Richaid Brinsley Sheridan

Ričardas Brinslis Šeridanas (Richaid Brinsley Sheridan) - anglų dramaturgas, politinis veikėjas.

Augo literatūrinėje ir teatrinėje aplinkoje. Jo tėvas buvo aktorius, motina — romaniste ir dramaturge. Gana anksti atskleidė savo kūrybinius sugebėjimus: dar mokykloje parašė farsą „Jupiteris", kuris, žinoma, nebuvo pastatytas. Kūrė poeziją, vertė antikinius autorius. Ilgą laiką su šeima gyveno Bato kurorte, kur galėjo stebėti aukštosios visuomenės papročius. Nuo 1774 m. atsidėjo dramaturgijai ir per trumpą laiką parašė beveik visas savo pjeses. Pirmoji, „Varžovai" (The Rivals), buvo pastatyta 1775 m. ir susilaukė didžiulio pasisekimo. Vaizduodamas tradicinę intrigą (vaikų konfliktas su tėvais dėl vedybų), Šeridanas parodo XVIII a. anglų visuomenės papročius. Ypač išjuokiamas tariamas mokytumas, noras pasididžiuoti, išsiskirti. „Varžovai" — incidentų komedija, paremta nesusipratimais (ypač dėl persirengimų), atsitiktinumais, tačiau svarbus h charakterių komiškumas. Jau šioje komedijoje pasireiškia dramaturgo polinkis sieti personažų savybes su jų vardais. Malaprop (angl. malapropos — netinkamai, ne vietoje) didžiuojasi savo erudicija, kalba pompastiška kalba, mėgsta tarptautinius žodžius, tačiau, nežinodama prasmės, pavartoja juos netinkamai. Malapropizmas vėliau tapo bendriniu žodžiu. Panašus į ją ir Absoliutas: labai kategoriškas, geros nuomonės apie save, o iš tikrųjų lėkštas ir kvailas. Komedijoje taip pat atsiskleidžia ir Seridano gebėjimas kurti šmaikščius dialogus.

Po „Varžovų" parašytas farsas „Šv. Patriko diena" (St. Patrick's Day) menkesnis. Komizmas čia daugiausia išorinis, paremtas situacijų absurdiškumu, charakteriai ne tokie išraiškingi. Tais pačiais metais Šeridanas dar parašo komišką operą „Duenja" (The Duennar, kurios veiksmas vyksta Ispanijoje, pagrindinė tema — pinigų ir turto vaikymasis, o 1777 m. — komediją „Kelionė j Skarborą" (A Trip to Scarborough) ir savo geriausią pjesę „Intrigų mokykla". 1779 m. parašo teatrinę parodiją repeticijos forma „Kritikas" (The Critic).

Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos ligi 1809 m. Šeridanas vadovavo vienam iš žymiausių Londono Druri Leino teatrui ir buvo įsitraukęs į politinę veiklą. Jis buvo išrinktas parlamento nariu ir tapo radikaliųjų vigų lyderiu. Savo puikiose kalbose gynė Airijos reikalus, Šiaurės Amerikos kolonijų interesus. Rėmė Prancūzijos revoliucijos laimėjimus. Ypač išgarsėjo smerkdamas Anglijos politiką Indijoje ir generalgubernatoriaus Heistingso piktnaudžiavimą padėtimi. 1812 m. Šeridanas neteko vietos parlamente, paskutiniai jo gyvenimo metai labai sunkūs, aptemdyti ligos ir skurdo.

Seridano satyrinės komedijos ypatumai. Puiki aukštuomenės gyvenimo ir papročių pajuoka yra Seridano komedija „Intrigų mokykla" (tiksliau būtų versti „Šmeižtų mokykla", The School for Scandal). Šiai temai realizuoti autorius rado tinkamų komiškų priemonių: išraiškingi satyriniai charakteriai, šmaikšti epigramiška kalba, netikėti intrigos posūkiai, meistriškai sukonstruotos scenos — šios komedijos draminiai privalumai.

Pagrindinė komedijos vieta — ledi Snirvel salonas. Čia sunešamos visos miesto skandalingos istorijos, čia fabrikuojami nauji šmeižtai. Niekas, net artimiausi žmonės, neišvengia apkalbų: skleidžiamos paskalos apie jų šeimyninį gyvenimą, užkliūva jų išvaizda, drabužiai, elgesys. Pati didžiausia šmeižtų ir intrigų organizatorė — ledi Snirvel (jos pavardė reiškia pašaipūnė), turinti visą svitą padėjėjų, kurių vardai taip pat juos charakterizuoja: Sneikas (gyvatė), Bek baitas (liežuvautojas), Kendor (nuoširdumas, žinoma, tariamas) ir kt. Kai kurie iš jų talkininkauja ledi Snirvel už pinigus, o iš kito šeimininko už paslaugas gavę daugiau, ją palieka. Snirvel salono lankytojai ne tik skleidžia šmeižtus, bet organizuoja įvairias intrigas norėdami sugriauti kitų žmonių reputaciją, išskirti šeimas, sukiršinti vaikus su tėvais.

Kurdamas šiuos satyrinius charakterius, Šeridanas leidžia jiems patiems save demaskuoti poelgiais ir žodžiais. Stengdamiesi pažeminti kitus ir išaukštinti save, jie parodo savo tikrąjį moralinį veidą, jiems būdingą pavyduliavimą, garbės troškimą, egoizmą, amoralumą. Komedijoje autorius rodo juos nedėkingose situacijose, o pabaigoje priverčia visiškai susikompromituoti ir gėdingai palikti sceną.

