Rainer Marija Rilke

Raineris Marija Rilkė (Rainer Marija Rilke)  – vienas žymiausių naujosios vokiečių literatūros poetų, sulaukęs pasaulinio pripažinimo. Jo kūryba veikė visą moderniosios poezijos raidą.

Gimė 1875 m. gruodžio 4 d. Prahoje. Nuo pat vaikystės buvo kamuojamas įvairiausių kompleksų, nes nuolat jautėsi vienišas, nesuprastas, nelaimingas, neramus, plėšomas vidinių prieštaravimų. Tai lėmė asmeninės situacijos dramatizmas vaikystėje – patirti išgyvenimai dėl nuolatinių tėvų nesutarimų. Komplikuota situacija namuose neigiamai paveikė vaiko pasaulėvaizdį, tad galima daryti prielaidą, kad tai suformavo atitinkamus gyvenimo ir kūrybos modelius: polinkį į vienatvę, siekį kūryboje nagrinėti baimės, netikrumo, susvetimėjimo problemas. 

Vaikystėje ir ankstyvojoje jaunystėje genialus austrų poetas jautėsi esąs suvaržytas, nepatenkintas savo egzistencija, mat 1886–1890 m. Rilkė lankė nemėgstamą kadetų mokyklą St. Pöltene, Austrijoje. Pastebėtina, kad penkerius metus, praleistus toje mokykloje, kūrėjas prisimindavo kaip didžiausią sielos kančių periodą. Dėl sveikatos pripažintas netinkamu karininko tarnybai, grįžo į tėvų namus. Vėliau lankė prekybos mokyklą Lince, o 1895 m., savarankiškai pasiruošęs ir išlaikęs brandos atestato egzaminus, Rilkė įstojo į Prahos universitetą. Ten studijavo du semestrus – iš pradžių meno ir literatūros istoriją, paskui teisę. 1896 m. jis išvyko tęsti mokslų į Müncheną, bet ir ten studijavo tik du semestrus.

Ankstyvoji R. M. Rilkės kūryba

Ankstyvąja R. M. Rilkės kūryba laikytini trys pirmieji jo lyrikos rinkiniai – „Larų aukos“ (Larenopfer, 1896), „Vainikuotas svajonėmis“ (Traumgekrönt, 1897), „Adventas“ (Advent, 1898). Rinkinyje „Larų aukos“ dominuojanti tema yra namai, gimtinė. Ryškūs Prahos vaizdai, justi, kad išnyksta ribos tarp vaizduojamų daiktų ir abstrakcijų, poetas iškyla kaip vienintelis žmogus, galintis teisingai suvokti būties prasmę. Antrojo poezijos rinkinio „Vainikuotas svajonėmis“ tematika kiek kitokia. Jame svarbesni ne konkretūs objektai ar įvykiai, o estetizmas. Harmonija, grožis, menas iškyla kaip centriniai būties poliai. R. M. Rilkė šiame rinkinyje itin akcentuoja maldą, tylą, susikaupimą, įsiklausymą ir gilų dvasinį susitelkimą. „Advente“ pagrindinis motyvas yra laukimas. Vaizduojamas advento laikotarpis, kai laukiama Kristaus gimimo šventės. Kaip krikščionis nori dvasiškai apsivalyti, atsinaujinti, taip poetas trokšta tam tikros poetinės atverties. Jis trokšta dvasiškai sutvirtėti, nepalūžti, išmokti kurti amžinas vertybes. Visuose trijuose rinkiniuose siekiama atskleisti būties esmę, gilinamasi ne tik į juslinį, bet ir empirinį suvokimą. Nors ankstyvuosius R. M. Rilkės poetinius bandymus literatūros tyrinėtojai laiko nebrandžiais, tačiau juose kūrėjas atsiskleidė kaip melancholinio tono poetas, gebantis unikaliai įsijausti į čekų gamtą, tautosaką, poeziją.

