Jonas Bretkūnas - vienas žymiausių feodalizmo epochos lietuvių rašytojų. Lietuvių raštiją jis pakėlė į aukštesnę pakopą, savotiškai paruošė dirvą K. Donelaičiui. Jis augo ir brendo kultūrinio pakilimo Prūsijoje sąlygomis, o vėliau susidūrė su nepalankiomis aplinkybėmis.

 Gimė 1536 m. Bambliuose, netoli Fridlando, į pietryčius nuo Karaliaučiaus, kur baigėsi lietuvių gyvenamosios vietos. Vokiečiai jį linkę laikyti vokiečiu, o lietuviai — lietuviu. Tačiau i. tikrųjų jo motina buvo laisva prūsė, o tėvas, galimas dalykas, vokietis. Tėvas turėjo alaus daryklą ir kailių dirbyklą. Bretkūnas nuo mažens kalbėjo ir prūsiškai, ir lietuviškai. 1555 m. jis įstojo i Karaliaučiaus universitetą. Kaip neturtingas ir našlaitis, buvo atleistas nuo pusės imatrikuliacijos mokesčio. Tačiau tėvas tuometu dar tebegyveno, buvo mirusi tik motina, todėl Bretkūnas visiškai neturtingas irgi nebuvo. Stipendijos jis negavo, bet jį šelpė draugai. Tuo metu Karaliaučiaus universitetas buvo nedidelis ir buvo apie 150 studentų. 

Universitete dirbo B. Vilentas ir J. Sekliucjanas, kurie galėjo paskatinti J.Bretkūną literatūriniam darbui. 1556 m. gale J. Bretkūnas išvyko į Vitenbergą, kur tebepro- fesoriavo F. Melanchtonas. Kiek laiko ten studijavo, nežinoma. 1562 m. pabaigoje, kaip mokąs prūsų ir lietuvių kalbas, buvo paskirtas į Labguvą protestantų kunigu. Labguva buvo tranzitinis bažnytkaimis, pro jį plaukdavo laivai į Karaliaučių. Dėl to jame būdavo galima susidurti su daugeliu įvairių tautybių žmonių. J. Bretkūnas, atvykęs į Labguvą, 1563 m. vedė, kad galėtų ramiai gyventi ir atsidėti vien literatūriniam darbui. Tuo metu jis buvo toks neturtingas, kad pats negalėjo net vestuvių iškelti, tam reikalui gavo pašalpą iš kunigaikščio, Labguvoje Bretkūnas gyveno ilgai, versdamasis daugiausia žemės ūkiu, nes iš algos negalėjo su šeima pragyventi. Bažnytinės žemės buvo apie 63 ha, bet ji buvo prasta, pelkėta. Todėl Bretkūnas daug kartų prašė vietoj žemės skirti grūdų. Jis niekaip negalėjo išbristi iš skolų, buvo priverstas nuolat prašyti pašalpos, priminti kunigaikščiui savo neišbrendamą skurdą ir vargą. 1569 m. drauge su kitais Bretkūnas tardomas dėl Morkaus Raseiniškio, kuris buvo kaltinamas valstiečių kiršinimu.

Kadangi dirbo literatūrinį darbą, prašėsi perkeliamas į kitą vietą. Tačiau tik mirus B. Vilentui, jis buvo paskirtas lietuvių pastoriumi į Karaliaučių ir 1587 m. įvesdintas į pareigas. Nors ūkiniai rūpesčiai atkrito, bet ir čia skurdo neatsikratė. Jis dirbo seniausioje Karaliaučiaus bažnyčioje, skirtoje lietuviams ir lenkams. Viena Bretkūno duktė buvo ištekėjusi už lenkų, kita už K. Bretorijaus, būsimo etnografo M.Pretorijaus tėvo.

1600-1602 m. Karaliaučiuje siautė maras, kuris ir pasiglemžė J. Bretkūno gyvybę.

J. Brekūno kūryba ir Postilė

J. Bretkūnas rašyba buvo visas gyvenimas. Nors jis ir pratęsė pirmųjų lietuvių rašytojų darbą, tačiau neužsiakcentavo ties religine literatūra. Jis studijavo ir rašė krašto istoriją ir vaidino teigiamą vaidmenį kovoje su germanizacija.
Gyvendamas Labguvoje, jis jau rinko medžiagą savo krašto istorijai, tačiau jo istorinis rankraštis nebuvo išspausdintas, bet dalį rankraščio fragmentų panaudojo istorikas K. Henenbergeris savo knygoje „Didžiųjų Prūsijos žemėlapių paaiškinimai“. Istorinius faktus J. Bretkūnas rinko iš liaudies, domėjosi padavimais, papročiais, senovės liekanomis, su meile rašė apie sūduvius.

