Daniel Defoe

Danielis Defo (Daniel Defoe) – anglų šnipas, rašytojas ir žurnalistas. Manoma, kad D. Defo pirmasis pradėjo rašyti naudodamas romano formą. Jis parašė keletą romanų, daugybę publicistinių straipsnių, politinių ir ekonominių traktatų, instrukcijų ir vadovų, fantastinių kūrinių, poezijos bei kitokio pobūdžio veikalų.

Defo gimė Londone smulkaus prekybininko Džeimso Fo šeimoje. Savo pavardę rašytojas pakeitė į Defo (de Foe), turėdamas jau per keturiasdešimt metų. Tiksli jo gimimo data nežinoma, manoma, jog jis gimė 1660 m. pabaigoje arba 1661 m. pradžioje. Būsimasis rašytojas augo religingo disenterio šeimoje, kur diena prasidėdavo ir baigdavosi Biblijos skaitymu. Todėl bibliniai vaizdai giliai įsmigo į jo sąmonę, o kai kurios puritonų pažiūros (pvz. teatro neigimas) išliko iki gyvenimo pabaigos. Bet Defo nebuvo griežtas puritonas. Jis buvo linksmas ir sąmojingas, mėgo muziką ir pramogas.

Disenterių vaikai nebūdavo priimami į Oksfordo ar Kembridžo universitetus, todėl Danielis buvo atiduotas mokytis į privačią disenterių akademiją Niujington Gryne. Čia buvo mokoma graikų ir lotynų, taip pat naujųjų kalbų, logikos, matematikos, astronomijos ir politinių mokslų. Pageidaujant tėvams, Defo turėjo rengtis dvasininko profesijai, bet atsisakė. Jis pasirinko komersanto kelią. Iš pradžių prekiavo kojinėmis bei pirštinėmis, vėliau — vynu, tabaku ir kitokiomis prekėmis. 1692 m. visiškai subankrutavo, ir už skolas jam grėsė kalėjimas. Tačiau Defo nemetė komersanto karjeros. Vėliau ėmė verstis plytų gamyba, bet taip pat nelabai sėkmingai. Prekybos reikalais buvo išvykęs į Prancūziją, Ispaniją, Olandiją, daug keliavo po gimtąjį kraštą. Nuo pat jaunystės skaitė daug; kelionių aprašymų ir geografijos knygų.

Politinė veikla ir žurnalistika

Rašytojas anksti įsitraukė į šalies politinius ir religinius įvykius. 1685 m. jis dalyvavo grafo Monmuto sukilime prieš karalių Jokūbą II, o kai po 1688 m. kompromiso į sostą atėjo Vilhelmas III Oranietis, savo pamfletais sveikino naująją konstitucinę monarchiją, siūlė įvairias reformas ir projektus, kaip pakelti Anglijos ekonomiką ir kultūrą, tobulinti teismų sistemą. Visuose pamfletuose Defo gina Vilhelmą III, kurio viešpatavimu buvo nepatenkintas parlamentas. Tačiau 1702 m., mirus Vilhelmui III ir į sostą atėjus karalienei Onai, prasidėjo torių viešpatavimo laikotarpis. Rašytojo, kuris labiau prijautė vigams, padėtis pablogėjo. Tuo metu anglikonų bažnyčia persekiojo kitų įsitikinimų žmones, ypač disenterius. Šių religinių represijų metu Defo išleido pamfletą „Trumpiausias būdas susidoroti su disenteriais" (1702), kuriame, kalbėdamas oficialiosios bažnyčios atstovo vardu, siūlo trumpiausią būdą išnaikinti disenterius — visus juos sušaudyti. Iš pradžių anglikonai apsidžiaugė manydami, kad pamflete ginami jų interesai, bet greit buvo atskleista tiesa: pamfletas smerkia anglikonų nepakantumą. Tuomet buvo pareikalauta nubausti autorių. Defo buvo suimtas ir pasodintas į Niugeito kalėjimą. Be kitų bausmių, jam keletą kartų buvo paskirta stovėti prie gėdos stulpo. Tuo torių vyriausybė tikėjosi pažeminti rašytoją. Tačiau rezultatas buvo priešingas: Defo tapo dar populiaresnis tarp paprastų londoniečių. Kalėjime jis parašė „Himną gėdos stulpui" (1703), kuriame vėl gina sąžinės ir įsitikinimų laisvę.

