P. Ruigys „Lietuvių kalbos tyrinėjimas“

Pilypas Ruigys (vok. Philipp Ruhig, lot. Philippus Ruhigius) – lietuvių kalbos tyrinėtojas, eilėraščių, giesmių kūrėjas ir vertėjas filosofas, evangelikų Liuteronų kunigas.

Gimė 1675 m. kovo 31 d. Katinavoje. Studijavo Karaliaučiaus universitete (imatrikuliuotas 1692 m.). Apie 1695-1698 m. gyveno Kaune, ten užrašinėjo lietuviškas dainas. 1708 m. buvo paskirtas kunigu į Valtarkiemį, kur mirė 1749 m. balandžio 6d. P. Ruigio raštai buvo išleisti tik 18 a. viduryje, bet faktiškai jos buvo Merlino ir Šulco amžininkas, jų darbo tęsėjas, jo veikalai išaugę iš tos pačios amžiaus pradžios polemikos. Jis palaikė M. Merlino principus, entuziastingu eilėraščiu palydėjo J. Šulco „Ezopo pasakėčių“ parodymą.

P. Ruigys yra pasireiškęs religinėje literatūroje – vertė ir redagavo bibliją, vertė ir rašė giesmes, bet svarbiausi jo darbai yra kalbiniai. 1747 m. P. Ruigys išleido „Lietuvių vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną“ („Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Lexicon“). Žodynas buvo pradėtas rengti 1733 m., o 1744 m. parašyta pratarmė. Vokiškojo žodyno dalyje P. Ruigys pasirėmė Ch. E. Veiksmano abipusiu lotynų-vokiečių kalbų žodynų (1741 m.), o lietuviškoje dalyje E. Dicelijaus leksikografiniais darbais, taip pat Konstantino Sirvydo trikalbiu žodynu ir Fridricho Vilhelmo Hako abipusiu lietuvių-vokiečių kalbų žodynų (1730 m.). Tuos darbus jis papildė savo paties ir kitų surinkta gyvosios kalbos medžiaga. Žodyne duodami ne tik žodžių paaiškinimai, vertimai, bet ir frazeologiniai pavyzdžiai, kurių dalis yra lietuviško priežodžiai ir posakiai. Žodyno pratarmėje P. Ruigys apžvelgė ankstesnius lietuviškus žodynus, pažymėjo, kad Prūsijos dvasininkai menkai temoka lietuvių kalbą, pasisakė prieš lietuvių germanizaciją, turėdamas galvoje mokyklų vizitatoriaus (1717-1720 m.) J. H. Lizijaus projektą. Lizijaus pasiūlymą vokietinti lietuviius jis prilygino su kryžiuočių užmačioms prūsų atžvilgiu – su magistrato Zigfrido fon Foichtvangeno įsakymu (1310 m.) eiti kiekvieną sekmadienį išpažinties ir nekalbėti prūsiškai. P. Ruigio nuomone, tai prieštaravo krikščionybei.

Iki P. Ruigio žodyno vienintelis spausdintas lietuviškas žodynas Prūsijoje buvo F. V. Hako žodynas. Pats. Pilypas Ruigys neapsiribojo kaip F. V. Hakas, religine raštija, jis visą laiką rinko gyvosios liaudies kalbos žodžius ir posakius. Jo žodynas buvo pirmasis spausdintas žodynas su tautosakine medžiaga. 1800 m. P. Ruigio žodyną žymiai papildęs išleido K. G. Milkus. P. Ruigys taip pat rašė ir lietuvių kalbos gramatiką, tačiau jos nebaigė – baigė jo sūnus Povilas Frydrichas Ruigys.

„Lietuvių kalbos tyrinėjimas“

Svarbiausias Pilypo Ruigio darbas yra „Lietuvių kalbos tyrinėjimas“ ((Betrachtung der littauischen Sprache). Manoma, kad spausdinti jis buvo pradėtas 1745 m., tačiau išleistas 1747 m. viena knyga su žodynu ir gramatika. Tai matyti iš visos knygos antraštinio puslapio, datuoto 1747 m. Jame pirmiausia nurodytas žodynas, po to – tyrinėjimas ir pagaliau – gramatika.

„Lietuvių kalbos tyrinėjime“ jam rūpėjo apginti lietuvių kalbą, parodyti, kad ji nėra už kitas prastesnė. Jis neprieštarauja nuomonei, kad lietuvių kalba kilusi iš slavų kalbų. Tačiau lietuvių kalbos senelę laiko graikų kalbą. Jis plačiai lygina lietuvių ir graikų kalbos žodžius, jų kaitymą, jungimą, Lietuvių kalboje randa 400 žodžių, panašių į graikiškus. Tas palyginimas su graikų kalba, panašumų konstatavimas buvo kartu ir lietuvių kalbos išaukštinimas. Eidamas toliau P. Ruigys randa panašumų su hebrajų kalba, tačiau dabar žinome, kad tai yra ne tiesa. Galiausiai padaro išvadą, kad lietuvių kalba, nors ir turėdama daug panašumų su kitomis kalbomis, yra savita, savarankiška. Bendrybės su kitomis kalbomis nesudaro lietuvių kalbos esmės. Išmetus iš jos tuos bendruosius žodžius, ji vis tiek dar liktų savarankiška kalba.

Apibūdindamas lietuvių kalbos esmę ir ypatybes, P. Ruigys remiasi liaudies šaltiniais, tautosaka. Ja remdamasis, jis pabrėžia lietuvių kalbos grakštumą, švelnumą, meilumą.

Lietuvių liaudies dainos

Tyrinėjime P. Ruigys pirmasis paskelbė tris lietuvių liaudies dainas: „Anksti rytą rytužį“, „Aš turėjau žirgužėlį“ ir „Aš atsisakiau savo močiutei“ su laisvu vertimu į vokiečių kalbą. P. Ruigio paskelbtos dainos susilaukė platesnio dėmesio. Jas vertino žymus vokiečių filosofas ir rašytojas G. E. Lesingas. Minėdamas jas 1759 m. laiške apie naująją literatūrą, jis pažymėjo, kad dainiai gimsta visose šalyse, o ne vien apsišvietusiuose. P. Ruigio dainas vertino taip pat ir filosofas ir rašytojas J. Herderis, F. Šileris.

Vertingos nuorodos

www.mazoji-lietuva.lt
www.skaitymui.lt
e-library.lt
ualgiman.dtiltas.lt

Literatūra

Jurgis Lebedys „Senoji lietuvių literatūra“ 1977 m., 168-173 psl.

2011 03 27