Komedijos intriga paremta dviem veiksmo linijomis, kurios glaudžiai tarpusavy susipynusios: brolių Serfesų istorija ir sero Tizlio bei jo žmonos santykiai. Džozefas Serfesas (paviršius) — vienas pagrindinių satyrinių personažų ir kartu svarbi jungiamoji grandis komedijos kompozicijoje. Jis — aktyvus šmeižikų salono dalyvis (skleidžia šmeižtus apie savo brolį Čarlzą), meilinasi jo sužadėtinei Marijai, kurios turtų trokšta labiau negu širdies, rezga meilės intrigą su ledi Tizl. Jo pavarde autorius nori pasakyti, kad negalima spręsti apie žmogų iš pažiūros. Iš tiesų Džozefą, kuris kiekvienam atvejui turi iš anksto parengęs moralizuojamo pobūdžio sentenciją, daugelis laiko doro jaunuolio pavyzdžiu. Tačiau žiūrovas greit įsitikina, kad jis — didžiausias veidmainys ir pats juokiasi iš tų pamokymų, kuriuos skiria kitiems. Dramine ironija (kai žiūrovas žino daugiau nei kai kurie personažai, pvz., Piteris Tizlis, kuris dar ilgai tiki Džozefo dorumu) rašytojas didina veiksmo įtampą ir kuria komiškas situacijas, kol Džozefo intrigos pasiekia kulminaciją ir ateina laikas jį demaskuoti. Tai įvyksta vadinamojoje širmos scenoje. Ji sukurta pagal slapto klausymosi modelį: keletas personažų yra scenoje ir nežino apie vienas kito buvimą. Iš pradžių pas Džozefą ateina ledi Tizl, po to Piteris Tizlis ir pagaliau Čarlzas. Džozefas priverstas Tizl paslėpti už širmos, Piterį — sieninėje spintoje, o Čarlzas pradeda kalbėti apie jo meilės intrigą su ledi Tizl. Taip ne tik žiūrovas dar kartą pamato, koks yra Džozefas, bet ir Piteriui Tizliui atsiveria akys. Nesunku suprasti, kad ši scena sukomponuota kaip ir garsioji stalo scena Moljero komedijoje „Tartiufas", o Džozefas teisingai vadinamas angliškuoju Tartiufu. Tačiau jis turi pirmtakų ir anglų literatūroje (Fildingo Blifilas).

Šeridano komedijos meninė struktūra paremta kontrastu. Šmeižtų, veidmainystės, dirbtinumo pasauliui dramaturgas supriešina žmones, kurie klauso prigimties balso, tikrų jausmų. Tai Čarlzas Serfesas, Marija, dėdė Oliveris. Ypač reikšmingas Džozefo ir Čarlzo supriešinimas. Pirmasis iš pradžių laikomas dorumo pavyzdžiu, o Čarlzas — moralės palaidumo ir lengvapėdiškumo Įsikūnijimu. Vėliau paaiškėja, kad po tuo lengvapėdiškumu slypi nuoširdumas ir geras būdas. Norėdamas labiau išryškinti kontrastą tarp abiejų brolių, Šeridanas sukuria dėdės Oliverio Serfeso paveikslą. Oliveris prisistato Čarlzui kaip senienų supirkinėtojas, o Džozefui — kaip neturtingas giminaitis, prašantis paramos. Vartodamas persirengimo motyvą, dramaturgas geriau atskleidžia charakterius, sukuria gyvas komiškas situacijas. Sugretindamas du personažus, kurių moralė ne iš karto atskleidžiama, Šeridanas tęsia Šekspyro mintį apie regimybės ir esmės neatitikimą. „Karaliaus Lyro" tragedijoje tai pavaizduota kaip atotrūkis tarp žodžių ir veiksmų: po gražiais žodžiais slypi pikti kėslai (Gonerilė ir Regana), po santūriais — tikrai mylinti širdis (Kordelija). Dviejų brolių, Edmundo ir Edgaro, situacija, nors ir tragiška, panaši į Seridano personažų santykius. Dar panašesnės aplinkybės ir veikėjai parodyti Fildingo romane „Tomas Džonsas" (Blifilas ir Džonsas).

Seridano komedija „Intrigų mokykla" laikoma geriausiu XVIII a. anglų dramos kūriniu, kuris liko nepralenktas ligi pat XIX a. pabaigos, kai O. Vaildas ir B. Šo vėl atgaivino jos tradicijas. Taikliai apibūdinti charakteriai, įtikinamai pavaizduoti žmonių santykiai, gerai sugalvota intriga, jungianti į vientisą dramą kelių personažų likimą, komiškos situacijos ir šmaikštus dialogas lėmė šios pjesės populiarumą. Komedija ligi šiol tebestatoma įvairių teatrų scenoje. Ji buvo pastatyta ir Vilniaus Akademiniame dramos teatre (1974).

Sentencijos

Apkalbų platintojai niekuo ne geresni už jų kūrėjus.
Deramai nugyventas gyvenimas matuotinas darbais, o ne metais.
Yra tik 2 žmonių kategorijos: ligoniai ir slaugytojai.
Mūsų protėviai buvo visai neblogi žmonės, bet aš mažiausiai norėčiau sugrįžti į tuos laikus ir su jais susipažinti.
Nukirsk paskalai galvą, liežuvis – gyvas.
Paskalų platintojai nė kiek ne gereni už jų kūrėjus.
Saugiausia santuoką pradėti nedidele antipatija.

Vertingos nuorodos

www.kabutes.lt
www.patariu.lt

Šaltiniai

Visuotinė literatūros istorija. Vilnius, Mokslas, 1992, p. 151-153

2011-05-08