Po rinkinio „Adventas“ pasirodymo 1898 m. Rilkė aplankė Florenciją. Ten susipažino su italų vaizduojamojo meno šedevrais, itin susižavėjo Sandro Botičelio tapyba. Pastebėtina, kad tai galėjo turėti įtakos kūrybinių jėgų antplūdžiui, mat 1898 m. pasirodė dar viena Rilkės knyga – „Toskanijos dienoraštis“ (Tagebuch des Toskanias). Joje kūrėjas aukština menininko asmenybę, pabrėžia jos išskirtinumą. Ši knyga, kaip ir pirmieji lyrikos rinkiniai, didelio kritikų susidomėjimo ir palankaus vertinimo nesulaukė. Kūrybinę brandą R. M. Rilkė pasiekė 1899 m., kai pasirodė jo prozos kūrinys „Giesmė apie korneto Kristofo Rilkės meilę ir mirtį“ (Ein Lied über die Liebe und den Tog von Kornet Kristuf Rilke).

Kūrybinė branda

Kaip jau minėta anksčiau, „Giesmė apie korneto Kristofo Rilkės meilę ir mirtį“ (1899) atnešė kūrėjui didelę šlovę ir laikytina Rilkės kūrybos apogėjumi. Tokios nuomonės šalininkas vertėjas S. Geda: Šis kūrinys atnešė autoriui didesnę šlovę nei visa jo lyrika, net ta, kur parašyta brandžiausiais kūrybos metais.

„Giesmė apie korneto Kristofo Rilkės meilę ir mirtį“ – poetinės prozos kūrinys. Tai himnas senajai austrų armijai. Pagrindinis knygos herojus yra jaunas kareivis, žuvęs svetur. R. M. Rilkė aukština ir skambiu poetiniu žodžiu apdainuoja austrų heroizmą ir kilnumą. Sakmę į lietuvių kalbą išvertė Henrikas Nagys. Jis šį kūrinį laikė vienu iš skaidriausių tekstų Europos literatūroje. H. Nagio versta knyga pasirodė tik 1987 m. Čikagoje, praėjus aštuoniasdešimt aštuoneriems metams po teksto parašymo originalo kalba.

Tais pačiais metais, kai pasirodė „Giesmė apie korneto Kristofo Rilkės meilę ir mirtį“, R. M. Rilkė pradėjo rašyti „Valandų knygą“ (Das Stunden-Buch, 1905). Svarbu paminėti, kad 1899 m. yra susiję ne tik su šiuo reikšmingu faktu, bet ir su pirmąja kūrėjo kelione į Rusiją. Mat tik šioje šalyje genialus kūrėjas pajuto tikrą bendrumą su žmonėmis, išgyveno betarpišką santykį su Dievu. Visa tai ryšku minėtame lyrikos rinkinyje. Poetas ir vertėjas A. Gailius pastebi, kad vis dėlto Rusijos vaizdas buvo smarkiai romantizuotas, nes žmogus, patekęs iš vokiškosios kultūros į rusiškąją, jaučiasi kur kas geriau, juk vokiečių bendravimas daug šaltesnis. Rilkę Rusijoje žavėjo ne tik rusų broliška bičiulystė, nuolankumas, sielos grožis, bet ir jų pamaldumas, patriarchalinė valstiečių buitis.

Galima sakyti, kad toks įsijautimas į rusų kultūrą Rilkei tapo akstinu „Valandų knygoje“ akcentuoti glaudų santykį su Dievu. Taigi eilėraščiais „Valandų knyga“ iš tikrųjų prasideda brandžioji genialaus austrų poeto kūryba. Tai pirmasis tikras Rilkės šedevras.

„Valandų knyga“, sukurta 1899–1903 m., susideda iš trijų dalių: „Knyga apie vienuolišką gyvenimą“, „Knyga apie maldininkystę“, „Knyga apie neturtą ir mirtį“. Vyraujantis knygos motyvas – kreipimasis į Dievą. Nekrikščioniška atrodo tai, kad Dievas kaskart iškyla vis naujais pavidalais. Galima būtų teigti, kad jis yra suvokiamas kaip pati buvimo prasmė. Į jį kreipiamasi norint pajusti visų reiškinių bendrumą, netgi giminystę. Dievas kiekvieną kartą įvardijamas vis kitaip, nes suvokiamas kaip besikaitantis pavidalas.

Anot Rilkės, asketiškas gyvenimo būdas išlaisvina šviesias prigimties jėgas, sutvirtina gėrį ir dorybingumą. „Valandų knygoje“ iškeliama idėja, kad būtent šviesios prigimties jėgos leidžia žmogui mirti sava mirtimi.

