Jonathan Swift

Džonatanas Sviftas (Jonathan Swift) - anglų rašytojas, satyrikas, publicistas.

Gimė Dubline. Tėvas tarnaudamas Airijos sostinėje mirė anksčiau nei sūnus gimė. Vaiko globa apsiėmė dėdė Goduinas Sviftas. Mokėsi Kilkeni grafystės pradžios mokykloje, po to Dublino Triniti koledže, kur 1686 m. gavo menų bakalauro laipsnį. 1689 m. Airijoje prasidėjus neramumams D.Sviftas persikėlė į Anglija, kurioje prasidėjo savarankiškas ir sunkus gyvenimas. Gana išdidus Džonatanas tik vargais ne galais gavo sekretoriaus darbą pas didiką Viljamą Templį.  1692m. Oksfordo universitetas suteikė Sviftui humanitarinių mokslų magistro laipsnį. Naujas laipsnis suteikė galimybę tarnauti bažnytinėje tarnyboje, bet rašytojas pasirinko sekretoriavo iki pat V. Templo mirties 1699 m.

1704 m. jis užbaigė rašyti vieną žymiausių satyrinių kūrinių „Statinės pasaka“ (A Tale of A Tub). Knyga buvo išleista be nurodymų į kieno nors autorystę. Vėliau, kai sužinojo, kas yra autorius, D. Sviftą visi vadino aštrialiežuviu. Jo kūriniuose atsispindėjo visuomeninio ir valstybinio gyvenimo aktualijos. Savo pirmajame pamflete „Nesutarimai ir ginčai Graikijoje ir Romoje“ (1701) (The Contests and Dissentions at Athens and Rome) iškėlė mintį, kad tarp valstybės parlamento ir karaliaus turi būti lygiateisiai santykiai. Panašios mintys keliamos ir kitame kūrinyje „Anglikonų bažnytininko pasiūlymai“ (Sentiments of a Church of England Man). Iš jo rašinių aiškėja, kad šiuo metu  D. Sviftas palankiai žiūrėjo į partinę vigų veikla.

Mirus karalienei Anai ir grįžus į valdžią vigams, D. Sviftas išvyko Airiją, kur gyveno, neskaitant trumpalaikių išvykų, iki savo amžiaus pabaigos.

Kūryba

Sviftas — vienas žymiausių satyrikų pasaulinėje literatūroje. Jį domino ne tiek teigiami gyvenimo reiškiniai, kiek neigiami žmogaus ir visuomenės pradai. Jo satyrinę kūrybą, įvilktą į daugiareikšmės ironijos ir sudėtingų alegorinių vaizdų formą, nelengva išf.rimoti, ir dėl jos interpretacijos jau nuo rašytojo laikų ligi šiol vyko ir tebevyksta karštos diskusijos.

Svifto satyriniai pamfletai ir jo politinė veikla. Sviftas visą gyvenimą buvo artimai susijęs su Airija. Jis gimė Dubline, studijavo teologiją Dublino universitete, bet, prasidėjus neramumams Airijoje dėl Anglijoje įvykusios „šlovingosios revoliucijos" (1688), turėjo išvykti į Angliją. (Vėliau jis gavo anglikonų dvasininko šventimui Oksfordo universitete.) Čia stojo tarnauti sekretoriumi pas tolimą giminaitį iš motinos pusės Viljamą Templį, žinomą vigų partijos veikėją ir literatą. Templis tuomet jau buvo pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos ir gyveno savo dvare Mur Parke, Sario grafystėje. Čia Sviftas susipažino su Templio ekonomės dukterimi Estera Džonson, vėliau jo raštuose vadinama Stelos vardu. Jis tapo jos auklėtoju ir draugu, ir toji draugystė tęsėsi ligi Stelos mirties.

