William Blake

Viljamas Bleikas (William Blake) - anglų poetas ir dailininkas. Būdamas gyvas nesulaukė pripažinimo, tačiau dabar jo darbai neįkainojami. Jis gyveno, kai vyko dideli istoriniai sukrėtimai — pramonės perversmas, Prancūzijos revoliucija, luditų sąjūdis. Poetas suvokė jų reikšmę, bet, būdamas svajotojas ir mistikas, pasaulį įsivaizdavo kaip sudėtingą mitologinį fantastinį paveikslą.

Bleikas buvo londonietis, nuo vaikystės matęs Londono socialinius prieštaravimus. Netoli jo namų buvo Sent Džeimso darbo namai, kur nežmoniškomis sąlygomis dirbo vaikai, kitoje pusėje — turtuolių kvartalas, kur klestėjo perteklius ir prabanga. Anksti patirtas socialinės neteisybės jausmas atsiskleidė daugelyje jo kūrinių.

Dar vaikystėje pasireiškė Bleiko talentas piešti, ir tėvas atidavė jį mokytis graviruotojo amato pas žinomą Londono graviruotoją Bezairą, pasiuntusį jį piešti Vestminsterio abatijos ir kitų Londono bažnyčių paminklų. Taip Bleikas anksti pateko gotikinio meno įtakon, nors žavėjosi Renesanso menininkais, ypač Mikelandželu ir Diureriu. Bleikas iliustravo anglų sentimentalistų E. Jungo („Skundas, arba Nakties mintys"), R. Blero („Kapas") kūrinius, Dantės „Dieviškąją komediją", tačiau svarbiausios iliustracijos buvo jo paties kūriniams. Bleikas turėjo ir muziko talentą, kartais kurdavo melodijas savo dainoms, tačiau tos melodijos nebuvo užrašytos ir ligi mūsų dienų neišliko.

Literatūrinis Bleiko išsilavinimas nebuvo nuoseklus. Jis pats rinkosi ir skaitė autorius, kuriuos labiausiai mėgo, ypač Šekspyrą, Spenserį ir Miltoną, nes šie poetai, pasak jo, žadina „įkvėpimą ir vaizduotę". Mėgo „Osiano giesmes", T. Čatertono poeziją, senąsias balades, gerai žinojo Vergilijaus ir Ovidijaus kūrybą. Išmoko graikų, hebrajų, italų kalbas. Bleikas domėjosi švedų mistiko ir teosofo E. Svedenborgo ir vokiečių filosofo panteisto J. Bėmės veikalais. Jų idėjos bei simboliai, paimti iš biblinių mitų, astrologijos, gnostikų veikalų, turėjo įtakos jo pasaulėjautai ir meniniam mąstymui.

1783 m. išeina pirmasis Bleiko poezijos rinkinys „Poetiniai eskizai" (Poetical Sketches). Nors tai dar nevisiškai originalios eilės, jaučiami Šekspyro, Spenserio, Miltono poezijos atgarsiai, jos pasižymi vaizduotės jėga, netikėtais įvaizdžiais. Rinkinyje yra draminio dialogo „Karalius Edvardas III" fragmentas, parašytas sekant Šekspyru, baladė „Gvinas, Norvegijos karalius", apdainuojanti pavergtos liaudies sukilimą prieš valdovą tironą, bet daugiausia čia ankstyvųjų lyrinių eilėraščių. Jie labai muzikalūs (kai kurie pavadinti dainomis), vaizdai plastiški, tapybiški. Poetas vartoja tradicinės pastoralės formas (4 eilėraščiai pagal metų laikus), tačiau jo poetinis matymas nėra tradicinis. Tai ne gamtos poezija, o tiesioginis lyrinio herojaus bendravimas su gamta, cikliškas žmogaus gyvenimo suvokimas. Jau šiame rinkinyje atsiskleidžia Bleikui būdingas mąstymas simboliais, eilėraščių daugiareikšmiškumas, emocinių išgyvenimų perteikimas simboliais („Smagiai skrajojau po laukus"). Paukštelio (arba peteliškės) ir meilės dievaičio, sugavusio jį šilkiniu tinklu, įvaizdžiais poetas išreiškia sudėtingus žmonių santykius, negailestingą meilės jėgą.

