog akcijos pervertintos. Siekdamas išpopuliarinti akcijas, Džonas. Lo naudojo įvairias gudrybės: pats pirko akcijų, skelbdamas, kad jas po metų parduos brangiau (taip jam pavyko atkreipti investuotojų dėmesį), bendrovės turimos kelios dešimtys laivų buvo reklamuojami kaip didžiulė flotilė, o iš tiesų patys laivai buvo atgyvenę. Natūraliai kyla klausimas, kaip gi buvo panaudoti šie pinigai, kodėl nebuvo sparčiai vystoma bendrovė. Pasirodo, kad Džonas Lo buvo perėmęs valstybės skolą ir tuos pinigus naudojo jai finansuoti, taigi tik mažą dalį jų galėjo skirti įmonei vystyti. Tikriausiai tai buvo viena priežasčių, kodėl bendrovė nesugebėjo išsilaikyti.

Prekyba Misisipės bendrovės akcijomis padarė turtingus daug žmonių, tačiau nereiktų pamiršti, kad joms įsigyti reikėjo pinigų, kurie buvo beatodairiškai spausdinami Džono Lo banke. Pačio škoto padėtis visuomenėje vis gerėjo, jo šeimos nariai buvo pripažįstami ir gerbiami.. Jam buvo siūlomos finansų ministro pareigos, tačiau tam jis būtų turėjęs tapti kataliku. Kadangi Džonas nebuvo labai religingas, jis sutiko. Teigiama, kad po inauguracijos jis vargšams paaukojo pusę milijono livrų, nors buvo kalbama, kad jis ir taip buvęs geros širdies žmogus ir nuolat nemažas sumas skirdavęs labdarai. Nenuostabu, kad Dž. Lo imta garbinti, jis buvo laikomas tautos gelbėtoju, apie jį buvo kuriamos dainos, tapomi jo paveikslai, o jam važiuojant per miestą visi pasitraukdavę ir užleisdavę jam kelią.

Misisipės bendrovės akcijų kaina pakilo nuo 500 livrų iki 18 000 livrų ateities sandoriuose. Sistema klestėjo iki pat 1720 m. pradžios, kai parlamentas pradėjo kalbėti, jog į apyvartą išleista per daug pinigų. Regentas to nematė, nes finansiniais reikalais nesidomėjo. Jis, kaip ir dauguma kitų žmonių, manė, kad sistema, atnešusi tiek gero, negali žlugti, be to, jei išleista 500 milijonų livrų, tai antra tiek atneštų tik dvigubą naudą.

Vis dėlto žmonių, turėjusių bendrovės akcijų ir nusprendusių už jas pareikalauti grynųjų metalų, vis daugėjo, tik jie ėmė nedideles sumas arba pirkdavo įvairius juvelyrinius dirbinius ir gabendavo tauriuosius metalus iš šalies. Tokie veiksmai sukėlė brangiųjų metalų trūkumą šalyje. Padėčiai gelbėti buvo išleistas regento įsakymas popierinius pinigus laikyti penkiais, vėliau ir visa dešimčia procentų vertingesniais nei metalai, taip pat buvo apribotas išgryninamų pinigų kiekis.

Tačiau šios priemonės neišgelbėjo sistemos ir nesustabdė tolesnio tauriųjų metalų gabenimo iš šalies, o jų liko tiek mažai, kad pradėjo trūkti atsiskaitymams. Vėliau pasirodė dar daug įvairių apribojimų – buvo uždrausta turėti daugiau nei nustatyta tauriųjų metalų ir buvo skatinami skundikai, kuriems pažadėta pusė to, kas bus rasta pas prasikaltėlius. Tikriausiai buvo pasirinkta netinkama valdžios politika: sureaguota per vėlai, o naujai leidžiami chaotiški ir žmonių elgseną ribojantys įstatymai tik blogino padėtį.

