Frydrichas Šileris

Frydrichas Šileris (Johann Christoph Friedrich von Schiller) – vokiečių poetas, dramaturgas, filosofas, istorikas, vienas žymiausių Vokietijos klasikų, padėjusių pagrindus šiuolaikinei vokiečių literatūrai.

Jaunystė

Frydrichas Šileris gimė Marbache prie Nekaro. Dėl tėvo pulko felčerio karinės tarnybos šeima dažnai keitė gyvenamąsias vietas, iš Marbacho persikėlė į Lorchą, vėliau į Ludvigsburgą. Aplinka nebuvo itin palanki kūrybingai asmenybei atsiskleisti, tačiau santarvė šeimoje, auginusioje keturis vaikus (Frydrichas turėjo vyresnę seserį Elizabetą ir dvi jaunesnes — Luizą bei Karoliną) teigiamai veikė jaunojo Šilerio sielą. Vaikystės harmoniją sudrumstė Viurtembergo hercogo Karlo Eugenijaus reikalavimas atiduoti Frydrichą į karinę mokyklą, hercogo įsteigtą netoli Štutgarto.  Mokykloje buvo griežtas režimas, slopinamos laisvamaniškos idėjos, bet tai netrukdė Šileriui skaityti aktualiausius amžininkų kūrinius. Slapta skaitydamas, jis pasisėmė daug maištingų minčių iš Ž. Ž. Ruso bei Voltero veikalų, didelės įtakos jam turėjo Klopštokas, Vylandas, Lesingas. Šilerio dvasinį tobulėjimą skatino mokyklos profesoriaus J. F. Abelio filosofijos paskaitos.

Kūryba

Pirmasis maištingas Šilerio kūrinys — drama „Plėšikai", parašyta Karlo mokykloje 1779—1780 m. Ji buvo rašoma slapta, naktimis, į pjesės premjerą Manheimo teatre autorius atvyko incognito. Tačiau antrasis jo apsilankymas „Plėšikų" spektaklyje buvo pastebėtas, už tai laukė bausmė. Nuolatiniai persekiojimai, literatūrinės veiklos draudimas subrandina sumanymą bėgti iš Karlo Eugenijaus valdų. 1782 m. spalio mėnesį, lydimas ištikimo draugo muziko A. Štreicherio, Šileris visiems laikams palieka Viurtembergo hercogystę ir pabėga į Manheimą. Ten gyvena jam palankus leidėjas K. F. Švanas, juo domisi teatro intendentas V. H. fon Dalbergas, rašyti dramas skatina žymus aktorius A. V. Iflandas, suvaidinęs Francą Morą „Plėšikuose". Dalbergu Šileriui netrukus teko skaudžiai nusivilti, nes jaunas autorius suprato, kad intendentas rūpinasi savojo teatro reikalais, o Šileriu tik tiek, kiek jis naudingas teatrui. Iš pradžių Šileris atsidūrė beviltiškoje padėtyje, ir nežinia, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jei ne A. Štreicherio parama. Kompozitorius dėl jo atsisakė muzikinės karjeros, Henrietė fon Volcogen suteikė rašytojui prieglobstį savo dvare Bauerbache, Kristijanas Gotfrydas Kiorneris, jo sužadėtinė Mina Štok ir Dora Štok, tuo metu dar nežinomi Šileriui gerbėjai, pakvietė jį į Leipcigą. Šileris pasinaudojo jų kvietimu, kai Manheime tapo nebepakeliama, ir nesigailėjo, nes Kiorneris tapo jo ištikimu draugu.