Mur Parke Sviftas parašė savo pirmuosius satyrinius pamfletus „Knygų kova" (The Battle of the Books, 1697) ir „Pasaka apie statinę" (A Tale of a Tub, 1696—1698), priklausančius geriausiems jo kūriniams. Pirmuoju pamfletu rašytojas atsiliepė į tuomet plačiai paplitusį ginčą dėl antikinės ir naujųjų laikų literatūros ir mokslo reikšmės, prasidėjusį Prancūzijoje. Templis perkėlė jį į Angliją, gindamas antikinius autorius. Sviftas įsijungia į ginčą ir palaiko Templį. Savo pozicijai išreikšti jis pasirenka alegorinę formą. Jis vaizduoja karą tarp antikinių ir naujųjų laikų autorių knygų vienoje Londono bibliotekoje. Aprašydamas jį, rašytojas meistriškai derina alegoriją su epinio stiliaus parodija, išradingai vartoja antikinius mitologinius įvaizdžius. Abiejų literatūrinių grupuočių susidūrimas aprašomas militaristiniais terminais: mūšyje dalyvauja pėstininkai, lengvoji kavalerija, šauliai ir kt. Į jį įsijungia tokios alegorinės būtybės, kaip Kritika su tėvu Nemokšiškumu, motina Puikybe, kurie stoja naujųjų autorių pusėn. Karo eiga susidomi aukštesnės jėgos — antikiniai dievai. Toks įvairaus pobūdžio vaizdų sujungimas į vieną plotmę, kartu su autoriaus mėgstama ironija ir grotesku, daro Svifto satyrą daugiaprasmę.

Rašytojas neparodo kovos baigties, bet Svifto pozicija aiški — jis palaiko antikinius autorius. Tačiau pamfleto reikšmė yra platėsnė. Jis nukreiptas apskritai prieš pseudomokslą, prieš teorinius samprotavimus, atitrūkusius nuo praktikos. Sviftas pajuokia tokius mokslininkus, kurie reiškia tik subjektyvią nuomonę ir iškelia tuos, kurie stengiasi savo teiginius pagrįsti objektyviais tyrinėjimais. Jis taip pat pabrėžia, kad reiškinio išorė ne visada atitinka jo esmę ir po išoriniu puošnumu dažnai slypi menkumas.

Ši mintis matyti ir kitoje beveik tuo pačiu metu parašytoje Svifto satyroje „Pasaka apie statinę". Tai sudėtingos kompozicijos pamfletas, sudarytas iš penkių įžanginių dalių ir pagrindinės, susidedančios iš vienuolikos sekcijų ir keturių digresijų. Taip konstruodamas pamfletą, autorius gali pasijuokti iš tuometinės rašymo manieros, ypač iš labai mėgstamų apologijų ir dedikacijų, kuriose reiškiama hiperbolizuota pagarba įvairiems aukštiems asmenims. Sviftas rašo ne savo, o kažkokio netalentingo rašeivos vardu. Toks kaukės, arba personos panaudojimas, būdingas daugeliui jo satyrų, sustiprina ironišką intonaciją.
Išorės ir esmės neatitikimą, nereikšmingų dalykų pervertinimą, nereikalingų ginčų žalą autorius parodo, alegorine forma papasakodamas trijų brolių istoriją. Tėvas mirdamas palieka savo trims sūnums — Petrui, Martynui ir Džekui — po apsiaustą ir testamentą, kur nurodyta, kaip tuos apsiaustus dėvėti. Testamentas draudė keisti apsiaustus ir ypač juos puošti. Iš pradžių broliai vykdė testamento nurodymus, bet paskui ėmė visaip puošti apsiaustus. Kadangi testamente tokių nurodymų nebuvo, pradėjo savavališkai jį interpretuoti, o nusibodus ieškoti pasiteisinimų,— užrakino į neprieinamą skrynią. Vėliau broliai susikivirčijo tarpusavy ir taip ėmė neapkęsti vienas kito, kad negalėdavo net pažvelgti į tą pusę, kur kitas gyvena.