Visiška kapituliacija

Misisipės bendrovės akcijos pradėjo greitai kristi. Siekiant atkurti reikiamą tauriųjų metalų kiekį, buvo pradėta rinkti valkatas iš gatvių ir plukdyti juos į kolonijas ieškoti naujų kasyklų ar dirbti senosiose. Tai šiek tiek sulėtino kurso kritimą, nes žmonės atgavo viltį, kad sistema stabilizuosis. Tam tikslui buvo išleista dar daugiau popierinių pinigų. Tačiau padėtis nesitaisė, buvo išleistas dar vienas įsakymas atsiskaitymus vykdyti tik popieriniais banknotais. Padėtis buvo kritiška ir kiekvienas toks įsakymas kėlė vis didesnę paniką. Buvo apskaičiuota, kad apyvartoje yra 2600 milijonų popierinių pinigų, o metalinių – perpus mažiau.

Buvo parengtas įsakymas devalvuoti popierinius pinigus perpus, bet šio įstatymo parlamentas nepriėmė. Tikriausiai šis sprendimas gyventojus vėl privertė prisiminti valdžios nepatikimumą, nes jis buvo viešai paskelbtas. Po septynių dienų, gegužės 27 d., buvo sustabdyti banko mokėjimai tauriaisiais metalais. Regentas dėl šalį ištikusios krizės apkaltino Dž.Lo. Tai sukėlė pasipiktinimų bangą ir Džonui bei jo šeimai kilo pavojus: minia jį pamačiusi gatvėje pradėdavo vytis ir grasinti mirtimi, jam buvo pavojinga ne tik kelti koją iš namų, bet ir būti namie, nes prie namų būriavosi daug pasipiktinusių piliečių. Dėl savo saugumo Džonas Lo su šeima persikėlė į regento rūmus, kur apsauga buvo didesnė. Kaip kitados didžiulės minios žmonių rinkdavosi prie Lo namų, kad galėtų įsigyti akcijų, taip pat dabar visi skubėjo gryninti banke pinigus. Kai sidabro nebeužteko, banknotai buvo keičiami į varį, ir nors šis metalas buvo sunkus ir nepatogus, niekas tam neprieštaravo.

Kadangi daug kas priklausė ne tik nuo banko, bet ir nuo Misisipės bendrovės, valdžia išleido įsakymą, skelbiantį absoliučią prekybos su užjūrio valstybėmis monopoliją. Kai šis nutarimas buvo paviešintas, sukilo visi dar likę pirkliai ir parlamentas turėjo jį atšaukti.

1720 m. lapkritį buvo atimtos visos Misisipės bendrovės privilegijos. Tai reiškė sistemos žlugimą. Džonas. Lo prarado bendrovės kontrolę, neteko finansų ministro pareigų. Praradęs įtaką, tapęs nekenčiamu ir medžiojamu tarp prancūzų ir turėdamas tik regento palankumą, Džonas paprašė jo leidimo išvykti iš šalies. Orleano hercogas ne tik sutiko, bet ir garantavo jam, kad bus palikta dalis pinigų jo šeimos gerovei užtikrinti bei pasiūlė nemažai pinigų pačiam Dž. Lo, kad šis galėtų tvarkingai gyventi išvykęs iš šalies. Džono garbingumą parodo faktas, jog jis gerokai sumažino siūlytą sumą ir išvyko iš šalies.

Apie išvykimą sužinojus visuomenei, buvo konfiskuotas visas Džono Lo turtas (palikta kaip ir žadėta tik gana nedaug jo žmonai ir vaikams pragyventi). Paaiškėjus, kad į apyvartą buvo išleista 2700 milijonų livrų banknotų, regentas buvo iškviestas pasiaiškinti ir apkaltino Džoną savarankiškai išleidus 1200 milijonų livrų. Buvo pradėta ieškoti kaltų dėl esamos padėties ir vėl pradėtos represijos prieš nusižengusiuosius.

Įdomi buvo ir regento Orleano hercogo pozicija dėl Džono Lo. Galima daryti išvadą, kad juos siejo draugiški santykiai, nes hercogas Džonui suteikė tiek daug privilegijų: saugumo dėlei pastarasis galėjo gyventi regento rūmuose, hercogas ginčuose visada palaikydavo Džoną Lo, o ne parlamentą. Vis dėlto matome, kad jis buvo per silpnas prisiimti dalį kaltės dėl krizės, nes savo pareiškimuose vis kaltindavo škotą (nors buvo ir toks atvejis, kai pastarojo atsiprašė). Išryškėja ir tai, kad Džonas Lo buvo tikrai stiprus žmogus, nes turėdamas tokį nepastovų užnugarį sugebėjo daug nuveikti.