Pasaulėžiūros ir kūrybos pasikeitimas

Dar dirbdamas Manheimo teatre, rašydamas respublikoniškąją ir miestelėnų tragedijas, Šileris subrandino naujo istorinio veikalo idėją, kuri visiškai susiformavo 1783 m., kai rašytojo dėmesį patraukė ispanų princo istorija. 1787 m. vasarą drama „Don Karlas" buvo baigta. Tai pirmas eiliuotas Šilerio veikalas, jo apimtis labai didelė — 6282 eilutės. Sukūrimo istorija rodo, kad siužetą Šileris pasirinko dar kaip „Audros ir veržimosi" sekėjas, bet kurdamas nuo tų idėjų nutolo. Audringieji genijai kūriniams noriai rinkdavosi maištingus istorijos periodus, tokiems neabejotinai priklauso ir XVI a. Nyderlandų sukilimas prieš ispanų tironiją, įkvėpęs ne tik Šilerį, bet ir Gėtę. Princas Karlas buvo sumanytas ir kaip audringasis herojus, ir kaip protagonistas. Pakitus Šilerio pažiūroms, princo paveikslas po truputį blanksta, nors pavadinimas lieka nepakeistas. Pagrindinės dramoje tampa švietėjiškos idėjos bei jų reiškėjas markizas Poza. Markizas puoselėja tipiškai švietėjišką iliuziją, tikėdamas monarcho despoto perauklėjimo galimybe. Vienoje kulminacinių dramos scenų — karaliaus Filypo ir markizo Pozos dialoge toji švietėjiška iliuzija sugriaunama. Karalių Filypą paveikia, net sujaudina markizo kalba, jo idealizmas, bet tai labiau liečia Filypą kaip žmogų, nes Šileris despotiškam valdovui suteikia žmogiškų bruožų, parodo jį ne tik žiaurų ir nepalenkiamą, bet ir vienišą bei kenčiantį. Vis dėlto kaip valdovas Filypas lieka nepalenkiamas bendraudamas ir su sūnumi princu Karlu, ir su markizu Poza, kurio Įtikinėjimų klausosi iki lemtingųjų žodžių „Suteikite minties laisvę!". Jiems nuskambėjus, karalius nutraukia dialogą, jo pozicija lieka nepakitusi, o tam tikras kilnumas ir simpatija markizui pasireiškia tuo, kad valdovas nebaudžia jo už laisvamaniškas mintis, tik perspėja, kad šis saugotųsi inkvizicijos. Perspėjimas, kaip vėliau paaiškėja, netuščias, nes pabaigoje markizas Poza vis dėlto žūsta nuo inkvizitoriaus rankos. Jis sąmoningai pasirenka žūtį aukodamasis už princą Karlą, kurį norėtų matyti vykstantį į sukilusius Nyderlandus. Tačiau ir šios svajonės žlunga. Atvykęs į Madridą, markizas Poza po ilgo išsiskyrimo neatpažįsta savo buvusio auklėtinio ir draugo princo Karlo. Besikankinantis dėl meilės karalienei Elizabetai, dabar pamotei, o anksčiau — sužadėtinei, kurią atėmė iš jo tėvas, Karlas pamiršta aukštus tarnavimo žmonijai idealus. Markizas mėgina pažadinti ankstesnį Karlą, drąsų ir taurų jaunuolį. Tačiau ir Pozos pastangas, ir Karlo trumpam atgimusį polėkį perbraukia nepalenkiama karaliaus Filypo valia: į Nyderlandus vyks Alba, princas Karlas tokiai misijai netinka. Pagrindinę šios dramos mintį išreiškia markizo Pozos monologai. Markizas apibūdina save kaip pasaulio ir ateities pilietį, labai gerai nusakydamas skelbiamų idealų ankstyvumą. Nors veiksmas vyksta XVI a. Ispanijoje, markizą Pozą galime laikyti Šilerio amžininku, nes autorius jam patikėjo savo mintis. Kai markizas Poza teigia, jog idėjas supras ir joms pritars galbūt tik ateities kartos, jaučiame, kad ir Šileris, XVIII a. pilietis, netiki galimybe Įgyvendinti savo idealius reikalavimus.

Karlo ir markizo Pozos santykių vaizdavimas yra įkvėptas ką tik užsimezgusios nuoširdžios draugystės su Kiorneriu. Karlo ir Filypo linija atgaivina skaudų netolimos praeities Šilerio patyrimą — jo santykius su despotišku hercogu Karlu Eugenijum. Šioje istorinėje dramoje Šileris nukrypsta nuo istorinės tiesos tiek, kiek būtina jo sumanymui. Daugiausia istorinio prototipo bruožų turi Filypas, bet kartu jis tampa ir tragišku herojumi, nes karalius jame nuslopina žmogų ir tėvą. Dėl valstybės jis aukoja sūnų, nors kenčia dėl vienatvės, beviltiškai ieško artimo žmogaus, o radęs jį markizo Pozos asmenyje, paaukoja inkvizicijai. Visai nepanašus į istorinį princą Karlą yra dramos don Karlas. Greta personažų, turinčių istorinius prototipus, veikia aiškaus prototipo neturintis, autoriaus labai sutaurintas, idealizuotas markizas Poza. Taip Šileris toliau plėtoja Lesingo suformuluotą dramos ir istorijos santykio koncepciją: dramaturgas nėra metraštininkas, praeities įvykiai bei asmenybės domina jį ne dėl jų pačių, o kaip galimybė išreikšti svarbias idėjas.