Trijų brolių istorija — krikščionybės istorija. Petras atstovauja katalikų bažnyčiai, Martynas — anglikonų, Džekas — puritonų. Testamentas — Šventasis Raštas. Užuomina į apsiaustų grąžinimą — bažnytinių apeigų ir drabužių puošnumas. Brolių pyktis — reformacija ir krikščionybės skilimas į keletą religinių krypčių. Prilygindamas religiją apsiaustui, Sviftas parodo, kad bažnyčios gyvenime daug reikšmės skiriama išorinei formai.

Gyvenimas Airijoje

Po Templio mirties (1699) Sviftas nebegalėjo ilgiau pasilikti Anglijoje. 1700 m. jis gavo nedidelę parapiją Larokoro kaimelyje, apie dvidešimt mylių nuo Dublino, ir išvyko visam laikui į Airiją. Vėliau buvo paskirtas šv. Patriko katedros dekanu Dubline, kur išgyveno ligi mirties.

Iš Airijos Sviftas dažnai važinėdavo į Londoną, išleido keletą pamfletų ir greit tapo žinomas Londono visuomenei. 1705 m. susipažino su rašytojais ir žurnalistais Dž. Adisonu, R. Stilių, Dž. Arbatnotu ir įstojo į literatūrinį Martyno Skribleruso klubą. 1705—1714 m. — aktyvios Svifto politinės veiklos laikotarpis. Iš pradžių jis palaikė vigų partijos poziciją, bet, nepatenkintas jų religiniu nepakantumu ir nebaigiamu karu su Prancūzija, vėliau perėjo torių pusėn, manydamas, kad šie pakantesni ir nuosaikesni. Sviftas artimai bendravo su torių partijos lyderiais Sent Džonu ir Robertu Harliu, kurie mielai pasinaudodavo jo patarimais, tačiau laikė atokiai nuo savęs ir nesuteikė jokio posto. Nors rašytojas buvo gabus, jam nepasisekė padaryti politinės karjeros, nes neturėjo, kaip pats sakė, titulo ir gero palikimo.

Nuvertus torių vyriausybę, Sviftas visam laikui pasitraukė į Airiją. Nors gyvenimą šiame krašte laikė tremtimi, labai sielojosi dėl Airijos padėties, užjautė jos žmones. Savo pamfletais rašytojas gynė Airijos reikalus. Ypač pažymėtini pamfletai „Gelumbininko laiškai" (Drapier's Letters, 1724) ir „Kuklus pasiūlymas" (A Modest Proposal, 1729), kuriuose Sviftas smerkia Anglijos vyriausybės vykdomą politiką Airijos atžvilgiu, visiškai nuskurdinusią šio krašto liaudį. Šiais pamfletais Sviftas tapo airių nacionaliniu didvyriu.

Svifto kūrybos temos, perteiktos įvairiuose jo pamfletuose, apibendrintą meninę formą įgijo didžiausiame satyriniame veikale „Lemuelio Guliverio, iš pradžių chirurgo, o paskui kelių laivų kapitono kelionės į įvairias tolimas pasaulio šalis" (Travels into several Remote Nations ot the Woild, by Lemuel Gulliver, tiist a Surgeon, and then a Captain o f several Ships, 1726). Kaip ir Defo „Robinzonas Kruzas" — tai brandaus menininko kūrybos rezultatas. „Guliverio kelionės" buvo rašomos 1720—1725 m., ir jų pasirodymas susijęs su Martyno Skribleruso klubu, kurio nariai sugalvojo leisti „Martyno Skribleruso memuarus". Kiekvienas narys turėjo savo temą, Sviftui buvo patikėta išjuokti tuomet labai populiarius kelionių aprašymus. Matyt, tada ir gimė autoriui mintis sukurti kelionių aprašymų parodiją, tačiau jo „Guliverio kelionės" peraugo literatūrinės parodijos rėmus ir tapo aštri politinė visuomeninė satyra.