Kai Defo buvo paleistas iš kalėjimo, jo veikla tapo labai nenuosekli, pažiūros prieštaringos. Rašytojas labiau palaikė vigus, tačiau dažnai klausė ir torių nurodymų. Torių ministras Harlis, kuris padėjo jam išeiti iš kalėjimo, stengėsi panaudoti gabų žurnalistą savo interesams. Defo leidžia žurnalą „Apžvalga", kuriame reiškiama torių vyriausybės nuomonė, nors kartais, autorius įdėdavo vieną kitą straipsnį, ginantį vigų pozicijas. Jis mėgdavo pabrėžti, jog esąs nepriklausomas žurnalistas, tačiau Harlis neleisdavo pasijusti per daug laisvai ir diktavo savo reikalavimus. Torių viešpatavimo laikai pasibaigia mirus karalienei Onai (1714). Dabar valdžioje įsitvirtina vigai, ir Defo bendradarbiauja kai kuriuose jų leidžiamuose laikraščiuose. Defo žurnalistinė kūryba labai gausi. Jis ne tik vienas užpildydavo „Apžvalgą", bet rašė straipsnius ir kitiems laikraščiams, be to, kasmet išleisdavo nemaža pamfletų. „Apžvalgoje" daugiausia gvildeno krašto ekonomikos klausimus, kituose pamfletuose lietė politikes ir religijos problemas, paprastai gindamas disenterių pozicijas. Rašė ir apie aktualias socialines problemas, pvz., nedarbo didėjimą. Nemaža pamfletų skyrė auklėjimui. Juose griežta puritoniška moralė derinama su praktiško, veiklaus komersanto interesais. Nors didaktinis tikslas aiškiai prasiskverbia, yra gana vaizdingų buitinių aprašymų, įprastų to meto visuomenės tipų. Šie pamfletai labiausiai panašūs į grožinę prozą.

Kiti Defo kūriniai artimi grožinei prozai — tai fantastinio pobūdžio aprašymai apie kelionę į Mėnulį, vaiduoklių pasirodymus, velnio išdaigas ir magiją. Net fantastiškiausiuose aprašymuose Defo mėgsta pabrėžti išgalvotų istorijų tikrumą. Rašydamas pirmuoju asmeniu, jis sako: „Aš gerai prisimenu...", „Aš itin gerai prisimenu..." Be to, tiksliai aprašo įvykių vietą, laiką, įvairias smulkmenas. Pastangos išgalvotus įvykius pateikti kaip tikrus faktus matyti ir Defo romanuose.

„Robinzonas Kruzas"

Pirmą ir labiausiai rašytoją išgarsinusį romaną Defo parašė jau būdamas apie šešiasdešimties metų. „Jorko jūrininko Robinzono Kruzo gyvenimas ir keisti, stebinantys nuotykiai" (The Life and Strange Surprizing Adventures oi Robinsori Ciusoe oi York, Marinei) pasirodė 1719 m. pradžioje, o iki metų pabaigos išėjo antroji dalis — „Tolesni Robinzono Kruzo nuotykiai" (The Farther Adventures oi Robinson Crusoe). Kitais metais buvo išleisti „Rimti Robinzono Kruzo apmąstymai" (Serious Reilections of Robinson Crusoe). Dvi paskutinės dalys nebeprilygšta pirmajai, nors antrojoje įdomiai aprašytos Kruzo kelionės ir nuotykiai Kinijoje ir Rusijoje.