Tolesnė pasaulėžiūros raida. Filosofijos studijos. Estetinės pažiūros.

Po ,,Don Karlo" literatūriniame Šilerio kelyje atsiranda pauzė, o kūrybinis atsinaujinimas siejamas su 1791 m., kai gimė „Valenšteino" idėja. Reikšmingų pasikeitimų yra ir Šilerio gyvenime — 1787 m. jis atvyksta į Veimarą, 1789 m. gauna darbą Jenos universitete, tais pačiais metais susižada su Šarlota fon Lengefeld, 1790 m. ją veda. Deja, 1791 metai, buvę laimingo šeimos gyvenimo pradžia ir siūlę gražią ateities perspektyvą — Augustenburgo princo paskirta metinė 1000 talerių dotacija išvaduoja Šilerį nuo materialinių rūpesčių,— susiję ir su bloga lemiančiais požymiais. Pirmą kartą grėsmingai pasireiškė plaučių liga, nuo kurios Šileris 1805 m. mirė, sulaukęs vos keturiasdešimt šešerių metų.

Fizinė negalia nesumažino kūrėjo dvasinio gyvenimo intensyvumo. Priešingai, nuo šiol visos jėgos skiriamos savęs tobulinimui. Pirmasis mėginimas užpildyti išsilavinimo spragas buvo istorijos studijos, neatsietos nuo kūrybinių planų: greta „Don Karlo" pasirodė esė apie XVI a. Nyderlandų išsivaduojamąją kovą, sumanius „Valenšteiną", gilinamasi į Trisdešimties metų karo istoriją, pasirodo istorinis veikalas ta tema. Šilerį istoriką domina individo santykių su valstybe problema, minties laisvės idėja, nesutarimai tarp skirtingų religinių įsitikinimų atstovų ir pan. Šios problemos kieK vėliau atsidurs jo istorinių dramų centre. Istorikas Šileris pajunta ir labai aktualų XVIII a. Vokietijai konfliktą tarp biurgerių ir aristokratų. Gėtės „Egmonto" recenzijoje jis parodo, kad buržuazijos progresas nesiderina su aristokratu morale.

Dviejų, dabar Veimaro klasikais vadinamų kūrėjų santykiai iš pradžių klostėsi sudėtingai. Kai Šileris atvyko į Veimarą, Gėtė keliavo po Italiją. Pirmasis jų susitikimas 1788 m. rugsėjį buvo nemalonus abiem — Šileris pajuto Gėtės ministro ir brandesnio kūrėjo pranašumą, o Gėtė teigė, kad jam sunku būtų artimiau bendrauti su Šileriu. Tokia nedaug žadanti pradžia nesutrukdė Šileriui siekti Gėtės draugystės ir net tikėtis, kad Gėtė pirmasis išties jam ranką. Kai tai neįvyko, jis ėmėsi atkakliai tobulinti savo asmenybę, pasinėrė į filosofijos studijas, suvokęs jas kaip svarbiausią tuometinio gyvenimo etapo uždavinį.

Intensyvus darbas truko kelerius metus (1792—1794). Po studijų Šileris tapo Imanuelio Kanto gerbėjas ir sekėjas. Ypač jį įkvėpė Kanto tezė „Ugdyk save iš savęs paties" (Bestimme dich aus dir selbst). Ji reiškė, kad reikia suvokti savo galimybes, polinkius, savybes ir pagal tai sąmoningai formuoti asmenybę. Supratęs Kanto pažiūras, Šileris rašo estetinius veikalus, kuriuose originalus ir savarankiškas mąstytojas kuria savąjį žmogaus idealą. Tą idealą atitinka Šilerio sukurtoji sąvoka absoliutumas, universalumas (Totalitat). Idealus žmogus — tai tobula ir harmoninga asmenybė, gyvenimo džiaugsmą patirianti atlikdama jos galimybes atitinkančią pareigą. Prieštaravimas tarp pareigos ir polinkio jau įveiktas, vidinei harmonijai apibūdinti Šileris siūlo terminą graži siela (Schone Seele). Gražiai sielai pareiga yra vidinė, laisva valia pasirinkta būtinybė. Susikūręs idealą, Šileris ieško būdų prie jo priartėti. Anot jo, meninis auklėjimas padeda ugdyti tobulą žmogų. Apie tai Šilerio veikalas „Laiškai apie estetinį žmogaus auklėjimą" {Briefe ūber die asthetische Erziehung des Menschen, 1793—1794).