Svifto veikalas išėjo be autoriaus pavardės, kaip tikras Lemuelio Guliverio pasakojimas. Jo autentiškumą turėjo dar labiau sustiprinti leidėjo kreipimasis į skaitytoją, kur nurodoma, kad šių kelionių kūrėjas Guliveris yra jo senas draugas. Čia pateikiama žinių apie jo šeimą, veiklą ir kur jis apsigyveno, grįžęs iš paskutinės kelionės. Be to, veikale tiksliai nurodomos kelionių datos, remiamasi, žemėlapiais, gausiai pateikiama geografinių duomenų. Tačiau skaitytojas iškart pamatė, kad tai fantastinių kelionių aprašymas: I dalyje Guliveris aplanko nykštukų (liliputų) šalį, II — milžinų, III — skrajojančią salą, nemirtingųjų karalystę ir kt., IV — protingų arklių (huinemų) ir sužvėrėjusių žmonių (jahų) kraštą. Fantastinių kelionių aprašymai jau buvo žinomi nuo seniausių laikų. Svifto knygos šaltiniai — „Odisėja", Lukiano „Tikrosios istorijos", T. Moro „Utopija", F. Rablė „Gangantiua ir Pantagriuelis" ir kt. Žinoma, „Guliverio kelionės" nėra šių knygų pakartojimas ar kompiliacija, tai visiškai originalus kūrinys.

Kaip dera politinei satyrinei alegorijai, Svifto veikale vaizdai yra apibendrinamojo pobūdžio. Autoriui svarbu ne psichinė charakterių struktūra, o tai, kokį visuomeninio gyvenimo reiškinį personažas išreiškia. Nuosekliausiai politinė satyra išplėtota aprašant nykštukų karalystę. Liliputija — tai XVIII a. pradžios Anglija. Čia esančios aukštakulnių ir žemakulnių partijos — toriai ir vigai (aukštoji ir žemoji visuomenė), plongaliai ir storgaliai — protestantai ir katalikai, blefuskų sala — Prancūzija. Ministrų ir dvariškių atliekami akrobatiniai fiumeriai ant virvės arba lazdos pabrėžia jų politinį vikrumą siekiant padaryti karjerą. Liliputų ūgis, 12 kartų mažesnis už normalaus žmogaus, rodo anglų susmulkėjimą, rūpinimąsi nereikšmingais dalykais. Jie mėgsta pompastiškas pramogas (kariuomenės paradas pro Guliverio kojas), skiria daug reikšmės ceremonijoms. Sviftas pasiekia didelį satyrinį efektą supriešindamas dydžius ir vertybes: liliputų pretenzijos į didingumą ir labai menkas Įspūdis, kurį jie padaro Guliveriui (ir skaitytojui) dėl savo mažumo.

Kai kurie anglų kritikai politinę satyrą apie Liliputiją vadino asmenine pajuoka prieš konkrečius asmenis. Vieni aprašomus įvykius ir asmenis tapatino su karalienės Onos, kiti — su Jurgio I viešpatavimo laikotarpiu. Nors aliuzijos į konkrečius asmenis ir įvykius turi pagrindo, tačiau jų reikšmės nereikia pervertinti. Sviftui svarbiau buvo ne asmeninė satyra, o ištisos sistemos pajuoka. Jis smerkia ne tik tuometinės Anglijos, bet ir kiekvieną socialine ir politine neteisybe paremtą santvarką. Tai matyti ir iš to, kad kūriny jis nuolat liečia tas pačias temas. III dalyje jis groteskiškai pavaizduoja valdovą, kuris norintiems pas jį patekti liepdavo šliaužti ant kelių ir laižyti grindis. Nepageidaujamo asmens būdavo nusikratoma papilant ant grindų nuodų.