„Poetiniai eskizai" buvo vienintelė Bleiko spausdinta knyga. Jo eilės atrodė taip neįprastai, kad vėlesniems kūriniams poetas neberado leidėjo. Tuomet jis ėmė spausdinti juos originaliu būdu. Tekstą išgraviruodavo plokštelėje, iliustruodavo ir, padedamas žmonos, atspausdavo. Bleiko žmona buvo neraštinga, bet poetas išmokė ją skaityti, rašyti, daryti savo graviūrų atspaudus ir juos nuspalvinti. Tokiu būdu atspausdavo po keletą egzempliorių. Dabar tai unikalūs tekstai.

„Nežinojimo ir patirties dainos" (Songs of Innocence and of Experience). 1789 m. buvo išgraviruotas naujas Bleiko poezijos rinkinys „Nežinojimo dainos" (kartais verčiama „Nekaltumo dainos"). Tai daug brandesnė poezija, atskleidžianti etinį ir filosofinį Bleiko pasaulėvaizdį. Būties esmę, pasak poeto, sudaro Gailesčio, Užuojautos, Taikos ir Meilės dvasia („Dieviškas atvaizdas"). Šios vertybės padaro žmogų dieviška būtybe, nežinojimo ir nekaltumo laikotarpiu jos valdo gyvenimą. Bet, kaip vėliau parodys poetas, nežinojimas ir nekaltumas dar nėra ideali būtis.

„Nežinojimo dainose" žemė vaizduojama kaip džiaugsmo karalystė („Džiaugsmo daina", „Džiaugsmas — kūdikis"). Skausmas, sielvartas, smurtas — laikini ir atsitiktiniai dalykai, viskas rodo esant visuotinę meilę ir užuojautą. Poetinį credo Bleikas išreiškia pirmajame eilėraštyje „Įžanga", kurio lyrinis herojus dainius vaizduoja savo susitikimą su vaiku, sėdinčiu ant debesėlio. Iš pradžių dainius groja dainas dūdele, vėliau vaiko paskatintas užrašo, kad „jomis galėtų džiaugtis visi vaikai". Laisvu, natūraliu dainiaus pokalbiu su vaiku Bleikas išreiškia poezijos spontaniškumo idėją, jos džiaugsmą teikiančią galią.

„Nežinojimo dainų" pagrindiniai lyriniai herojai yra vaikai (berniukas, mergytė, kūdikis, mažas kaminkrėtys, avinėlis) ir suaugusieji (dainius, tėvas, piemuo arba ganytojas, auklė). Bleiko poezijoje jie siejami su religiniais įvaizdžiais. Ganytojas ir tėvas yra Dievo, vaikas ir avinėlis — Kristaus simboliai. Bet tai ne tik šalia žmogaus egzistuojantis Dievas. Dievybė glūdi ir žmoguje; tai — jo kūrybinė galia, globėjiškas pradas. Todėl tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulio nėra nesutaikomų prieštaravimų. Jeigu vaikas paklysta pasaulyje, jis randamas ir išgelbstimas („Paklydęs berniukas", „Surastas berniukas"). Net mažieji kaminkrėčiai nebijo savo sunkaus darbo ir sapnuoja šviesius sapnus („Mažasis kaminkrėtys"). „Nežinojimo dainose" vaizdai susilieja į harmoningą visumą, tačiau kartais skamba ir skausmo, neteisybės motyvas, bylojantis apie gyvenimo prieštaravimus. Eilėraštyje „Mažasis kaminkrėtys" vaikystės įvaizdis siejamas su verksmu (angl. weep — verkti, skamba panašiai i sweep — šluoti, valyti kaminus), vaikai sapnuoja ne tik šviesius angelus, bet ir juodus karstus.

