Samuel Richardson

Samuelis Ričardsonas (Samuel Richardson) - anglų rašytojo ir leidėjas.

Jis nesirengė būti rašytoju ir iki penkiasdešimties metų nesukūrė reikšmingo literatūros kūrinio. Kilęs iš pasiturinčio amatininko šeimos (jo tėvas buvo kaimo stalius Darbio grafystėje), jis nutarė įsigyti kokią nors naudingą profesiją. Todėl išvyko į Londoną ir pradėjo dirbti spaustuvėje. Greit tapo geras šios srities specialistas, vedė spaustuvės savininko dukterį, po šeimininko mirties paveldėjo ir pačią spaustuvę. Ričardsonas tapo gerai žinomas žmogus Londono Sičio komerciniuose sluoksniuose.

Į literatūros pasaulį Ričardsoną atvedė pomėgis rašyti laiškus. Jis prisipažįsta, jog nuo trylikos metų ne tik pats susirašinėjo, bet rašydavo laiškus ir kitų, ypač merginų, prašomas. Dažniausiai tai buvo meilės laiškai. Taigi nuo ankstyvos jaunystės būsimasis raštojas labiausiai mėgo du dalykus — laiškų rašymą ir moterų draugiją. Galbūt tai jam ir padėjo gilintis į moters sielą, neatsitiktinai jo pirmųjų ir geriausių romanų herojės — moterys. Polinkis rašyti laiškus tikriausiai lėmė ir jo romanų epistolinę formą.

Matydami tokius sugebėjimus, Ričardsono draugai pasiūlė jam sudaryti laiškų tomelį, kuriame neišprusę, mažai raštingi žmonės rastų įvairių laiškų pavyzdžių. Autorius parengė tokį rinkinį, kuriame labai aiškiai prasiskverbė jo noras mokyti diegiant puritonų moralės principus: priešiškumą teatrui ir apskritai pramogoms bei pasilinksminimams. Rinkinys išėjo 1741 m., o prieš tai, 1740 m., Ričardsonas išleido pirmąjį epistolinį romaną „Pamela, arba Atlygintoji dorybė" (Pamela, oi Viitue Rewarded), kuriame aprašyta herojės meilės ir vedybų istorija. Kitais metais išėjo antroji romano dalis, vaizduojanti Pamelos gyvenimą po vedybų.

Didaktinis romano tikslas pabrėžtas jo pavadinime, kuris beveik pusės puslapio ilgumo. Čia nurodoma, kad veikalas parašytas siekiant „ugdyti dorovės ir religijos principus abiejų lyčių jaunuolių protuose". Autorius piktinasi knygomis, skirtomis tik malonumui ir kuriančiomis „vaizdus, kurie, užuot mokę, kursto vaizduotę". Rašytojas tikisi pasiekti savo tikslą, sukurdamas Pamelos paveikslą, nepaprasto grožio ir moralinio tyrumo įsikūnijimą. Paprasta mergaitė Pamela tarnauja pas aristokratę B. Viskas klostosi gerai, kol gyva senoji šeimininkė, bet, jai mirus, jos sūnus skvairas B., susižavėjęs Pamela, bando ją suvedžioti. Iš pradžių nori ją privilioti dovanomis, o paskui griebiasi šmeižto, šantažo ir prievartos, tačiau jaunoji mergina nepasiduoda ir nepalūžta net sunkiausiomis aplinkybėmis. Pagaliau jaunasis aristokratas, sužavėtas ne tik Pamelos grožio, bet ir jos moralinio atkaklumo, pasiūlo jai savo ranką, ir Pamela mielai sutinka ištekėti.

„Pamelos" pasirodymas sukėlė didžiulį efektą. Paprasti skaitytojai susižavėję ją skaitė, nes matė pavaizduotą jiems artimo žmogaus gyvenimą. Literatūrinio pasaulio žmonės pasiskirstė į dvi grupes: vieni labai gerai įvertino Ričardsono romaną, kitiems herojės pergalė prieš jaunąjį aristokratą atrodė neįtikinama. Pasirodė keletas parodijų, kuriose Pamela vaizduojama kaip labai gudri mergina, apgavusi skvairą B. Viena iš jų — „Mis Šamelos gyvenimo apologija" — priskiriama Fildingui. Čia Šamelos vardas reiškia „apsimetėlė" (angl. sham — apsimetimas, apgaulė).

Tokį priešiškumą Ričardsono herojei, matyt, sukėlė tai, jog kai kam pasirodė, kad rašytojas moralinį tvirtumą paverčia priemone pasiekti praktiniam tikslui. Tai pabrėžta ir veikalo pavadinime. Kad Pamelos garbei gresia pavojus, visiškai natūralu ir kelia užuojautą. Kad dorybingumas turi būti atlygintas — tai išskaičiuojantis požiūris į moralę. Dorybė pati savaime jau nebėra vertybė, ji reikalinga todėl, kad yra naudinga. Kita vertus, tokia doros merginos pergalė prieš amoralų aristokratą rodo, kad autorius tiki, jog blogį galima paveikti vien moraliniu atkaklumu.