Aprašydamas Guliverio apsilankymą milžinų karalystėje, Sviftas įspūdį dar labiau stiprina kontrastu. Guliveris, kuris buvo milžinas nykštukų šalyje, pats tampa nykštuku milžinų krašte. Rašytojas efektingai panaudoja optinį eksperimentą, žiūrėdamas tai per mažinamąjį, tai per didinamąjį stiklą ir kartu teigia, kad dydžio sąvoka reliatyvi. Dėl dydžių reliatyvumo kaitaliojasi ir vaizduojamų reiškinių prasmė. Tas pats objektas įgyja tai teigiamą, tai neigiamą reikšmę. Miniatiūriniai liliputai atrodo gana patrauklūs, tačiau moralinėmis savybėmis atstumiantys, o milžinai — morale pranoksta liliputus, nors jų išvaizda nemaloni. Keičiasi ir Guliverio pozicija. Liliputijoje Guliveris atrodo pranašesnis už nykštukus ir dažnai išreiškia autoriaus pažiūras, o milžinų karalystėje tampa niekingu sutvėrimu ir kartu autoriaus satyros objektu.

Milžinų karalystė — tai Svifto politinė utopija (apšviestoji monarchija), kur gyvena darbštūs ir dori žmonės, o valdovas — išmintingas ir išsilavinęs žmogus. Brobdingnegai nemėgsta tuščių pramogų, nesididžiuoja titulais, jie piktinasi karais. Šioje dalyje labai reikšmingi Guliverio pasikalbėjimai su milžinų karaliumi. Cia satyra dvejopa: ji sakoma ir Guliverio, ir milžinų karaliaus lūpomis. Guliveris stengiasi visaip aukštinti Britanijos institucijas, tačiau tuo tik dar labiau jas demaskuoja, nes karalius pateikia tokių klausimų, kurie jį suglumina, kartais ir visai sutriuškina. Išklausęs pastarojo šimtmečio Anglijos istoriją, karalius tvirtina, kad tai „tėra sąmokslų, maištų, žmogžudysčių, skerdynių, revoliucijų, ištrėmimų samplaika".

Tačiau ne viskas ir milžinų karalystėje taip didinga, kaip iš karto pasirodė Guliveriui. Pabuvęs ilgiau, jis įsitikina, kad ir čia nėra teisybės ir gerovės. Milžinų šalyje yra daug skundžių, kurių žaizdos ir ligos dėl didesnių formų dar labiau krinta į akis.

Pirmoji ir antroji dalis gana vientisos ir tarpusavy susijusios kontrasto pagrindu, tačiau trečioji kiek atitrūkusi nuo jų ir sudėtingesnė, nes joje Guliveris apsilanko keliuose kraštuose. Jis nuvyksta į keturias fantastines šalis — Laputą, Balnibarbį, Glubdubdribą, Lugnagą,— be to, grįždamas aplanko Japoniją. Ypač reikšmingi skrajojančios salos Laputos ir apačioje esančio žemyno Balnibarbio aprašymai. Tai satyra ir prieš politinio gyvenimo reiškinius, ir prieš mokslininkus projektuotojus.

Laputos ir Balnibarbio santykiai gali būti įvairiai interpretuojami. Laputa — karaliaus dvaras ir vyriausybė, žemynas — visa Anglija. Nuotolis nuo salos ligi žemyno pabrėžia valdžios atitrūkimą nuo pavaldinių. Laputa gali būti aiškinama ir kaip Anglija, o Balnibarbis — kaip Airija. Lindalino (Dublino anagrama) sukilimas — airių protestas prieš Anglijos represijas ir to protesto numalšinimas.

Aprašydamas Laputos salą ir Balnibarbio Lagados akademiją, Sviftas negailestingai išjuokia mokslininkus ir projektuotojus. Groteskiškais vaizdais rašytojas parodo laputiečių atitrūkimą nuo gyvenimo (jiems reikalingi tarnai „pliauškintojai" perspėti, kad neįkristų į duobę ar nesusidurtų su stulpu), jų projektų absurdiškumą. Pagal jų apskaičiavimus pasiūti drabužiai ar pastatyti namai niekam tikę, valgiai, patiekti geometrinių figūrų forma,— neskanūs. Ypač rašytojas išjuokia projektuotojus, kuriančius schemas, kaip pagerinti krašto ekonomiką, pakelti žemės ūkį. Laputos matematikų projektų rezultatus Sviftas pavaizduoja Balnibarbio žemyne. Kadaise buvęs klestintis kraštas visiškai nusmuko dėl jų nerealių idėjų.