Galima būtų daryti prielaidą, kad tokias idėjas inspiravo Rusijoje patirtas pirmapradiškumo jausmas, natūrali, dar netechnologizuota aplinka. Susižavėjęs tuo, R. M. Rilkė Rusiją antrą kartą aplankė 1900 m. Čia susipažino su Borisu Pasternaku, Ilja Repinu, Levu Tolstojumi.

Rusija, Vokietija, Prancūzija

Iš Rusijos austrų poetas patraukė į Vokietiją. Gyveno netoli Bremeno įsikūrusioje menininkų kolonijoje Vorpsvedėje. Čia vedė skulptorę Klarą Vesthof, bet greitai įsitikino, kad šeima yra nesuderinama su poeto laisve ir apskritai su menininko individualizmu, kurį Rilkė siekė išsaugoti bet kokia kaina. Suvokęs, kad vedybinis gyvenimas ne jam, iškeliavo į Paryžių, čia prasidėjo nauja gyvenimo era.

Ten austrų poetas gyveno nuo 1902 iki 1914 m. Dvejus metus R. M. Rilkė dirbo skulptoriaus Ogiusto Rodeno sekretoriumi, parašė apie jį monografiją ,,Ogiustas Rodenas“ (Ogust Roden, 1903). Poetui imponavo skulptoriaus meistriškumas, jo monumentali asmenybė, pasiekianti, anot Rilkės, išganymą savo paties kūryba. Gyvendamas Paryžiuje Rilkė baigė rašyti savo didįjį šedevrą – „Valandų knygą“. Prancūzijoje taip pat parašė „Vaizdų knygą“, „Naujuosius eilėraščius“, „Maltės Lauridso Brigės užrašus“, „Duino elegijas“.

Pastebėtina tai, kad „Vaizdų knygoje“ (Das Buch der Bilder, 1902 – 1913. Nors „Vaizdų knyga“ skiriasi nuo „Valandų knygos“ savo tematika, tačiau formos požiūriu pastebėtina daug bendrumų. Knygų palyginimas atskleidžia, kad abu lyrikos rinkiniai pasižymi frazės muzikalumu, gausiais rimais, subtiliomis aliteracijomis.

Vis dėlto galima būtų pagrįstai teigti, kad R. M. Rilkės kūrybos problematika geriausiai atsiskleidžia jo prozos knygoje „Maltės Lauridso Brigės užrašai“ (Die Aufzeichnungen des Malte Laurids Brigge,1910).

Kitokia problematika būdinga „Duino elegijoms“ (Duineser Elegien, 1912–1914). Čia dominuoja ne psichologinės, bet filosofinės idėjos. Tai gilios filosofinės problematikos kūriniai. Elegijose iškeliama mintis, kad žmogus, stojęs angelo akivaizdoje, galės didžiuotis savo sukurtais daiktais, tačiau Rilkės supratimu, <...> niekas negali didžiuotis esą kuriąs grožį. Daiktas, kuris išeina iš po žmogaus rankų, yra kaip tas Sokrato Eros. Demonas tarp Dievo ir tarp žmogaus, jis pats nėra gražus, jis pati meilė, grožio ilgesys. Menininkui neprivalu galvoti apie grožį. Įmanoma žinoti, patirti aplinkybes ir sąlygas, kuriose grožis apsireiškia jo sukurtaisiais daiktais.

Svarbu paminėti, kad tokios idėjos prieštarauja R. M. Rilkės romane „Maltės Lauridso Brigės užrašai“ išsakytoms mintims, kad žmogus privalo numirti sava mirtimi, o ne pasitraukti iš gyvenimo pats ar kitų valia. Vadinasi, ne visada Rilkė, kalbėdamas apie tuos pačius dalykus, jiems suteikdavo vienodą prasmę.

R. M. Rilkės kūrybinė krizė

Tolesnis austrų poeto gyvenimas buvo kupinas įvairių permainų. Po „Duino elegijų“ parašymo Rilkę ištiko stipri kūrybinė krizė, trukusi aštuonerius metus. Tuomet kūrėjas nerašė, įvairių globėjų ir mecenatų remiamas daug keliavo, nuolat keitė gyvenamąsias vietas.

1915–1917 m. poetas gyveno Vokietijoje, Miunchene, o 1919 išvyko į Šveicariją. Sutikti žmonės, matyti miestai ir peizažai tapo svaria paskata jo kūrybai. Iš aplinkos R. M. Rilkė sugebėdavo pasisemti vis naujų impulsų, į ją reaguodavo kaskart ,,šviežia akimi ir siela“. Teigtume, kad Rilkės gyvenimas – nuolatinės klajonės, ryšiai su žmonėmis.