Ričardsono moralisto ir praktiško puritono pozicija aiškiai jaučiama romane ne tik kuriant Pamelos paveikslą, bet ir tiesioginiais pamokymais skaitytojui. Tačiau Ričardsonas ne tik moralistas, bet ir menininkas. Vienas svarbiausių nuopelnų tas, kad jis kruopščiai ir detaliai pavaizdavo paprasto žmogaus psichologiją, jo intymius išgyvenimus. Tam padėjo ir pasirinkta laiškų forma, leidžianti betarpiškai atskleisti herojės vidinį pasaulį ir aplinką. Atiduodamas plunksną į jos rankas autorius įtikina skaitytoją patirties tikrumu. Bet tai, kad romanas sudarytas beveik tik iš Pamelos laiškų, pasakojimą daro monotonišką ir vienpusišką.

Galbūt jausdamas tai, antrajam ir geriausiam savo romanui „Klarisa, arba Jaunos merginos istorija" (Clarissa, or the Histoiy oi a young Lady, 1747—1748) autorius pasirinko keletą požiūrio taškų. Jame susirašinėjimas vyksta tarp keturių personažų: Klarisos ir jos draugės ir Lovelaso bei jo bičiulio. Tai daro pasakojimą lankstesni ir natūralesnį. Ričardsonas pavadino jį dramatišku pasakojimu, sudarytu tarsi iš personažų monologų. Tačiau sudėtingesnė ne tik pasakojimo forma, bet ir charakteriai, situacijos, į kurias jie patenka.

Iš karto krinta į akis didžiulė romano apimtis ir labai nesudė, tingas siužetas bei neilgas laiko tarpas (maždaug vieneri metai), kuriame išsidėsto įvykiai. Klarisa Harlou, suvedžiota aristokrato Lovelaso, miršta po sunkios ligos ir didelių moralinių kančių. Lovelasas vėliau žūva dvikovoje nuo Klarisos pusbrolio rankos. Autoriui svarbu ne įvykiai, o Klarisos jausmai. Todėl jos pasirengimas bėgti, argumentai už ir prieš Lovelasą detaliai ir po keletą kartų aprašinėjami, pats pabėgimas ir suvedžiojimas perteikiamas gana greit. Vėlesnės Klarisos fizinės ir dvasinės kančios aprašinėjamos taip pat labai smulkiai ir ištęstai.

Klarisos situacija ir jos charakteris sudėtingesni negu Pamelos. Iškyla konfliktas ne tik tarp jos ir Lovelaso, bet ir tarp Klarisos bei jos šeimos narių, kurie nori ją panaudoti egoistiniams tikslams. Klarisa verčiama tekėti už turtingo, tačiau atstumiančio ir nemylimo žmogaus. Šioje situacijoje ji klauso širdies balso, ir tai visiškai įtikina skaitytoją. Tačiau Ričardsonas tai laiko kalte, neišvengiamai vedančia į tragišką atomazgą. Taigi kuriant Klarisos paveikslą tarsi visą laiką vyksta diskusija tarp Ričardsono menininko ir moralisto.

Tą patį galima pasakyti ir apie Lovelasą. Pagal autoriaus sumanymą jis turėjo būti Klarisos antipodas, neigiamo prado reiškėjas. Jis — nevaržomas egoistas ir individualistas, malonumų ieškotojas ir moterų viliotojas. Tačiau jis turi ir žmogiškų, patrauklių bruožų.

Ričardsonas suteikė jam energijos, drąsos, aštraus proto, erudicijos, išorinės elegancijos ir žavesio. Klarisa rašo, jog „girdėjusi, kad jie pašėlęs, labai pašėlęs, labai nedoras, meilės nuotykių ieškotojas. Bet jis jaunas ir nuovokus". Daug kas žavėjosi ne tik Klarisos, bet: ir Lovelaso paveikslu, ir autorius manė, kad tai jo klaida. Todėl parašė dar vieną epistolinį romaną „Sero Čarlzo Grandisono istorija" (1754), kur bandė sukurti idealaus vyro paveikslą. Tačiau tai buvo rašytojo nesėkmė, nes moralistas įveikė menininką.

Lovelasas — apibendrinantis charakteris, ir jo vardas, kaip LV Moljero Don Zuano, laikui bėgant tapo bendrinis žodis. Tačiau viliodamas Klarisą, jis siekia patenkinti ne tik vyriškas ambicijas ir trokšta, kaip pats sako, pergalės prieš visas moteris. Lovelasas nori pažeminti Harlou šeimą, kurią sieja su naujai iškilusia komersantų klase, norinčia susilyginti su aristokratija. Taigi konfliktas turi ir socialinį aspektą, jis yra aštresnis negu „Pameloje", nes šiame romane herojai nesusitaiko. Bet ir čia Ričardsonas ieško kompromiso, pabaigoje priversdamas Lovelasą atgailauti. Jo moralinis atsivertimas nėra pakankamai motyvuotas.

Ričardsonas kartais laikomas sentimentalizmo pradininku. Iš tiesų jo kūryboje yra bruožų, kurie bus būdingi sentimentalizmo prozai: epistolinė forma, gilinimasis į emocijų pasaulį, dėmesys paprastam žmogui, jausmingumas. Tačiau jo romanuose dar vyrauja racionalus principas: aistros veikia pagal proto ir dorybės direktyvas, jų tenkinimas laikomas personažo klaida.

Ričardsonas turėjo didesnę įtaką prancūzų, o ne anglų sentimentaliam romanui. Ypač jį vertino Ruso, kuriam buvo artimas Ričardsono personažų dorovinis kryptingumas.

Vertingos nuorodos

www.rasyk.lt

Šaltiniai

Visuotinė literatūros istorija. Vilnius, Mokslas, 1992. p. 85-89

2011-06-12