Karaliaučiuje J. Brekūnas dirbo įtemptai. Išleido knygą, kurią sudaro vienas M. Mažvydo ir trys jo paties parengti darbai. Svarbiausias spausdintas (iš eilės ketvirtas) Bretkūno darbas yra „Postilė", baigta ruošti 1589 m., bet išleista 1591 m. tūkstančio egzempliorių tiražu. Iš jų 100 egzempliorių Bretkūnas gavo kaip honorarą. „Postilė" yra stambus dviejų dalių veikalas, kurio išliko keletas egzempliorių. Ji buvo specialios komisijos apsvarstyta, koreguota ir priimta. Po Bretkūno niekas daugiau Prūsijoje postilės neparašė.

Stambiausias, daugiausia jėgų pareikalavęs J. Bretkūno darbas buvo biblijos vertimas. Pradėjo ją versti 1579 m., baigė 1590 m. Vertė su pertraukomis. Išvertęs rūpinosi išleidimu, įteikė komisijai tikrinti. Tačiau komisijai toks uždavinys pasirodė per sunkus, ji prašė skirti į pagalbą hebrajų kalbos žinovų. Biblijos išleisti Bretkūnui taip ir nepavyko. Rankraštis buvo nupirktas iš jo prieš pat mirtį ir yra išlikęs Getingene. Jo fotokopijos saugomos Vilniaus universiteto bibliotekoje. XVII a. pradžioje Jonas Rėza bandė išleisti Bretkūno bibliją bent dalimis, bet visos jos dar niekas nėra išspausdinęs.


J. Bretkūnas yra vertęs ir daugiau raštų, kurie neišliko. Tai „Augsburgo išpažinimas", kur buvo išdėstyti protestantų tikėjimo pagrindai, A. Korvino „Postilė", M. Liuterio „Šmalkaldeno artikulai", J. Vygando „Krikščioniškojo mokslo rinkinėlis".

Bretkūnas buvo kuklus, bet rūpinosi savo raštų leidimu, suprato jų reikšmę kraštui. Pagal išspausdintų darbų skaičių jam priklauso pirmoji vieta. Bretkūnas yra parašęs, išvertęs, paruošęs spaudai ir išleidęs daugiau darbų, negu kas kitas prieš jį ar po jo Prūsijoje. Nors jam rūpėjo ne vien religinė literatūra, nors jis rašė savojo krašto istoriją, bet pagrindinė jo literatūrinės veiklos sritis buvo tikybinių raštų ruošimas. Bretkūnas norėjo, kad lietuvių kalba būtų išleistos visos reikalingos tikybinės knygos. Paruošęs postilę, jis savo iniciatyva paprašė ją peržiūrėti. Buvo sudaryta komisija, į kurią įėjo Simonas Vaišnoras, Zacharijas Blotnas ir kt. Komisija pripažino, kad knyga gerai paruošta. 1589 m. kunigaikščiui buvo įteiktas tarėjų pasirašytas raštas, kuriame nurodoma, kad katalikai išleidę P. Kanizijaus katekizmą, todėl kaip atsvarą reikią išleisti ir Bretkūno postilę. 1590 m. parašė kuni-gaikščiui laišką pats Bretkūnas. Jame su skausmu ir nuoširdžiu dūsavimu apgailestavo, kad trūksta spausdintų tikybinių knygų lietuvių kalba, ir prašė išleisti savo paruoštą postilę.

Pagrindinis ir vienintelis Bretkūno kalbos šaltinis postilėje buvo liaudies šnekamoji kalba, kurią jis labai gerai mokėjo. Kaip tik ji ir nulėmė postilės stiliaus liaudiškumą. Liaudžiai būdinga, iš vienos pusės, realybės jausmas ir su tuo susijęs šiurkštumas, stačiokiškumas, o iš kitos pusės — aukštesni polėkiai ir su jais susijęs jautrumas, švelnumas. Tie liaudies bruožai pasireiškia tautosakoje ir šnekamojoje kalboje.

Vertingos nuorodos

193.219.47.10
www.mab.lt

Literatūra

Jurgis Lebedys „Senoji lietuvių literatūra“ 1977 m. 99-104 psl.

2011 05 07