Be lyrikos, Bleikas kūrė ir mitologines simbolines poemas, kurios vėliau sudarys „Pranašysčių knygas". Pirmoji iš jų, „Telės knyga", buvo išgraviruota tais pačiais metais kaip ir „Nežinojimo dainos" (1789). Joje jaučiama savitarpio meilės ir pasiaukojimo dvasia. Antrojoje, „Dangaus ir pragaro santuoka" (1790), aiškiai skamba maišto gaida, smelkiasi ironija, dar labiau sustiprėjanti poemoje „Prancūzų revoliucija" (1791), nukreiptoje prieš tironiją ir despotizmą, prieš Anglijoje siautėjančią reakciją. Vėliau Bleikas parašė „Albiono dukterų vizijas", „Ameriką", „Rojaus vartus" (visos 1793).

1794 m. pasirodė kitas lyrinės poezijos rinkinys „Patirties dainos". Vėliau poetas abu rinkinius sujungė į vieną, pavadinęs „Nežinojimo ir patirties dainos, rodančios įvairias žmogaus sielos būsenas". Taigi, kaip nurodo pats autorius, „Patirties dainos" yra kontrastas „Nežinojimo dainoms". Keleri metai, kupini istorinių sukrėtimų ir karčios asmeninės patirties, suteikė poetui išsamesnį blogio jėgos vaizdą. Šviesūs, harmoningi paveikslai tapo dramatiškais skausmo, neteisybės reginiais.

„Nežinojimo ir patirties dainos" atskleidžia Bleiko požiūrį į žmogų ir į visuomenę. „Be prieštaravimų negalima žengti į priekį" („Dangaus ir pragaro santuoka"). Nežinojimo ir patirties sąvokos išreiškia būties prieštaringumą. Nežinojimas — tai vaikystė, nekaltumas, kūrybinė vaizduotė. Patirtis — brandumas, pažinimas, racionalus mąstymas. Patirtis neneigia nežinojimo, ji tėra jo priešybe, kitokia žmogaus būsena, įgyjama didele kaina. Patirtis nėra blogis, bet ji leidžia pažinti blogį.

Šių rinkinių panašumas ir kontrastas matyti iš pavadinimų ir vartojamų įvaizdžių. Abiejuose yra eilėraštis, pavadintas „Šventasis ketvirtadienis", tačiau jo vaizdai ir prasmė skirtingi. Pirmajame vaizduojami laimingi vaikai, kuriuos poetas vadina Londono gėlėmis. Antrajame vaizduojamos turtingame krašte badaujančių vaikų kančios. Skirtingi ir eilėraščiai, pavadinti „Mažasis kaminkrėtys". „Patirties dainų" kaminkrėtys neberegi šviesių sapnų, jis — didžiausios neteisybės auka.

Sudėtingą Bleiko simboliką labai gražiai rodo trumputis eilėraštis „Serganti rožė", kurio svarbiausi įvaizdžiai — rožė ir „nematomas kirminas, pražudęs jos gyvenimą". Rožė ir kirminas — dvi priešybės. Rožė — tai grožis, meilė, kūryba, gyvenimas; kirminas — bjaurumas, naikinimas, korupcija. Tačiau Bleiko poezijoje rožė nėra tik gėrio ir grožio įsikūnijimas. Rožės, kaip ir žmogaus, prigimtie dvilypė, todėl ji — „serganti rožė". Kituose „Patirties dainų" eilėraščiuose rožė siejama su dygliu („Mano rožės krūmas"), vadinasi, ji gali suteikti skausmą.

Bleiko poetinio mąstymo dramatiškumą, jo užuojautą nuskriaustiesiems rodo eilėraštis „Londonas". Didžiulis industrinis miestas geriausiai atskleidžia socialinę neteisybę. Mažas kaminkrėtys, nelaimingas kareivis, jauna prostitutė — šio miesto aukos. Bažnyčia negirdi vaikų verksmo, valdžios rūmų sienos aplaistytos kareivių krauju.

Po „Patirties dainų" buvo sukurtos kitos poemos, sudarančios „Pranašysčių knygas" (Piophetic Books): „Europa" ir „Jurizeno knyga" (1794), „Ahanijos knyga" ir „Loso giesmė" (1795), „Miltonas" (1808) ir kt. bei aforizmų rinkinys „Pragaro patarlės", įėjęs į „Dangaus ir pragaro santuoką".