Šilerio estetikos veikaluose daug dėmesio skiriama grožio sąvokai aiškinti, nes grožis, jo manymu, lemia žmogaus tobulėjimą. Tokiems apmąstymams apie grožį Šilerį paskatino Kanto estetinės idėjos. Kanto teiginys, kad grožis yra laisvė taisyklingume, įkvepia Šilerį kurti naują grožio teoriją: kas gražu, turi būti taisyklinga, bet atrodyti netaisyklinga (Schonheit ist Freiheit in der Erscheinung). Laisvė — grožio sąlyga ir esmė. Kanto ir Šilerio išeities taškai sutampa — grožis yra laisvės ir taisyklingumo derinys, tačiau, pasak Šilerio, grožis atsiranda tada, kai mes taisyklingumo nepastebime, nes jį užgožia laisvės ir taisyklių nepaisymo įspūdis. Grožio laisvę ir taisyklingumą Kantas vadino lygiaverčiais komponentais, o Šileriui nerūpi jų suderinimas. Taisyklė reikalinga tam, kad laisvė galėtų priešintis jai. Grožio taisyklingumas yra tai, kas prieštarauja laisvei, nors galutinis yra išsivadavimo nuo taisyklių įspūdis. Šios mintys dėstomos laiškuose K. G. Kiorneriui, kurie vėliau buvo pavadinti „Laiškai apie grožį".

Kita tema — grožio ir gėrio santykis. Šileris samprotauja, jog yra moralu, nuslopinus norus, veikti taip, kaip liepia pareiga, tačiau tai nebūtinai yra gražu. Kad taptų gražus, moralinis veiksmas neturi būti padiktuotas prievartes. Jis turi būti laisvas, nulemtas vidinio būtinumo. Gėris yra grožio pagrindas, bet į grožį jis įsikomponuoja tik kaip jau įveikta pakopa, vadinasi, grožis yra aukštesnis gėrio laipsnis, artėjantis prie tobulumo. Grožis, pasak Šilerio, tai gyvenimo universalumą išreiškianti forma, o gėris parodo tik vieną jo pusę, todėl grožio ir gėrio santykis yra visumos ir dalies santykis. Tokie apmąstymai rodo, kad Šileris estetiniuose raštuose ori¬ginaliai susieja etinį ir estetinį aspektus.

Nuolatinis vis gilesnio pažinimo siekimas skatina Šilerį apibūdinti savo vietą literatūroje, charakterizuoti save kaip kūrėjo tipą. Tokios analizės būtinumas tapo itin akivaizdus, kai paaiškėjo, kad egzistuoja ir visai kitoks kūrėjo tipas. Atsiranda studija „Apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją" (Ūbei naive und sentimentalische Dichtung, 1796), kuri yra ir slaptas dialogas su Gėte. Geriau suvokti save ir savo antipodą Šileriui padeda paralelė su visos žmonijos dvasiniu tapsmu. Šileris teigia, kad kiekvienas žmogus pakartoja žmonijos evoliucijos stadijas. Iš pradžių — vaikiškas naivumas ir laimingas paprastumas, vėliau — įtampa, susijusi su tobulėjimo procesu, naivumo praradimas, susidvejinimas, pabaigoje — naujas harmoningos būsenos vientisumas, kuris yra kiekvienos evoliucijos galutinis tikslas. Tačiau tobula ir harmoninga asmenybė (kaip ir visuomenė) yra veikiau idealas nei realybė. Todėl kūryba, siekianti perteikti gyvenimo tikrovę, vaizdavimo objektu dažniausiai renkasi pirmąsias dvi fazes: naivų pirmykštį paprastumą arba susidvejinusios asmenybės sielos kovą. Pirmuoju atveju yra naivioji, antruoju — sentimentalioji poezija. Skiriasi ir du poetų tipai — naivusis ir sentimentalusis kūrėjai. Save skirdamas pastariesiems, Šileris vertina jo ir Gėtės priešpriešą kaip sentimentalaus ir naivaus kūrėjų konfrontaciją. Idealas būtų abiejų pradų harmonija vienoje asmenybėje. Kai Šileris atkakliai siekia aukščiausio idealo — asmenybės tobulumo bei vientisumo, jis dar kartą pasirodo esąs idealistas.