Defo romanas susijęs su to meto tikrų kelionių aprašymais. Rašytoją galėjo įkvėpti ir daug žinių apie tolimus kraštus suteikti R. Nokso „Istorinis Ceilono aprašymas" (1681), V. Dampjerio „Nauja kelionė aplink pasaulį" (1697), kurioje pasakojama apie indėną, paliktą Chuano Fernandeso saloje ir ten rastą 1684 m. Tačiau tiesioginis impulsas parašyti „Robinzoną Kruzą" tikriausiai buvo škotų jūrininko Aleksandro Selkirko prisiminimai. Selkirkas dalyvavo Dampjerio ekspedicijoje ir už maištavimą prieš kapitoną (kiti pasakoja, jog savo noru) buvo paliktas negyvenamoje saloje netoli Chuano Fernandeso. Čia išbuvo daugiau kaip ketverius metus. 1709 m. išgelbėtas kapitono V. Rodžerso, Selkirkas buvo beveik pamiršęs kalbėti ir nenorėjo bendrauti su žmonėmis. Rodžersas įdėjo Selkirko prisiminimus į knygą „Kruizas aplink pasaulį" (1718), juos išspausdino ir Štilio žurnalas „Anglas" 1713 m. Perėmęs Selkirko patirtį apie tai, kaip žmogus lieka vienas akis 4 akį su gamta, Defo visiškai pakeitė jo patyrimą. Nors Robinzonasdaug ilgiau negu Selkirkas išbuvo negyvenamoje saloje, jis nesulaukėjo, išsaugojo žmogiškumą, gerokai subrendo, daug ko išmoko.

Didaktinėmis tendencijomis „Robinzonas Kruzas" labiau priartėja prie XVIII a. auklėjamojo romano žanro. Defo vaizduoja, kaip lengvabūdiškas jaunuolis dėl gyvenimo aplinkybių tampa rimtas, darbštus, mąstantis žmogus, sugebantis spręsti ne tik praktinius gyvenimo klausimus, bet ir platesnes žmogaus veiklos problemas. Nuo atsitiktinumo vergo iki padėties šeimininko — tokia Robinzono evoliucija. Dėl šio romano auklėjamosios reikšmės jį labai vertino Ruso.

Defo romanui, vaizduojančiam žmogaus įsitvirtinimą pasaulyje, turėjo įtakos XVIII a. teorijos apie žmonijos raidą nuo pirmykštės ligi civilizuotos visuomenės. Švietėjai manė, kad ilgą laiką žmonės gyvenę izoliuoti, tarsi vieniši medžiotojai ir žvejai. Visuomenė susikūrė gana vėlyvoje žmonijos raidos pakopoje sąmoningo susitarimo būdu. Ši idėja matyti ir „Robinzone Kruze". Nors Defo herojus užaugęs XVIII a. civilizacijos sąlygomis, jis atsiduria pirmykščio žmogaus būklėje, nuo kurios, švietėjų manymu, prasidėjo žmonijos raida. Būdamas saloje, jis tarsi iš naujo pradeda žmonijos istoriją ir pereina svarbiausius jos ankstyvosios raidos etapus — medžioklės ir žvejybos, gyvulininkystės, žemdirbystės — kol tampa nepriklausomas nuo gamtos. Tik tuomet jis susitinka su kitais žmonėmis ir saloje sukuria bendruomenę.

