Andreas Gryphius

Andrejas Grifijus (Andreas Gryphius) - vokiečių lyrikos poetas ir dramaturgas.

Gimė Glogau mieste pastoriaus šeimoje. Anksti neteko tėvų, mokėsi tuo metu, kai Silezija, buvo niokojama karo (Glogau miestą sunaikino gaisras). 1633 m. šiuos kraštus nusiaubė baisi maro epidemija. Grifijus pasitraukė į mažiau karo paliestą Frauštatą, ten lankė gimnaziją, parašė savo pirmą kūrinį — lotynišką epą hegzametru, išstudijavo Opico poetiką. Grįžusiam į Sileziją suteikiamas filosofijos magistro laipsnis, 1637 m. Grifijus karūnuojamas laurų vainiku. Tačiau šį palyginti šviesų laikotarpį užtemdo nelaimės. Nugalėjus kontrreformacijai, protestantui Grifijui tenka bėgti nuo persekiojimų, 1637 m. jis vyksta į Leideną, Nyderlandų buržuazinės respublikos kultūros centrą, ten gyvena iki 1644 m. Nyderlanduose Grifijus bendravo su žymiais mokslininkais, jį veikė dar tebekuriančio Rembrandto ir neseniai mirusių Rubenso, Van Deiko menas, Paryžiuje didžiausią įspūdį paliko kardinolo de Rišeljė biblioteka ir Kornelio spektakliai. 1645 m. pabaigoje aplankęs Florenciją, Romą, Veneciją, per Strasburgą, kuriame užtruko ilgiau, 1647 m. Grifijus grįžta į Frauštatą. Po dvejų metų, tapęs žymiu rašytoju, šeimos galva, pakviečiamas užimti sindiko postą Glogau mieste. Ten 1664 m. jis ir mirė. Neramus, nuolat kentėjusio poeto gyvenimas yra tikras to šimtmečio vokiško gyvenimo veidrodis.

Kūryba

Kūrybinio kelio pradžioje Grifijus, kaip tada buvo įprasta, rašė lotyniškai. Tačiau pagrindiniai jo lyriniai ir dramos kūriniai parašyti vokiečių kalba.

Vyraujantys Grifijaus lyrikos žanrai yra sonetas, odė ir epigrama. 1637 m. pasirodė pirmasis vokiškų eilėraščių tomelis „Sonetai", rodantis, kad šią formą poetas yra gerai įvaldęs. Grifijus lyrikas per didžiules jo tėvynę ištikusias nelaimes nesugeba likti optimistas, sonetuose „Tėvynės ašaros" (Tranen des Vaterlandes, 1636) ir „Vanitas, Vanitatum et omnia Vanitas" („Viskas yra tuštybių tuštybė") jis kalba apie pasaulio tuštybę, žmogaus gyvenimo tragizmą, 1639 m.

išspausdinamas antrasis Grifijaus eilėraščių rinkinys „Sekmadienių ir šventadienių sonetai" (Sonn und Feiertagssonette), kuriame poetas naudojasi gerai žinomais Biblijos tekstais, kad galėtų prabilti apie skaudžią dabartį, sukurti apibendrinantį jos vaizdą. Rinkinys rodo, kad Grifijus dideles, objektyviai laikinas tėvynės nelaimes laikė amžinuoju blogiu, nekintančiu būties tragizmu. Tragiškos tuštybės (vanitas) idėja, atsiradusi krikščionybei atskleidus pasaulio ir žmogaus menkumą, idealiai atitiko istorinės epochos tragizmą ir tapo pagrindinė ne tik Grifijaus, bet visos barokinės literatūros idėja. Žmogų poetas lygina su greit sudegančia žvake bei su tirpstančiu sniegu, vadina jį laiko ir likimo žaislu, užjaučia dėl nepatvarumo, laikinumo. Netiki Grifijus ir žmogaus darbų patvarumu, jis mano, kad ir garsaus žmogaus šlovė išsisklaido tarsi dūmai, amžina ir nekintanti yra tik mirtis, kuri visus sulygina. Poetas vartoja sutemų, nakties įvaizdžius (sonetai „Vidurnaktis", „Vakaras"), žmogaus kančių pasaulis įsivaizduojamas kaip labirintas, iš kurio nėra išėjimo. Liūdesio ir kartėlio kupini Grifijaus eilėraščiai, piešiantys sukrečiančius Vokietijos nykimo vaizdus. Karo pabaiga taip pat neatneša poetui džiaugsmo, jis jaučiasi tragiškai vienišas tarp džiūgaujančios minios, nors pats svajojo apie gyvenimą be karo. Pasaulis ir toliau atrodo kupinas kančių, ašarų, tikroji taika bei ramybė žmogaus laukia tik anapus. Grifijus aukština krikščioniškąjį amžinosios taikos idealą, o šioje žemėje žmogui siūlo ieškoti atramos savo sieloje.