Šioje kūrybinio gyvenimo pakopoje jau visiškai įveikti jaunatviškos pasaulėžiūros kraštutinumai bei ribotumas. Atkaklaus savišvietos ir saviauklos darbo dėka susiformavo Šileris mąstytojas, bet dar turėjo atsirasti tobulesnis negu anksčiau Šileris poetas.

1794    m. Jenoje pagaliau įvyksta tikrasis suartėjimas su Gėte. Jų pasaulėjautos tiek pat skirtingos, kiek ir kūrybos metodai. Šilerio galvoje, beveik neprisilietusios prie realiojo gyvenimo, gimsta drąsios idėjos. Jos pereina į idėjų dramas. Gėtė atkakliai nenori pripažinti, kad jo kūriniuose yra kokios nors idėjos, kūrinį jis įsivaizduoja tarsi gyvą padarą, alsuojantį gyvybe, tiesiog gyvenantį, o ne įkūnijantį tam tikrą idėją. Gėtei svarbiausia yra patyrimas, bet jo genijaus subrandinti kūriniai tampa gyvenimo apibondrinimu. Tapę draugais, šie visiškai skirtingi kūrėjai idealiai papildo vienas kitą, nes kiekvienas jų turi tai, ko trūksta kitam, ir abu dosniai dali-jasi savo turtais. Atsiranda ir sąlyčio taškas — abu vienodai vertina meno, estetinio auklėjimo vaidmenį žmogaus tobulėjimo procese. Menas abiem yra šventas, jis išmoko žmogų pažinti tikrąją daiktų bei reiškinių esmę, atitraukia jį nuo smulkių kasdieniškų rūpesčių bei egoistinių tikslų. Tokią funkciją turėjo atlikti ir jų sumanytas žurnalas „Valandos" (Horen). Tai suteikė Šilerio ir Gėtės draugystei konkretumo, suvienijo bendram darbui estetiškai auklėjant vokiečių tautą. Deja, „Valandos" egzistavo neilgai — nuo 1795 iki 1797 metų. Nesėkmė labai nuliūdino Šilerį, bet ji turėjo ir teigiamos reikšmės — nuo šiol Šilerio gyvenimas skiriamas didiesiems veikalams, istorinėms filosofinėms Veimaro periodo dramoms. 1799 m. Šileriui visam laikui persikėlus iš Jenos j Veimarą, prasideda bendradarbiavimas su Veimaro teatru, kuriamos tragedijos „Marija Stiuart", „Orleano mergelė", „Mesinos nuotaka", „Vilhelmas Telis". o Jenoje jau buvo baigta trilogija „Valenšteinas".

Lyrika

Tuo metu kuriami programiniai eilėraščiai „Graikijos dievai" (Die Gottei Griechenlands) ir „Menininkai" (Die Kūnstler), kaip ir drama „Don Karlas", rodantys posūkį į klasikinę pasaulėjautą. Eilėraštyje „Menininkai", kaip ir estetikos veikaluose, kalbama apie gėrio ir grožio santykį meno kūriniuose. Menininkas, kūrėjas, yra kovotojas už gėrį ir tiesą, už laisvę ir grožį, už harmoniją.