Savo herojaus nuotykius Defo pateikia kaip tikrą istoriją ir stengiasi pasiekti kuo didesnį įtikinamumą. Tam tikslui jis pasirenka pasakojimo pirmuoju asmeniu formą — memuarus. Memuarai paįvairinami ir įvykiams suteikiama dar daugiau autentiškumo, įvedant dienoraščio formą, kurį, pasak Robinzono, jis rašęs tol, kol užtekę iš laivo atsigabento rašalo. Defo pasakojimas pirmuoju asmeniu skiriasi nuo XX a. romanų, kuriuose pasakotojas apsiriboja vien tuo, ką pats patiria ir mato. Savo herojui autorius suteikia visažinio pasakotojo poziciją, todėl jis gali aprašyti ir tuos įvykius, kurių, dalyvis ir liudininkas nebuvo. Tada į pagalbą jam ateina rašytojas.

Kartais rašytojui daromas priekaištas, kad jo aprašymai sausi ir dalykiški, kad herojaus vidinis pasaulis skurdus ir neįvairus. Č. Dikensas apgailestavo, kad Defo neprivertė skaitytojo nei juoktis, nei verkti. Iš tiesų rašytojas nepavaizdavo subtilių žmogaus išgyvenimų (meilės temos iš viso nėra), tačiau tai gali būti paaiškinama tuo, kad Robinzonas — proto žmogus. Protas yra jo veiksmų vadovas, protas reguliuoja ir jo sąmonės veiklą. Savo vidinę būseną herojus dažniausiai nusako žodžiais, rodančiais mąstymo eigą: „aš supratau", „aš ėmiau galvoti", „aš įsitikinau", „sukau galvą", „tai mane privertė susimąstyti" ir t. t. Rašytoją ne tiek domina Robinzono emociniai išgyvenimai, kiek jo minties procesas, todėl nemaža vietos romane užima herojaus apmąstymai. Kaip matyti iš jo vedamos kontoros knygos, iš pradžių jo samprotavimai gana schematiški, savo padėtį jis apibūdina debeto ir kredito sąvokomis: vienoje pusėje surašo blogį, kitoje — gėrį. Vėliau herojaus mąstymas tampa lankstesnis, jis supranta, kad negali būti griežtų vertinimo kriterijų, daug ką keičia aplinkybės, daug kas yra reliatyvu: „Kaip keistai likimas žaidžia žmogaus gyvenimu! Ir kaip, esant skirtingoms aplinkybėms, pasikeičia slaptosios, jausmus valdančios spyruoklės. Šiandien mes mylime tai, ko rytoj neapkęsime; šiandien ieškome to, ko rytoj vengsime; šiandien trokštame to, dėl ko rytoj net drebėsime iš siaubo".

Defo herojaus situacija ypatinga tuo, kad jis ilgai gyveno vienišas. Iš dalies rašytojas tuo išreiškė Švietimo epochai būdingą nuomonę, kad, pasitelkęs protą, natūralus žmogus gali pasiekti tą patį moralinį ir materialinį lygį, kaip ir išaugęs visuomenėje. Todėl kartais teigiama, kad herojus beveik nejaučia savo vienišumo arba kad jis, maksimaliai išnaudodamas gamtos resursus, apgailestauja esąs vienas tik tuomet, kai jam reikia padėjėjo, kad sukurtų dar daugiau gėrybių. Tačiau Robinzono padėtis dvejopa ir permaininga. Jis išties didžiuojasi, kad yra vienintelis salos valdovas ir savininkas, bet, gyvendamas izoliuotoje padėtyje, iš kurios nėra galimybės ištrūkti, jis jaučiasi tartum kalėjime. Defo herojus dažnai skundžiasi savo vienatve, liūdi ir ilgisi žmonių draugystės.