Išjuokęs nuo gyvenimo atitrūkusius projektuotojus, satyrikas nukreipia žvilgsnį į mokslininkus eksperimentuotojus, dirbančius Lagados akademijoje. Čia daromi bandymai, kaip iš agurkų išgauti saulės šviesą, namus statyti pradedant nuo stogo, vorus naudoti siūlams verpti. Kai kurie bandymai visiškai nenaudingi: kaip suminkštinti marmurą, išauginti plikų avių veislę, išmokyti neišmanėlius mašina rašyti filosofijos, matematikos, poezijos veikalus. Su ironija rašytojas vaizduoja kalbos „tobulintojus", kurie nutarė žodžius pakeisti daiktais ir taip šnekėtis.

Kai kurie kritikai pabrėžia, kad Sviftas netikėjo mokslo, eksperimentų reikšme. Tačiau rašytojas jų neatmeta, tik teigia, kad eksperimentai neturi prieštarauti gamtos dėsniams, kitaip jie bus beprasmiški arba net žalingi. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Svifto požiūris į mokslą ir mokslininkus gana subjektyvus: jis nepakankamai vertina teorijos reikšmę žmonijos raidai, todėl taip nepalankiai žiūri į matematiką.
Svifto satyra trečiojoje „Guliverio kelionių" dalyje tampa gilesnė ir filosofiškesnė. Rašytojas vis daugiau mąsto apie žmonijos likimą, žmogaus prigimties esmę. Burtininkų šalyje (Glubdubdribe), kur Guliveris gali pažvelgti į praeitį, autorius lygina ją su dabartimi pastarosios nenaudai. Romos senatas „atrodė esąs didvyrių ir pusdievių sambūris, o šių laikų atstovų rūmai — smulkių pirklių, kišenvagių, pagyrūnų gauja". Tai rodo, kad Sviftas netiki politiniu visuomenės progresu ir mato vis didėjantį savivaliavimą ir korupciją valdžios sluoksniuose. Netiki rašytojas ir vieno žmogaus tobulėjimu. Tai pavaizduota aprašant nemirtingųjų stuldbrugų šalį. Jie gyvena amžinai, tačiau nėra amžinai jauni, jų ydos ne mažėja, o, laikui bėgant, dar labiau ryškėja. Jie netenka atminties, nebegali bendrauti su kitais žmonėmis, pagaliau visai susvetimėja.

Ketvirtoji dalis yra visos knygos idėjinė ir emocinė kulminacija. Svifto meninis mąstymas tampa labai sudėtingas. Groteskas, susipynęs su ironija ir paradoksu, sukuria labai komplikuotus satyrinius paveikslus. Pagrindinė šios dalies problema — ką rašytojas norėjo pavaizduoti huinemų ir jahų įvaizdžiais. Tradicinė pažiūra — jahai rodo žmogų tokį, koks jis iš tikrųjų yra: egoistas, gašlus, neišprusęs, o huinemai — koks jis turėtų būti: altruistas, kilnus, protingas. Kiti teigia, kad čia matyti dvejopa švietėjų pažiūra į žmogaus prigimtį; vieni, sekdami Hobsu, teigė, kad žmogaus prigimtis egoistiška ir niekinga, kiti, sekdami Loku, tvirtino, kad žmogus iš prigimties protinga būtybė, trokštanti kitiems gero. Sviftas, kaip ir Hobso sekėjai, jahų paveikslu vaizduoja būsimą žmogaus ir žmonijos išsigimimą.