Geriausi klasikiniai Šilerio eilėraščiai sukurti tarp 1795 ir 1798 m., 1800 m. Juose pasaulio, atitinkančio grožio, estetikos dėsnius, modeliai. Pirmiausia reikėtų paminėti istorinį modelį, atsiskleidžiantį eilėraštyje „Pasivaikščiojimas" (Spaziergang). Tai žvilgsnis į praeitį, tam tikra istorinė apžvalga, rodanti, kaip žmogus nutolo nuo idiliškos vienybės su gamta, teigianti, kad dabar tik gamtoje galima ieškoti vientisumo bei harmonijos. Tiuringijos ir Švabijos gamtovaizdžių realybė ir dabartis poetui padeda įtvirtinti seniai trokštamą ryšį su graikų senove. Istorinį etinį modelį rasime 1797 m., vadinamaisiais baladžių metais, parašytuose kūriniuose. Pasaulio istorija nuo dainiaus Ibiko („Ibiko gervės", Die Kraniche der Ibykus) ir Polikrato („Polikrato žiedas", Der Ring des Polykrates) laikų iki viduramžių riterių epochos („Pirštinė", Der Hand- schuh) — tai baladžių veiksmo laikas, jų istorinė erdvė. Tačiau istoriškumas jose pajungiamas etikai. Visus istorinius prieštaravimus Šileris sprendžia pagal amžinai egzistuojančius moralės dėsnius. Gėris čia triumfuoja prieš blogį, idealais skelbiami savęs nugalėjimas, nusilenkimas vidiniam etiniam įstatymui. Dramatizuotas veiksmas turi atskleisti kovą su išorinėmis kliūtimis bei pavojais, su viduje iškilusia grėsme nepaklusti moralės reikalavimams. Psichologinis personažų poelgių motyvavimas nėra būtinas. Baladėse jaučiama antikos dvasia, ryškus senovės idealizavimas. Trečiasis modelis rodo, kad nuo antikos Šilerio žvilgsnis kartais nukrypsta į dabartį, kuri taip pat idealizuojama. Kritikos nevienodai vertinamuose kūriniuose „Moterų orumas" (Wūrde der Frauen) arba „Daina apie varpą" (Das Lied von der Glocke) kuriama biurgeriška idilė. Biurgeriškoje kasdienybėje Šileris lyrikas atranda archetipinį grožį ir prasmę. Šilerio menas pasiekia tobulumą, kai kasdieniška, gyvenimiška situacija, pavyzdžiui, varpo liejimo scenos, tampa žmogaus gyvenimo simboliu, kai giedamas himnas darbui. Poetas tvirtina, kad geras varpas gali būti nulietas tik iš gero metalo, o atskiro žmogaus ir visos žmonijos gyvenimas gali būti prasmingas ir laimingas tik tada, kai įsivyrauja idealo ir tikrovės harmonija. Tai — ketvirtasis modelis, filosofinė idilė, kurios viršūne laikomas eilėraštis „Idealas ir gyvenimas" (Das Ideal und Das Leben). Jame aptariamas žmogaus kūniškosios ir dvasiškosios prigimties santykis. Kūniškasis žmogaus pradas neleidžia jam visiškai pasinerti į dvasingumą, todėl žmogus raginamas atitrūkti nuo jutiminių džiaugsmų ir valios pastangomis artėti prie aukščiausiojo idealo — būsenos, kai jutiminė laimė (Sinnengluck) netrukdo dvasinei ramybei (Seelenfrieden). Tai sunkiai pasiekiamas tikslas, todėl, pajutus žmogaus galimybių ribą, lieka vienintelė paguoda — grožis, kuriame įmanoma patirti dar nepatirtą laimę. Eilėraštis artimas Šilerio esė „Apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją". Buvo planuojamas eilėraščio tęsinys, turėjęs pasakoti apie vestuves Olimpe: Heraklis veda Hebę ir tampa dievu. Taip Šileris norėjo pavaizduoti sentimentaliosios poezijos triumfą prieš naiviąją, tačiau idėjos įgyvendinti jam nepavyko. Tik idilėje pasiekiama Gėtės realizmo ir Šilerio idealizmo sintezė. Šilerio eilėraščių mintys ir vaizdai dažnai atrodo abstraktūs, idealūs, juose nerasime visų laikų lyrikai būdingo subjektyvumo bei intymumo. Jo eilėraščiai — tai mėginimai rasti atsakymą į epochos keliamus klausimus, lyrine forma įsiterpti į pasaulio istorijos raidą, modeliuoti pasaulį pagal objektyvius Šilerio kartos ir subjektyvius kūrėjo principus.