Idėją, jog pasaulis yra amžinos priešiškų jėgų kovos arena, geriausiai galėjo perteikti tragedijos žanras. XVII a. tragedija dažniausiai vaizdavo aktualiausias politines bei moralines problemas. Italijoje, Anglijoje, Olandijoje, Ispanijoje palyginti anksti, dar XVI ir XVII a., susikūrė nacionalinė drama. Vokietijoje tokios dramos nebuvo, todėl Grifijus pirmasis stengėsi vokiečių scenai pritaikyti naujausias dramos formas ir rėmėsi ne tik Europos dramaturgų patirtimi, bet ir antikinių autorių palikimu. Nei visuomeninių, nei dramos istorijai būdingų prielaidų XVII a. Vokietijoje dar nebuvo, todėl Grifijaus tragedijos, lyg vieniša viršukalnė stūkso to amžiaus literatūros masyve.
A. Grifijus sukūrė penkias tragedijas. „Armėnijos Leonas" (Leo Armenius, 1646) pasakoja apie Bizantijos armėnų kilmės imperatorių, tapusį sąmokslininkų auka. Tragedijų „Gruzijos Katerina" (Cathaiina von Georgien, po 1646) ir „Papinianas" (Papinian, 1659) pagrindiniai herojai yra stoiški, ištvermingi, mirštantys už krikščioniškąjį tikėjimą ir teisingumą. Tik tragedija „Karolis Stiuartas" (Carolus Stuardus, 1649) skirta ne žilai senovei, o tuo metu aktualiai Anglijos istorijai. „Armėnijos Leone" Grifijus vaizduoja karūnuoto despoto, nusikaltimu gavusio sostą, pelnytą pražūtį. Tragedijoje pasakojama apie 1649 m. Anglijos įvykius, kai sukilusi liaudis įvykdė mirties bausmę karaliui, Karolio Stiuarto paveikslas apgaubiamas kankinio aureole, o sukilę puritonai piešiami juodžiausiomis spalvomis. „Armėnijos Leono" tragedijoje sąmokslininkai buvo vaizduojami dangiškųjų jėgų įrankiais ir dieviškosios valios vykdytojais. Tokie kontrastai rodo, kad Grifijaus politiniai idealai nepakankamai aiškūs, jo laisvės supratimas abstraktus. „Kardenijus ir Celinda" (Cardenio und Celinde, apie 1649) pasakoja apie įsimylėjėlių aistrą ir nusikaltimus, parodoma, kad tik abipusis atsižadėjimas apsaugo nuo pražūties.

Pirmąsias keturias dramas vienija bendra idėja: herojai yra pasyvūs kankiniai, ištikimi pasirinktam etiniam ar religiniam idealui. Jie gali iškęsti baisiausias kančias, dėl idealo miršta. Herojai iš anksto pasmerkti, nes joks teigiamas principas negali išsilaikyti šiame tuštybės ir blogio valdomame pasaulyje. Visa, kas jiems lieka — herojiškas stoiškumas (stoikai — graikų filosofinė mokykla, kurios sekėjai teigė, kad būtina tvirtai laikytis pasirinktosios gyvenimo pozicijos, nepasiduoti jokiems išoriniams poveikiams). Stoiškumo sąvoką Grifijus perėmė iš olandų bei prancūzų dramų, ji puikiai atitiko epochos dvasią, kai kruviniems karo įvykiams, despotų sauvalei žmogus galėjo atsispirti tik dvasios tvirtumu, aiškia moralės pozicija. Beveik visų tragedijų personažai — aukštuomenės atstovai, kaip to reikalauja klasicizmo estetika. Grifijaus kalba iškilminga, kupina didingumo. Aleksandrinėmis eilėmis parašytose tragedijose išsaugomas veiksmo, laiko ir, kiek įmanoma, vietos vienumas. Antikos įtaka pasireiškė choro partijomis. Nors Grifijaus tragedijos dabar nestatomos, jos yra svarbus literatūros istorijos faktas.

Populiaresnės buvo Grifijaus komedijos: „Peteris Skvencas" (Peter Sąuentz, 1658), išjuokianti luomo ribas trokštančius peržengti ribotų pažiūrų amatininkus, „Horibilikribrifaks" (Honibiliciibiiiax, 1663), nukreipta prieš pagyrūnus ir kelianti žalingas kalbų susimaišymo tendencijas, ir proginė, į veiksmus suskirstyta pastoralė „Mylimoji Erškėtrožė" (Die geliebte Domiose, 1660). Tragedijos turėjo pamokyti žiūrovą, o komedijos jį linksminti. Grifijaus komedijose kartais remiamasi folkloriniais motyvais, tačiau ir jos buvo rašomos veikiau išprususiam žiūrovui nei paprastam žmogui.

Grifijaus dramos buvo statomos, jomis žavėjosi amžininkai, iki XVIII a. vidurio jis buvo populiariausias vokiečių dramaturgas. Pirmą kartą vokiečių kalba buvo parašyti veikalai, ne tik puikiai pritaikyti scenai, bet ir meniškai vaizduojantys konfliktus.