Vis dėlto galima daryti prielaidą, kad būtent kelionės, jų įspūdžiai, sutikti žmonės buvo pagrindinis R. M. Rilkės kūrybos variklis, nes brandžiausia kūryba pasirodė tik tada, kai poetas jau buvo aplankęs daugybę šalių, susipažinęs su kitomis kultūromis.

Apibendrinant šį Rilkės gyvenimo tarpsnį, reikia pasakyti, kad nuolatinės jo klajonės po pasaulį galbūt ir buvo tos prasmės ieškojimai, bandymas nugalėti būties beprasmiškumo jausmą ir atskleisti tobulesnes būties formas. Brandžioji genialaus menininko kūryba pasirodė tik tada, kai jis išbandė įvairius gyvenimo modelius, įgijo patirties gyvendamas kitose šalyse.

Apibendrinus

1922 m. Rilkė išgyveno kūrybinių jėgų antplūdį. Praėjus krizei, pasirodė lyrikos rinkinys „Sonetai Orfėjui“ (Die Sonette an Orpheus,1923). Čia, kaip ir „Duino elegijose“, pasiekta gyvenimo ir mirties vienovės. Nedėkit antkapio. Palikit rožę / kasmet pražysti savo malone. / nes tai Orfėjas. Jo metamorfozė / gyva mirtyj. To reikia mums, o ne / kitų vardų.

Apibendrinant kūrėjo biografiją, galima teigti, kad tai – intensyvus poetinis katarsis. Rilkės kūrybos šaltinis buvo kelionės. Taip jis pažino beveik visą Europą. Viename iš laiškų 1923 m. R. M. Rilkė rašė, kad laimė būdavo jaustis visiškai svetimam įvairiuose užsienio miestuose. Poetas paliko genialų vienišo klajotojo žanrinį palikimą: raudą, išpažinimą ir odę kartu. Jo pašaukimas ir atsidavimas kūrybai unikalus, o temos aktualios ir šių laikų skaitytojams. Itin subtiliai Rilkės idėjos persmelkė kapucinų vienuolio Tėvo Stanislovo pamokslus. Legenda tapo R. M. Rilkės skaitymai Paberžėje (Kėdainių rajone).

Tėvas Stanislovas sakydavo, kad Rilkės poezijoje sukaupta visa egzistencializmo filosofijos kvintesencija: Iš Rilkės eilėraščių pajuntame jo giesmę „esimui“. Jis nedažo pesimistiškai, <...> tik konstatuoja, kad buvimas, viskas čia yra tik vieną kartą. Pastebėtina, kad austrų poetas sužibėjo ir kaip talentingas vertėjas. Reikšmingi jo vertimai iš anglų, prancūzų, italų, rusų kalbų. Itin meistriškai yra išvertęs prancūzų poeto Polio Valeri (Paul Valéry) poemą „Kapinės prie jūros“ ir kitų eilėraščių. Kiti bandymai versti yra kur kas blankesni.

Svarbu paminėti, kad Rilkė parašė daug laiškų, kupinų metafizinių įžvalgų. Kai kurie nenusileidžia Martino Heidegerio veikalams. A. Gailius Rilkę yra pavadinęs „rašančia mašina“: Pabandykite įsivaizduoti: kiek laiko per dieną reikia skirti, kad parašytum šitiek laiškų. O jam laiškai <...> buvo kūryba. <...> Kai pasižiūri – tą pačią dieną datuoti kokie trys laiškai.

Lietuvoje išleista dešimt kūrėjo poezijos rinkinių ir romanas. Kūrinius į lietuvių kalbą vertė V. P. Bložė, J. Degutytė, S. Geda, J. Juškaitis. H. Nagys, M. Indriliūnas, A. Tyruolis, J. Krūminas, A. Churginas, Tėvas Stanislovas. Kapucinų vienuolio Tėvo Stanislovo vertimai išsiskiria tuo, kad jis stengėsi kuo tiksliau perteikti prasmę, nekreipdamas dėmesio į skambesį.