Kūrybinio kelio pabaiga

„Vilhelmas Telis" (Wilhelm Tell, 1804). 1803 m. Šileris baigė „Mesinos nuotaką", kurioje tik imitavo istoriją, suteikęs pseudoistorinei dramai antikinės tragedijos bruožus. Sumanymas po „Vilhelmo Telio" parašyti dramą apie Dimitrijų Apsišaukėlį rodo autoriaus pastangas grąžinti tragedijai istoriškumą. Vis dėlto 1804 m. sukurtas „Vilhelmas Telis" labiau primena legendą. Tai nėra veikalas apie išskirtinę didžio žmogaus, tėvynės gelbėtojo misiją, veikiau tai drama apie dorą pilietį, aplinkybių priverstą veikti taip, kaip jis iš anksto nebuvo numatęs. Todėl net ir atlikdamas svarbų uždavinį jis yra aplinkybių auka, o ne politiškai sąmoningas kovotojas prieš neteisingą santvarką. „Vilhelmas Telis" skiriasi nuo kitų Šilerio istorinių dramų tuo, kad pagrindinio, davusio veikalui pavadinimą, veikėjo istorija yra tik vienas pavaizduotų nacionalinių įvykių elementas. Šileris nekuria tragiško herojaus paveikslo, rodo Telį kaip vieną iš daugelio, supina jo likimą su tėvynės likimu bei istorija. Todėl svarbios scenos, rodančios, kaip pavergta tauta rengiasi nacionalinio pasipriešinimo kovai. Politiniame sąmoksle dalyvauja politiškai nesąmoningas žmogus ir tuo jis panašus i kitus kovotojus. Dramos pradžioje aiškiai matyti, kad jie nesiekia progresyvaus visuomenės pertvarkymo, o tik svajoja apie seniau egzistavusios tvarkos atkūrimą, apie trijų kantonų sąjungą, įgalinančią ginti imperatoriaus suteiktas, bet dabar nuginčytas teises. Politinio lūžio situacijoje herojui, lig šiol vengusiam politinių deklaracijų bei apsisprendimo, tenka veikti ryžtingai ir prisiimti tokią moralinę atsakomybę, kuriai normaliomis aplinkybėmis nesiryžtų. Telio pavyzdys įtikina, kad kiekvienas patriotiškai nusiteikęs drąsus žmogus būtų pasielgęs taip pat. Nestebina tai, kad Telis asmeninį kerštą Gesleriui suvokia kaip nacionalinį žygdarbį. Nenuostabu ir tai, kad Telio poelgių linija pabaigoje įsilieja į bendrą visuotinės laisvės apoteozę. Šileriui svarbu ne veiksmai, o jų moralinis įvertinimas. Todėl tokie reikšmingi yra Telio monologas prieš Geslerio nužudymą ir Paricidos scena paskutiniajame veiksme. Šilerio įsitikinimu, Paricidos pasirodymas pakeičia Telio poelgio vertinimą — jo elgesys yra poetiškas ir neprieštarauja moralei. Vis dėlto tirono nužudvmas bet kokio teroro priešininkui Šileriui lieka neišspręsta problema, juo labiau kad Kantas aiškiai pasisako prieš tokį veiksmą. Todėl Šileriui ir prireikė Paricidos scenos, kurioje tirono žudikas Telis sugretinamas su pabėgusiu Švabijos Johanu. Dabar galima pateisinti vieną konkretų tirono nužudymo atvejį ir pasmerkti kitą, išryškinti principinį jų skirtumą.

Šileris pabrėžia, kad Telis yra pagrindinis herojus, nors dramoje yra dvi veiksmo linijos. Telis yra naujo tipo herojus, jo stichiško maišto negalima lyginti su Karlo Moro programiniu maištu, jis nėra sąmoningas kovotojas už taurius ateities idealus, kaip markizas Poza. Tačiau net į kovą įsitraukiančio beveik prieš savo valią individo maištą Šileriui svarbu moraliai pateisinti. Telio monologas parodo, kad tirono nužudymas yra savigynos padiktuotas poelgis — jis pašalino nekaltiems vaikams iškilusią grėsmę. Toks už savo gyvybę, laisvę kovojantis pilietis yra ne juridinių, o natūralių teisių gynėjas. Jis jaučiasi vienišas, išskirtas iš kitų todėl, kad jam tenka nu¬žudyti tironą. Ši situacija yra pakankamai tragiška, nors tragizmas paneigiamas iki kraštutinumo sutirštinta piktadario Geslerio cha-rakteristika. Šileris pademonstruoja politinį realizmą vaizduodamas, kad ir Geslerio nužudymas, ir Urio tvirtovės sugriovimas neišsprendžia nei nacionalinių, nei moralinių dramos veikėjams iškilusių problemų. Išsivadavimo kova nebaigta, ji tik pradėta.