Tolesnė dramos raida susijusi su stiprėjančia literatūros aristokratizacija antrojoje XVII a. pusėje. Po Grifijaus reikšmingiausiu šio amžiaus dramaturgu laikomas Danielis Kasparas fon Loenšteinas (Daniel Casper von Lohenstein, 1635—1683). Feodalinio absoliutizmo idėja jo dramose tampa pagrindinė. Viešpataujanti feodalinės visuomenės klasė mėgino racionaliai pagrįsti savo poziciją, siekė sukurti įtikinančią, visus pasaulio prieštaravimus jungiančią sistemą pagal teologijos arba mechaninio materializmo dėsnius. Loenšteinas padėjo ją kurti kaip dvarininkas, kaip ideologas, menininkas. Patyręs stoikų įtaką, reiškęs tuomet madingą rezignaciją ir pesimizmą, perėmęs prancūzų klasicistų patyrimą, Loenšteinas kūrė dramas, teisinančias ne tik egzistuojančią santvarką, bet ir jos kraštutinumus. Tarp 1650 ir 1670 m. sukurtoms dramoms siužetus skolinosi iš turkų istorijos „Ibrahimas Basa" (Ibrahim Bassa, 1653), „Sultonas Ibrahimas" (Ibiahim Sultan, 1673) ir iš antikos — „Kleopatra" (Cleopatra, 1661), „Agripina" (Agiippina, 1665), „Epicharidė" (Epichaiis, 1665), „Sofonizbė" (Sophonisbe, 1780). Dramos pritaikytos aukštuomenės skoniui, jose gausu intrigų, nusikaltimų, liete liejasi kraujas. Egzotika, žiaurumai, scenos efektai, skirti žiūrovo vaizduotei įaudrinti, aristokratijos dekadentiniams polinkiams patenkinti užgožia teigiamus Loenšteino dramų bruožus — gilų, įtikinantį psichologinį motyvavimą, sėkmingą moterų paveikslų sukūrimą. Pernelyg pompastiška, perkrauta stilistinėmis puošmenomis, įmantri kalba, dramų idėjinis turinys rodo, kad jos skirtos pramogų ieškančiai aukštuomenei, praradusiai gebėjimą žavėtis dvasinėmis vertybėmis.

Aristokratizacija palietė ne tik dramą, bet ir galantiškam rūmų skoniui pritaikytus eilėraščius. Jų rašytojai priklausė antrajai Silezijos mokyklai, kuri nebuvo vieninga nei dvasiniu, nei organizaciniu atžvilgiu, skirtingas individualybės vienijo tik polinkis į preciozinį rūmų meną.

Greta Loenšteino, be dramų sukūrusio ir romaną „Arminijus", žymiausiu šios mokyklos poetu tapo Kristijanas Hofmanas fon Hofmansvaldau (Christian Hoįfmann von Hofmannswaldau, 1617—1679). Jam įtakos turėjo Opicas ir pirmoji Silezijos mokykla, prancūzų bei olandų poezija. XVI a. susiformavusi vokiečių poetinė maniera, pvz., Hanso Sakso meisterzango dainos, šiam poetui atrodė per grubi, o vyravusios temos neatitiko jo nuostatos. Hofmansvaldau stipriai buvo veikiamas Europos poezijos, nors jaučiama ir Grifijaus įtaka, kai poetas kalba apie pasaulio ir žmogaus gyvenimo netvarumą. Tai, ką Grifijus giliai jautė ir iškentėjo, Hofmansvaldau išreiškia įmantriomis metaforomis, rafinuotų žodžių žaismu. Šis bruožas būdingas ir erotiniams Hofmansvaldau eilėraščiams. Drąsiausias ir laisviausias eiles jis rašė artimiems draugams, santūresnėse eilėse meilę vaizdavo kaip galantišką rūmų žaidimą. Kartais poetui pavyksta išvengti manieringumo ir pasiekti formos tobulumą, bet dažniau jo lyrika perkrauta puošmenomis, jos kalba nenatūrali, manieringa. Miesto patricijus Hofmansvaldau eilėraščius kūrė laisvalaikiu, pramogai, jo lyrikoje ypač ryškus atotrūkis tarp literatūros ir tikrovės, atsiradęs XVII a. pabaigoje.

Dramos

Cardenio ir Celinde (1647) - tragedija
Leo Arminius (1650) - istorinė tragedija
Carolus Stuardus (1657 - pirmoji versija; 1663 - antra versija) - istorinė tragedija
Catharina von Georgien (1657) - istorinė tragedija
Papinianus (1659) - istorinė tragedija
The Beloved Rose with a Thorn (1661) - komedija
Horribilicribrifax (1663) - komedija

Šaltiniai

Visuotinė literatūros istorija. Vilnius, Mokslas, 1992. p. 113-117

2011-06-10