Defo įtikinamai parodo, kaip nuolatinio pavojaus ir grėsmės akivaizdoje baimė tampa kasdiene žmogaus būsena. Du kartus Robinzonas patiria ypač didelį baimės antplūdį: suvokęs, kad atsidūrė visiškai vienas negyvenamoje saloje, ir po daugelio metų pamatęs, kad jam vėl teks susitikti su žmonėmis. Defo vaizduoja, ką pajunta herojus, pakrantėje „pamatęs įmintą baso žmogaus kojos pėdą". Rašytojas atkuria baimės ir išgąsties būseną, aprašydamas veikėjo fizinius veiksmus: „sustojau lyg perkūno trenktas", „klausiausi, dairiausi aplink", „nuėjau namo, nejausdamas žemės po kojomis". Autorius parodo, kaip intensyviai tokiu momentu veikia žmogaus vaizduotė, kurdama nebūtus dalykus, negyvus daiktus versdama žmonėmis. Ypač įdomu tai, kad Robinzonas pamato tiktai vieną pėdą. Dėl to ji tampa kažkokiu paslaptingu reiškiniu, ir herojus kruopščiai ją apžiūrinėja, norėdamas įsitikinti, ar tai ne antgamtinės būtybės, o tikrai žmogaus pėda. Nuo šiol ji tampa vyraujantis įvaizdis, tarsi grėsmės simbolis.

Defo romano temas ir idėjas vėliau plėtojo kiti XVIII a. rašytojai. „Robinzonas Kruzas" susilaukė daug sekimų ir perdirbimų kitose šalyse. Vokietijoje labai išgarsėjo J. H. Kampės sekimas „Robinzonas jaunesnysis", kuris laisvai buvo verčiamas į kitas kalbas. Lietuviško Robinzono paveikslą sukūrė S. Daukantas „Rubinaičio Pelūzės gyvenime", o pirmieji „Robinzono Kruzo" vertimai j lietuvių kalbą (ne iš originalo) pasirodė XIX a. pabaigoje.

Kiti Defo romanai

Po „Robinzono Kruzo" Defo parašė dar keletą romanų, kurių herojai taip pat patiria daug keistų ir stebinančių nuotykių, bet jie vyksta ne tolimoje negyvenamoje saloje, o civilizuotoje visuomenėje. 1720 m. pasirodo „Garsiojo kapitono Singltono gyvenimas, nuotykiai ir piratiški žygiai"; tais pačiais metais išėjo „Misterio Dankano Kambelo gyvenimo ir nuotykių istorija"; 1722 m. — „Molės Flanders sėkmės ir nesėkmės", „Maro metų dienoraštis" ir „Tikrai garbingo pulkininko Džeko istorija ir nuostabus gyvenimas"; 1724 m. — „Kavalieriaus memuarai" ir „Roksana: laiminga meilužė". „Maro metų dienoraštis" ir „Kavalieriaus memuarai" — apie istorinius įvykius. Pirmajame aprašytas 1665 m. Londone siautęs maras, antrajame — audringi XVII a. įvykiai: Trisdešimtmetis karas Vokietijoje ir pilietinis karas Anglijoje. Kiti Defo veikalai — avantiūriniai kriminaliniai romanai. Jų herojai — pamestinukai, našlaičiai, benamiai, likimo nuvesti į visuomenės padugnes. Tai žmonės be šeimos, be tėvynės, be moralės, prie nieko neprisirišę. Bet iš prigimties jie nėra blogi, tik gyvenimo aplinkybių priversti tapti nusikaltėliais. Po audringų nuotykių, nelaimių ir sėkmių, jie baigia gyvenimą ramiai, dažnai atgailaudami už savo nusikaltimus. Žinoma, atgailaudami jie negalvoja atsisakyti turto, kurį susikrovė vogdami ir plėšikaudami. Būdami turtingi, jie tampa lygiateisiai visuomenės nariai, ir niekas neklausia, kokiu būdu tas turtas įsigytas.

Tikrasis pripažinimas atėjo XIX a. pr., kai Defo įvertino V. Skotas, Č. Lemas ir S. T. Kolridžas, o XX a. suteikė jam garbingą anglų realistinio romano pradininko vardą.

Vertingos nuorodos

www.rasyk.lt
www.mokslai.lt

Šaltiniai

Visuotinė literatūros istorija. Vilnius, Mokslas, 1992 p.131-136

2011-04-18