Bleiko poemos parašytos įvairiomis eilėdaros formomis (baltosiomis eilėmis, laisvomis eilėmis, ritmine proza), vartojant įvairų metrą ir rimą (asonansus, disonansus, aliteraciją, anaforą). Norėdamas išreikšti savo požiūrį į žmogų ir visatą, poetas kuria mitologinę simbolių sistemą, sudarytą iš antikinių ir biblinių įvaizdžių, iš skandinavų mitologijos, viduramžių ir vėlesnių laikų mistikų (J. Bėmės, E. Svedenborgo) motyvų ir idėjų, iš paties poeto vaizduotės reginių. Sunku patekti į poeto vizijų pasaulį, tačiau pagrindines „Pranašysčių knygos" idėjas užčiuopti galima. Viena svarbiausių temų — nuolatinis žmonijos laimės ir laisvės siekimas, nepaliaujama kova prieš tironiją. Bleiko visatos centre — Jurizenas, pasaulio kūrėjas, griežtas įstatymų saugotojas. Jis stengiasi primesti savo valią mirtingiesiems. Jurizenas ne tik įstatymų saugotojas, jis — bet kokios kūrybinės jėgos tramdytojas. Jo priešingybė — Orkas, maištingos dvasios, gyvybingumo, poetinės dvasios įsikūnijimas. Atskleisdamas konfliktą tarp proto ir jausmų bei vaizduotės, Bleikas palaiko vaizduote apdovanotuosius, todėl jo pozicija priešiška XVIII a. racionalizmui. Satyra ir ironija persmelkia aforistiniu stiliumi parašytą rinkinį „Dangaus ir pragaro santuoka". Poetas atmeta apsimestinį padorumą, gina žmogaus prigimties teises, skelbia asmenybės ir pasaulio išsivadavimo idėją.

Bleikas pasaulį suvokia kaip skausmo ir džiaugsmo, šešėlių ir šviesos susidūrimą. Prieštaringos žmogaus sielos būsenos ir tikrovės kontrastai — vienos asmenybės ir visos žmonijos egzistavimo sąlyga. Nepaprasta kūrybinės vaizduotės jėga, laisvės siekimu, ateities nuojauta (Bleiko socialinė utopija — „Naujoji Jeruzalė") poetas artimas romantikams, ypač P. Sėliui. Abu poetai aukštino meilę, žmogaus laisvės siekimą, kūrė didingus, simboliškus poetinius vaizdus. Tačiau Bleikas turėjo nedaug tiesioginės įtakos romantikams. Dėl ypatingo publikavimo, nedidelio egzempliorių skaičiaus jo kūryba buvo mažai žinoma. Dėl labai savito poetinio mąstymo Bleikas liko nesuprastas amžininkų. Pripažinimas atėjo XIX a. pab. ir XX a. pr.; tikrai jį įvertino tik poetai simbolistai.

Sentencijos

Aktyvus blogis yra geresnis negu pasyvi nauda.
Aš neapkenčiu vos pastebimų šypsnių, aš mėgstu juoką.
Džiaugsmas apvaisina, sielvartas gimdo.
Energija – štai amžinas malonumas.
Erelis niekad niekur nesugaišta tiek laiko, kiek mokydamas skraidyti varną.
Gėda – išdidumo apsiaustas.
Kai kvailys ir protingasis žiūri į tą patį medį, kvailiui jis atrodo visai kitoks negu protingajam.
Kas šiuo metu yra realu, kadaise buvo neįmanoma.
Kas vaikišką tikėjimą tausoja, tas įveiks mirties dvelksmą.
Kur pasigailėjimas, meilė, ir gailestis gyvena, ten pat ir Dievas.
Matykit pasaulį smėlio grūde, dangų – laukinėje gėlėje, laikykit begalybę savo delne, o amžinybę – valandoje.
Menas yra gyvenimo medis. Mokslas yra mirties medis.
Niekada nežinosi pakankamai, jeigu nežinosi daugiau negu pakankamai.
Visa, kas gyva, gyvuoja ne dėl savęs.
Žmogus, niekad nekeičiantis savo nuomonės, yra nejudantis vanduo, kuriame veisiasi proto ropliai.

Vertingos nuorodos

www.spauda.lt
alpesryte.blogspot.com

Šaltiniai

Visuotinė literatūros istorija. Vilnius, Mokslas, 1992. p. 180-184

2011-04-16