Teofilis Gotlibas Šulcas – lietuvių kalbininkas.

Gimė 1629 m. Vėluvoje. 1644 m. jis įstojo į Karaliaučiaus universitetą. Jį baigęs, dirbo Nibudžiuose, nuo 1650 iki 1662 m. kunigavo Išdaguose, vėliau Katinavoje, kur ir mirė 1673 m. Šulcui buvo pavesta ,,pagal gryniausią tarmę" versti bibliją, kitas religines knygas ir parašyti lietuvių kalbos žodyną. 1673 m. K. Sapūno lietuvių kalbos gramatikos pratarmėje jis žadėjo tai padaryti, bet nesuspėjo, nes tais pačiais metais mirė.

K. Sapūno ir T. Šulco „Lietuvių kalbos gramatikos metmenys" yra originalus darbas. Jis žymiai skiriasi nuo D. Kleino gramatikos. Kitokie yra ir pavyzdžiai, kurių dalis imta iš antikinių rašytojų (Horacijaus, Cicerono, Plinijaus ir kt.) ir gyvosios kalbos.

T. Šulco pratarmėje sakoma, jog lietuviai užima nežymią vietą Prūsijos gyventojų tarpe, pabrėžiamas lietuviškų knygų ir kalbinių darbų reikalingumas. Gramatikoje įdėtas mažas skyrelis „Apie prozodiją" („De prosodia"), kuriame rekomenduojama lietuvių eiliuotojams remtis įžymaus XVII a. pradžios vokiečių eilėdaros reformatoriaus Martyno Opico principais. Tuo pačiu aiškėja, jog Sapūnas ir Šulcas, panašiai kaip ir D. Kleinas, galvojo, kad lietuvių kalbai tinka silabinė-toninė eilėdara. Gramatikoje taip pat išspausdintas Mato Pretorijaus lietuviškas eilėraštis, skirtas „kūmui" T. Šulcui, ir du eilėraščiai lotynų kalba. Joje yra ir keletas lietuviškų patarlių bei priežodžių (pvz., Velijuos numirštąs nekaip ubagaująs. Velijuos perkąs nekaip prašąs ir kt.). Kiti kalbinių dar-bų autoriai buvo F. Partacijus ir J. Hurtelijus. 

Vertingos nuorodos

pirmojiknyga.mch.mii.lt
www.gbv.de

2011 05 14