Išvykęs iš Prancūzijos škotas turėjo viltį, kad pykčiams praėjus galės ten grįžti ir padėti tvarkyti susidariusią padėtį, tačiau 1723 metais mirus regentui visos viltys žlugo. Džonas daugiau nepasimatė su savo šeima, kuriai buvo uždrausta išvykti iš Prancūzijos. Prasilošęs ir vėl praklaidžiojęs po Europą, Džonas. Lo mirė 1729 metais Venecijoje būdamas vargšas. Niekas negalėtų paneigti jo indėlio į popierinių pinigų naudojimo raidą. Visos Džono Lo skelbtos idėjos, išskyrus valstybinio banko, leidžiančio popierinius pinigus, garantuotus žeme, pritapo ir yra įgyvendintos šiuolaikiniame pasaulyje. Minėtos idėjos buvo priimtinos ir tų laikų Prancūzijoje. Kai kurie ekonomistai teigia, kad Dž. Lo Misisipės projektas davė pradžią didelėms bendrovėms. Jis parodė pasauliui, kad bendrovė, kurią valdo nedaug žmonių, disponuojančių daugelio akcininkų suneštu turtu, gali gerokai sėkmingiau plėstis ir vykdyti didesnius projektus, nei vieno akcininko įmonė.

Manoma, kad atsakymas į klausimą, kas gi buvo Džonas Lo – genijus ar sukčius – negali būti vienareikšmis. Jo teoretiko talentas ir yra neabejotinas. Kuomet jo sukurti Prancūzijos bankas ir Misisipės bendrovė žlugo, jis buvo pradėtas vadinti sukčiumi ir kitais neigiamais epitetais. Tai buvo natūrali reakcija žmonių, dėl jo kaltės (ir savo godumo) praradusių visus pinigus. Iki tol, kol bankas tapo valstybiniu, Džonas Lo laikėsi savo principų ir visada turėjo saugų rezervą sidabro paklausai patenkinti. Be to, jis niekad nesusikrovė didelių turtų ir nesišvaistė pinigais, nors jų turėjo pakankamai, o tai rodo jo gerą valią ir nesavanaudiškus tikslus.

Vėliau daugelis ekonomistų Džono Lo idėjas laikė genialiomis tiems laikams, taigi galima daryti išvadą, jog sukčiumi jį apšaukė krizę patyrę prancūzai. Džono Lo idėjos yra plačiai taikomos, o nesėkmės istorija yra gana nuodugniai išnagrinėta ir gali būti perspėjimu, kokių klaidų negalima daryti įgyvendinant pinigų politiką. Siekdamos apsisaugoti nuo tokių krizių dabar visos valstybės nustato bankams minimalius rezervus. Džonas Lo visąlaik turėjo didžiulę įtaką regentui ir tikriausiai galėjo sustabdyti veiksmus, atvedusius sistemą iki žlugimo. Kas lėmė tokį Lo abejingumą – šlovės troškimas, negalėjimas pakankamai stipriai paveikti politikų ar tiesiog perdėtas pasitikėjimas savo idėjomis ir optimizmas, jau niekada nesužinosime.

Kiti faktai

Žymiausia Džono Lo knyga, kurioje jis išdėstė savo idėjas, – „Pinigų ir prekybos apžvalga su pasiūlymu, kaip aprūpinti šalį pinigais“ (angl. „Money and Trade Consider’d with a proposal for Supplying the Nation with Money“), buvo išleista 1705 metais.

Vertingos nuorodos

www.economy-point.org
www.gold-eagle.com
www.infoplease.com
www.yale.edu
socserv2.socsci.mcmaster.ca

Literatūra

Anikinas, A.. Mokslo jaunystė: mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. Vilnius: Mintis, 1988.
Carswell, John. The South Sea Bubble, London, 1960.
Heilbronner, Robert. Didieji ekonomistai.Vilnius:Amžius, 1995.

Mindaugas Starkus
2011 03 19