Tačiau, teigdami taip, Sviftą sutapatintume su Guliveriu, kuris labai žavisi arkliais ir bjaurisi jahais. Tuo tarpu rašytojas daug kur ironiškai traktuoja Guliverį, ypač kai jis, išvykdamas iš arklių karalystės, nori pabučiuoti jų šeimininkui kanopą arba niekina jį išgelbėjusį kapitoną Don Pedrą tik dėl to, kad tas nepanašus į arkiį, nekenčia savo šeimos narių, nes jie jam primena jahus. Svifto ir Guliverio pažiūrų negalima sutapatinti.

Be abejo, jahai, kurie paklūsta žemoms aistroms ir žemiems instinktams, labai atstumiančios būtybės. Tai neprotingi sutvėrimai. Jų groteskiški paveikslai labai išryškina žmonių ydas, ypač gobšumą ir gašlumą. Bet ir huinemai nėra idealios būtybės. Nors ir protingi, jiems trūksta vaizduotės, kūrybiškumo, jausmų. Jie neįsivaizduoja, kad gali būti kitos šalys, kitos protingos būtybės. Arkliai neturi rašytinės literatūros, yra tik žodinė kūryba. Todėl jie atrodo gana primityvūs ir riboti. Vadinasi, nors protas ir padeda apsisaugoti nuo ydų, bet negerai, jei jis per daug užgožia jausmus ir vaizduotę. Matyt, idealas būtų proto ir jausmų, griežtos mąstysenos ir vaizduotės sintezė, bet tokių būtybių Sviftas nepavaizduoja.

Ketvirtoji romano dalis — ne tik diskusija apie žmogaus prigimtį, bet ir Svifto socialinė utopija — patriarchalinė visuomenė. Arklių šalį valdo šeimininkas, kurio santykiai su pavaldiniais humaniški ir demokratiški. Gyventojų poreikiai kuklūs, jie pakankamai viskuo aprūpinti. Tačiau arklių karalystė nėra Svifto visuomenės idealas. Ji atsilikusi ekonomiškai, pakankamai neišprususi. Tai, kad ją sukūrė arkliai, pabrėžia rašytojo ironiją: žmonėms tokia santvarka netinkama. Kaip ir kitose knygos dalyse, ir čia svarbesnė yra ne utopinių idėjų išraiška, o Svifto satyra prieš gobšumą, moralinį nuosmukį, egoizmą. Rašytojas priklausė tiems švietėjams, kurie giliai suvokė žmogaus prigimtyje ir visuomenėje slypintį blogį ir katu jautė savo bejėgiškumą ką nors padaryti.

Galbūt dėl to jo satyra skamba taip tragiškai, ir Sviftas dažnai laikomas mizantropu, pranašaujančiu žmonijos išsigimimą. Tačiau rašydamas savo kūrinį, Sviftas norėjo ne pasmerkti, o pataisyt: žmoniją. Baigdamas „Guliverio keliones", jis sako: „Aš rašau kilniausiam tikslui, norėdamas šviesti ir auklėti žmonių giminę [...]. Aš niekur nepavartojau žodžio, kuris galėtų pajuokti ar nors kiek įžeisti žmogų [...]".

Nors Guliveris artimas autoriui ir kartais jo lūpomis rašytojas reiškia savo mintis, tačiau jų, kaip buvo minėta, tapatinti negalima. Dažnai Sviftas ironiškai žiūri į herojaus pažiūras ir elgseną, ypač milžinų karalystėje, kur Guliveris atsiduria sudėtingoje situacijoje, ir arklių šalyje, kur jo nepaprastas žavėjimasis arkliais neskirtinas autoriui. Guliverį greičiau reiktų laikyti kauke, arba persona, kuria rašytojas sumaniai manipuliuoja satyros tikslais. Kartais jis kartu su autoriumi juokiasi iš kitų, kartais pajuoka nukreipta prieš jį patį, kartais jis ironizuotojas, kartais ironizuojamasis. Tačiau Guliveris skiriasi nuo kitų Svifto ironiškų kaukių. Jo paveikslas įvairiaspalvis, konkretizuotas, priartėja prie tikro literatūrinio personažo. Autorius pateikia žinių apie jo kilmę, auklėjimą, profesiją, kelionių metu atsiskleidžia būdingiausi jo bruožai: dalykiškumas, smalsumas, pastabumas, noras bendrauti su žmonėmis. Kiekvienoje šalyje keičiasi Guliverio pozicija, nes į jį skirtingai žiūri įvairių kraštų gyventojai be to, laikui bėgant, turtėja jo patirtis. Žinoma, jo jausmai nėra sudėtingi, kaip ir Robinzonas Kruzas, jis proto žmogus, labiau linkęs veikti, nei stebėti savo vidinį pasaulį.