„Vilhelmas Telis"  yra paskutinis baigtas Šilerio veikalas. Slapčiausios svajonės — sukurti visiškai idealią dramą — Šileriui įgyvendinti nepavyko. Olimpą įsivaizduodamas tokios dramos veiksmu, Šileris, kaip ir jo taurusis herojus markizas Poza, jautėsi pasaulio piliečiu. Kaip pasaulio pilietį, kaip vokiečių tautos genijų ir pasaulinės literatūros klasiką jį ir šiandien gerbia visas humanistinis pasaulis.

F. Šileris ir Lietuva

Šileris yra artimesnis lietuvių kultūrai negu jo didysis amžininkas Gėtė, ir versti Šilerio dramas pradėta keliais dešimtmečiais anksčiau. P. Vaičiūnas 1923 m. išvertė „Klastą ir meilę", 1929 m.— „Plėšikus", 1930 m. — „Don Karlą". Versti šį autorių pradėjo V. Kudirka, 1898 m. pateikęs „Orleano mergelės", 1899 m. — „Viliaus Telio" vertimus į lietuvių kalbą. „Vilių Telį" yra išvertęs ir K. Boruta. Be to, dar yra išverstos dramos „Fiesko sąmokslas Genujoje". „Marija Stiuart", „Mesinos nuotaka". Šilerio lyriką vertė E. Matuzevičius, V. Bložė, A. Žukauskas ir kiti. Laimingesnis už Gėtės yra ir Šilerio sceninis gyvenimas Lietuvoje. Dažniausiai buvo statoma „Klasta ir meilė" (1922, 1941, 1949, 1972), „Marija Stiuart" (1935, 1937, 1958). Rampos šviesą dar 1928 m. išvydo „Plėšikai", 1935 m. — „Vilius Telis". Vienas iš reprezentacinių mūsų operos spektaklių ir šiandien yra „Don Karlas" su unikaliomis L. Truikio dekoracijomis. Visa tai rodo, kad idealistas ir sentimentalus poetas Šileris yra artimas lietuvių tautai.

Sentencijos

Apie gyvenimą

   1. Ach, koks žiaurus esti tarpas tarp didelio užmojo ir jo įgyvendinimo! Kiek nereikalingos baimės! Kiek dvejonių! Ant kortos statomas gyvenimas – ne kur kas daugiau: garbė!
   2. Bailiui gyvenimas – vienintelis gėris.
   3. Didžiausia brangenybė – tai geras vardas. Garbė brangesnė už gyvenimą.
   4. Genialumo žiburys užgęsta greičiau negu gyvenimo žiburys.
   5. Niekas taip nepalengvina gyvenimo, kaip į vieną tikslą nukreipta veikla.

Apie meilę

   1. Ištikima meilė padeda pakelti visus sunkumus.
   2. Meilė taurina didžias sielas.
   3. Meilė telinkus būt laisva auka.

Apie širdį

   1. Atviros širdies žmogų pamatysi iš veido.
   2. Įprasmintas protas sutaurina dorovinius jausmus: galva turi auklėti širdį.
   3. Kalbų nuotrupos, atsitiktiniai susitikimai turtingos vaizduotės žmogui virsta pačiais aiškiausiais įrodymais, jeigu jo širdyje yra bent kiek ugnies.
   4. Tik tyra širdis pripažins, kad įveikė jį protas.

Apie tiesą

   1. Kuo didesnė klaida, tuo didesnis tiesos triumfas.
   2. Tiesa nė kiek nenukenčia, jeigu kas nors jos nepripažįsta.
   3. Tiesa – veidrodis, kurio atspindžio nepakelia apsimetimas ir veidmainystė.

Vertingos nuorodos

www.kabutes.lt
moku.lt
www.patariu.lt

Šaltiniai

Visuotinė literatūros istorija. Vilnius, Mokslas, 1992

2011-04-17