Akivaizdu tai, kad Rilkė darė įtaką lietuvių poetams: S. Nėriai, V. Mačerniui, K. Borutai. . Jūratė Landsbergytė straipsnyje „Reinerio Maria Rilkės poezija naujausioje lietuvių muzikoje kaip eurointegracinis proveržis“ teigia, kad išoriškai R. M. Rilkė artimas Lietuvai, jos kūrėjams. Nė vienas poetas neduoda tokio plataus kūrybinio laiko interpretacijų spektro. Tad neatsitiktinai XX a. pab. „apokaliptiniai romantikai“ pasirenka R. M. Rilkę, tarsi savo dvasios brolį, savotišką kelrodį modernizmo kryžkelėse, kaip laiko gyvybės Giesmę.

Kūrybos bruožai

R. M. Rilkės poezijos tonacija – klausianti, ieškanti, apmąstanti esminius žmogaus ir menininko egzistencijos klausimus. Ji aprėpia individo mikro- ir makro- pasaulį, teigia būties reiškinių sąryšingumą, įsiskverbia į giliausius dvasios ir intelekto klodus. Lyrikas, prozininkas ir vertėjas pasižymėjo puikia intuicija, dideliu jautrumu subtiliausiems nuotaikų, spalvų, formų ir garsų niuansams, filosofine mąstysena bei gebėjimu visa tai išreikšti įtaigia, plastiška kalba. Jis išplėtė meninio žodžio raiškos galimybes, sukūrė naują poetinį universumą, savo kūryboje susintetino trijų Europos kultūrų – germanų, romanų ir slavų – elementus, buvo atviras viso pasaulio būties formoms.

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais R. M. Rilkė rašė apie gamtą. Eilėraščiuose, parašytuose prieš mirtį, atskleidžiama magiška visų gamtos reiškinių vienovė; juose erdvė jau ne begalinė visata, o žemiškas Valės kantono kraštovaizdis. Dominuoja skaidri, melancholinė nuotaika: Vienas paliktas širdies kalnuose. Uola / po delnais. Žinia, kai kas / šičia pražysta; iš nebylios prarajos / daigas nenuovokus giedodamas kelia žiedą. / <...> O didelis paukštis saugiai / suka ratus aplinkui viršūnių atstumtį gryną.

Visa R. M. Rilkės kūryba dvelkia būties pilnatve, žmogaus vientisumu su jį supančiais daiktais, pasauliu, Dievu. Tik tada, kai viskas susijungia į darnią visumą, reflektuojama ir pereina per slapčiausius dvasinius klodus, žmogus atsiveria visavertei būčiai, regi save pasaulyje ne kaip menką ir nereikšmingą sraigtelį, bet kaip galutinio tikslo – aukštesnės sferos – būtybę. R. M. Rilkė laikomas ir apolitišku estetu, klasiku, atvėrusiu naujas menines erdves ne tik vokiečių, bet ir pasaulinei poezijai.

Kiti faktai

Šio žymaus lyriko, prozininko ir vertėjo gyvenimą bei kūrybą Lietuvoje tyrinėjo šie mokslininkai: literatūrologė Astrida Petraitytė savo knygoje „Pokalbiai apie austrų rašytojus“ išsamiai aptarė R. M. Rilkės gyvenimo faktus ir svarbiausius kūrybos bruožus; Galina Baužytė-Čepinskienė modernios Vakarų literatūros vadovėlyje aukštųjų mokyklų studentams „XX a. Vakarų literatūra“ yra pateikusi trumpą, bet išsamią kūrėjo biografiją, taip pat glaustai išanalizavusi svarbiausių R. M. Rilkės kūrinių problematiką; įvairiuose leidiniuose straipsnius apie R. M. Rilkės gyvenimą ir kūrybą yra rašę poetai Antanas Gailius ir Sigitas Geda, filosofas Arvydas Šliogeris.

Vertingos nuorodos

www.rasyk.lt/rasytojai
www.poemhunter.com
profiles.incredible-people.com
www.rilke.de

Literatūra

Jonas Mažeika (1961). Visuotinė lietuvių enciklopedija
Baužytė-Čepinskienė, XX a. Vakarų literatūra, vadovėlis 2 d. 1994 m.
Jūratė Landsbergytė straipsnis „Reinerio Maria Rilkės poezija naujausioje lietuvių muzikoje kaip eurointegracinis proveržis“ 2001 m.
Astrida Petraitytė „Pokalbiai apie austrų rašytojus“ 1999 m.

Darbo autorė Žydrė Dragužytė