Laurence Sterne

Laurence Sterne  - airių romanistas ir anglikonų dvasininkas. Išgarsėjo savo romanais, tačiau taip pat paskelbė daug pamokslų, parašė memuarus, ir buvo įtraukti į vietinę politinę veiklą.

Gimęs žemo rango anglų karininko šeimoje Airijoje, būsimasis rašytojas vaikystėje kartu su tėvais nuolat kilnojosi iš vienos vietos į kitą. Kareivinių gyvenimo prisiminimus atkūrė šiame romane. Po tėvo mirties 1731 m., vieno giminaičio padedamas, 1736 m. baigė Kembridžo universitetą, 1738 m. priėmė anglikonų dvasininko šventimus ir buvo paskirtas į nedidelę Satono parapiją netoli Jorko. Dar studijų metais Sternas susipažino su Jorkšyro dvarininku Džonu Holu. H.Stivensono dvaras garsėjo kaip Pamišėlių pilis, jos lankytojai vadinosi apsėstaisiais. Susirinkę vakarais jie pasakodavo neįtikėtinas istorijas, stengdamiesi vienas kitą pranokti sąmoju ir išradingumu. Tai buvo savotiškas rengimasis rašytojo darbui.

Naudodamasis gausia Stivensono biblioteka, Sternas labai daug skaitė. Dėl sveikatos (Sternas sirgo tuberkulioze) rašytojas du kartus lankėsi Prancūzijoje. Pirmosios kelionės 1762—1765 m. įspūdžius perteikė romane „Tristramas Šendis", o antroji 1765—1766 m. įkvėpė paskutinę, nebaigtą knygą „Sentimentali kelionė". Sterno literatūrinis palikimas nedidelis. Be šių romanų, jis dar parašė satyrinį pamfletą „Politinis romanas" 1759 m., išleido pamokslų rinkinį „Joriko pamokslai" 1760—1766 m., „Dienoraštį Elizai" 1767 m., kuris buvo išleistas po autoriaus mirties.

Tristramas Šendis

Kūrinys pasirodė 1759-1767 m. laikotarpiu. Jį sudarė 9 tomai. Kūrinys turėjo tradicinį pavadinimą, tačiau iškart krinta į akis tai, kad įprastinį „gyvenimas ir nuotykiai" čia pakeičia „gyvenimas ir mintys". Vadinasi, rašytoją labiau domina herojaus nuotaikos, jo požiūris į pasaulį ir žmones, o ne išoriniai gyvenimo faktai ir įvykiai. Pavadinimu autorius meta iššūkį populiariam tuo metu papročių ir nuotykių romanui. Iš tikrųjų Sterno kūrinyje nerasime herojaus biografijos, paprastai dėstytos chronologine tvarka. Pirmuosiuose trijuose tomuose pasakojama apie Tristramo gimimo aplinkybes, ketvirtajame jis gimsta ir ligi devintojo tomo pasiekia maždaug penkerių metų amžių. Bet ir gimus herojui mažai apie jį kalbama. Antai penktajame tome daugiausia pasakojama apie kapralą Trimą, šeštajame pateikiama Le Fevro istorija, septintajame ir aštuntajame aprašomos autoriaus kelionės po Prancūziją ir Bohemijos karaliaus istorija, devintajame — dėdės Tobio ir našlės Vodmen meilės romanas. Be to, šios istorijos nuolat pertraukiamos įvairių digresijų, įterptinių epizodų, atitrūkusių samprotavimų. Sternas atsisako tradicinio siužetinio romano formos. Jo kūrinys — sudėtinga mozaika, sudaryta iš šeimos scenų, pseudomokslinių traktatų (pvz., Slokenbergijaus traktatas apie nosį), kelionių įspūdžių, graudžių ir humoristinių atsitikimų, nuolatinių aliuzijų į antiką, viduramžius ir Renesansą. Kaip ir Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelis", tai daugiasluoksnis epinis kūrinys, kuriame yra parabolės, farso, komiško pamokslo, dedikacijos, parodijos ir kt. elementų. Kūrinio fragmentiškumą, epizodiškumą, net alogiškumą pabrėžia ir išorinė forma: kai kurie puslapiai užtepti juodai, kiti palikti tušti, vieni skyriai susideda iš kelių puslapių, kiti — tik iš vieno sakinio, vienur savo mintis autorius reiškia kreivės arba spiralės forma, kitur — žvaigždutėmis arba brūkšneliais. Visa tai nėra tik autoriaus kaprizas ir noras pasirodyti originaliam. Laužydamas taisyklingo, racionaliais principais paremto švietėjiško romano žanrinius kompozicinius rėmus, Sternas polemizavo su racionalistų, ypač ankstyvųjų švietėjų (Šaftsberio ir kt.) skelbiama pasaulio harmonijos teorija, požiūriu į pasaulį. Savo kūrinio kompozicija rašytojas teigia, kad ir gyvenime daug kas yra alogiška, net absurdiška, daug kas priklauso nuo atsitiktinumo. Sterno pasaulėvaizdžiui artimesnis Hiumo požiūris, jog neįmanoma nustatyti pasaulio reiškinių santykių dėsningumo.

Sternas pirmąkart Europos literatūros istorijoje memuarų forma parašytame romane suderina dvi laiko plotmes: įvykio laiką ir jo aprašymo laiką. Defo romane mes matėme Robinzoną Kruzą tik kaip memuarų personažą, bet nematėme jo kaip jų autoriaus. Sterno kūrinyje kartu su Tristramo vaikystės laikų vaizdais ir net įvykiais prieš jo gimimą piešiamas ir Tristramo pasakotojo, rašančio savo memuarus, paveikslas. Tiesa, jis gana neapibrėžtas, sudarytas iš užuominų, išbarstytų po visą romaną, nesudaro vientiso ir išbaigto charakterio vaizdo. Tačiau pasakotojas vienija romano epizodus tvirtai laikydamas pasakojimo siūlą savo rankose. Ir čia Sternas yra novatorius. Jį domina ne tik aprašomi įvykiai ir personažai, bet ir kūrybos akto vaizdavimas. Pasakotojas skundžiasi iškilusiais sunkumais, kurių iš anksto nenumatė, aptaria įvairias savo romano konstrukcijas, šnekasi su skaitytoju apie romanų apskritai ir šio romano rašymą. Skaitytojas įtraukiamas į pasakojimo eigą, jis užduoda klausimus, polemizuoja su autoriumi. Be to, tai ne abstraktui skaitytojas (kaip Fildingo romane „Tomas Džonsas"), o konkretūs asmenys, į kuriuos autorius kreipiasi madam, sere, jūsų malonybe, kartais net tikriniais vardais: Eugenijau, mielas Jorikai ir t. t. Santykiai tarp pasakotojo ir tikrojo autoriaus gana sudėtingi. Kartais Sternas labai suartėja su juo, kartais atitolsta, paversdamas jį tokiu pat keistuoliu kaip ir kiti personažai.

Dar savo amžininkų Sternas buvo kritikuojamas už abejingumą moralės temai, kaltinamas net amoralumu. Tačiau iš tikrųjų rašytojas nebuvo abejingas moraliniam žmonių elgesio ir jų santykių aspektui. Kaip kiti švietėjai humanistai, rašytojas nekentė apsimetimo ir dirbtinumo, egoizmo ir išorinio didingumo, kuriuo dangstomi žemi interesai. Kaip sentimentalistas žavėjosi jausmų nuoširdumu ir jautrumu. Tačiau labiausiai vertino humorą, kuris, jo manymu, leidžia geriau atsiskleisti asmenybei, iškęsti gyvenimo negandas ir turėti požiūrį į pasaulį. Sternas turėjo humoro koncepciją, kurią galima pavadinti šendizmu. Jorkšyro tarmės žodis shan arba shandy reiškia linksmą, kiek kvaištelėjusį žmogų. Iš šio žodžio ir kilusi Sterno herojų pavardė. Vėliau rašytojas ėmė jį vartoti ir kaip veiksmažodį, iš jo išvedė daiktavardį šendizmas. Tai geriausias vaistas nuo visų ligų ir priemonė išreikšti ironiškam požiūriui į tai, kas labai vertinama visuomenėje — į titulus, aukštą reputaciją, pelningą vietą.

Sterno išgalvotame Šendihole gyvena tik keistuoliai. Tokių personažų pasitaikydavo ir ankstesnių anglų rašytojų romanuose, tačiau dar niekada visi veikėjai nebuvo keistuoliai. Sternas sukūrė mėgstamo arkliuko (hobby horse) teoriją, kuria remiasi kurdamas keistuolių charakterius. Mėgstamas arkliukas — tai susižavėjimas kokia nors idėja, užsiėmimu, tai savotiškas kaprizas, net manija. „Argi neturėjo visų amžių didžiausi išminčiai, neišskiriant nė paties Saliamono,— argi jie neturėjo savo mėgstamo arkliuko: lenktynių žir¬gų, monetų ir kriauklių, būgnų ir trimitų, smuikų, palečių — kokonų ir peteliškių?" Mėgstamą užsiėmimą turi ir kiekvienas Sterno personažas.

Didžiausi keistuoliai yra du broliai — Valteris Sendis (Tristramo tėvas) ir Tobis Šendis, paprastai vadinamas dėde Tobiu. Valteris Sendis — mokytas žmogus, įvairių teorijų kūrėjas. Jis — nosologijos specialistas, įsitikinęs, kad žmogaus ateitis priklauso nuo jo nosies formos. Ne mažiau „moksliškai" jis samprotauja ir apie vardus bei jų poveikį asmenims, kuriems jie suteikti. Pats laimingiausias vardas, jo manymu, Trismegistas, nelaimingiausias — Tristramas. Taigi jo sūnus, turintis šį vardą, nieko gero gyvenime negali tikėtis. Valteris susikūrė ir daugiau teorijų, mėgsta jas dėstyti, pats žavėdamasis savo išvedžiojimais, tačiau kitų personažų jos nedomina, nes jie turi savo pomėgius. Mėgstamiausias dėdės Tobio užsiėmimas — ruošti atakas ir mūšius netoliese esančioje žalioje pievelėje (jis — atsargos karininkas, dalyvavęs daugelyje kautynių). Sternas pasijuokia iš jo, dažnai parodydamas komiškose situacijose, tačiau Tobis — vienas patraukliausių romano personažų. Jis naivus, drovus, neap- simetėlis, tačiau jam netrūksta sveikos nuovokos ir įžvalgumo. Keistas yra ir jo ištikimas tarnas kapralas Trimas, su šeimininku esantis savotiškas Don Kichoto ir Sančo Pančos variantas. Keistuoliai yra Tristramo motina, pastorius Jorikas, daktaras Slopas ir kiti. Visi jie „jodinėja savo arkliukais" nedideliame Sendiholo pasaulyje, skubėdami, trukdydami vienas kitam ir, žinoma, visiškai vienas kito nesuprasdami.

Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją

Romanas „Sentimentali kelionė" parašytas pirmuoju asmeniu. Pasakotojas yra pastorius Jorikas, kuriam autorius leido numirti „Tristrame Šendyje", o dabar prikėlė ir padarė savo antrininku. Kad Jorikas iš visų personažų artimiausias autoriui, neabejotina. Perteikdamas jo įspūdžius, Sternas prisimena ir savo kelionę į Prancūziją. Be to, Joriko vardu jis kalba ir negrožinės literatūros kūriniuose. Tačiau visiškai sutapatinti autoriaus su herojumi negalima. Ne viskas šiame romane yra autobiografija, rašytojas dažnai Joriką vertina ironiškai.

Herojų Sternas kildina iš danų karaliaus juokdario Joriko, kuris minimas Šekspyro tragedijoje „Hamletas". Šekspyro Hamletas, laikydamas rankose juokdario kaukolę, sušunka: „Vargšas Jorikasl" Šiuos žodžius Sternas užrašė ant savo Joriko antkapio, vėliau jie tapo labai populiarūs tarp sentimentalistų ir romantikų. Sternas neatsitiktinai sieja Joriką su Šekspyro juokdariu. Joriko paveiksle susipina sentimentalistų atskleisti bruožai: komiškumas ir graudumas, mintis apie gyvenimo laikinumą, praeinamumą. Jausmingas Sterno herojus kelia ne tik užuojautą, bet ir juoką.

Psichologiškai Jorikas yra sudėtingiausias Sterno personažas. Jis kuriamas jau be tradicinio gretinimo ar priešinimo su kitu veikėju. Jis kupinas vidinių prieštaravimų, jo nuotaikos ir būsenos nuolat keičiasi. Kitaip ir negali būti, nes jausmingas žmogus neturi tvirtos nuomonės, greit pasiduoda vidiniams ir išoriniams efektams. Jorikas — jautrus ir jausmingas, kitų žmonių nelaimės kelia jam gailestį ir užuojautą. Bet jis ir egoistas, nori pasirodyti geresnis nei iš tikrųjų yra. Kaip subtiliai Joriko charakteryje susipynę geraširdiškumas, savimeilė ir veidmainystė, Sternas parodo viename pirmųjų epizodų, vaizduodamas herojaus susitikimą su elgetaujančiu vienuoliu. Iš pradžių Jorikas atsisako jį sušelpti, vėliau ima gailėtis savo poelgio ir, susitikęs antrąsyk, padovanoja jam brangią vėžlio kiauto tabokinę, mainais gaudamas nušiurusią raginę, kurią saugo kaip brangiausią relikviją. Tačiau skaitytojas mato, kad šis kilnus poelgis atliktas ne nuoširdžiai, o norint pasirodyti prieš nepažįstamą damą. Tiems ryšiams tarp egoizmo ir geraširdiškumo, kilnių polėkių ir žemų interesų pavaizduoti ir skirta Sterno herojaus sielos analizė. Jorikas nepakankamai suvokia ne tik kitų, bet ir savo prigimtį, ne visada gali atskirti užuojautą nuo savimeilės, gerus norus nuo godumo, atsargumą nuo bailumo. Taip Sternas pabrėžė ne tik žmogaus prigimties prieštaringumą, bet ir jo poelgių reliatyvumą. Todėl kai kurie tyrinėtojai kaltino jį neturėjus tvirtų moralinių principų. Tačiau iš tikrųjų rašytojas žinojo ribą tarp gėrio ir blogio ir neleido herojui įvykdyti tikrai žemo poelgio. Kai Jorikui gresia pavojus tapti aukštosios visuomenės pataikūnu ir linksmintoju, jam atgyja gėdos ir garbės jausmai, jis nutraukia ryšius su tokia visuomene. Joriko paveikslu Sternas tarsi nuvainikuoja sentimentalistų idealizuojamą jausmingą žmogų, nors ir tiki humaniška jausmų — ypač meilės ir užuojautos — misija.

Vertingos nuorodos

www.lizdas.lt

Šaltiniai

Visuotinė literatūros istorija. Vilnius, Mokslas, 1992, p. 155-159

2011-04-19