Guliveris yra svarbi jungiamoji dalių grandis. Jis yra pasakotojas, kuris rašo prisiminimus apie kadaise aplankytus kraštus, yra visų įvykių dalyvis. Tačiau knygos dalis sieja ir kiti momentai. Glaudus ryšys yra, kaip matėme, tarp I ir II dalies, kurių vaizdavimas paremtas kontrastu. III ir IV dalys taip pat sudaro neigiamą ir teigiamą kontrastą. I ir III bei II ir IV dalys panašios: pirmosios vaizduoja daugiausia atmestinus reiškinius, antrosios — Svifto socialines utopijas. Knygos dalis sieja ir tų pačių motyvų bei temų kartojimasis. Aprašant įvairius kraštus, keliamos panašios problemos: valdovai ir jų santykiai su pavaldiniais, religiniai ginčai, kara' ir jų daroma žala žmonėms ir t. t.

Svifto satyra pasakojimo pabaigoje neatslūgsta, o kaskart stiprėja, pasiekdama kulminaciją, kaip buvo sakyta, IV dalyje. Ją palaiko ironija, kuri persmelkia kūrinį nuo pradžios ligi galo, padėdama nuvainikuoti tai, kas oficialiai išaukštinta, atskleisti tai, kas slepiasi po apgaulinga ir pompastiška išore. Svifto satyros tonas nevienodas: jis keičiasi nuo šmaikštaus sąmojo ligi pikto sarkazmo. Nors po „Guliverio kelionių" pasirodymo Sviftas išgyveno dar beveik dvidešimt metų, tokių reikšmingų kūrinių, kaip šis romanas arba ankstesnės satyros, nebesukūrė. Po mirties buvo palaidotas šv. Patriko katedroje Dubline. Antkapyje buvo įrašyta jo paties sukurta epitafija: „Žiaurus pasipiktinimas nebegali kankinti jo širdies. Eik, praeivi, ir, jei gali, sek vyru, iš visų jėgų drąsiai gynusiu įaisvę". Perėmęs iš savo pirmtakų satyros tradicijas, Sviftas pakėlė ją į naują pakopą. Racionalus principas jo kūryboje meistriškai susijungia su fantastika, alegorija, ironija ir grotesku. Po „Guliverio kelionių" satyrinė fantastika galutinai įsitvirtina literatūroje. Tiesioginis Svifto sekėjas buvo Volteras, vėliau jo tradicijas tęsė V. Irvingas, A. Fransas, B. Šo ir kiti rašytojai.

Bibliografija lietuvių kalba

Džonatanas Sviftas / Guliverio kelionės / Vilnius : Alka, 1998. - 236 p
Džonatanas Sviftas / Gulivero kelionės / Vilnius : J. Zavadzkio sp., 1911. - 12 p.
Džonatanas Sviftas / Kelionės į tolimas pasaulio šalis Lemuelio Guliverio, pradžioje chirurgo, o paskui kelių laivų kapitono / Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1957. - 300 p.
Džonatanas Sviftas / Guliverio kelionės / Vilnius : Vaga, 1975. – 117 p.
Džonatanas Sviftas / Gulivero kelionės į nežinomas šalis / Kaunas : Švyturys, 1924. - 2 t.
Džonatanas Sviftas / Guliveris skraidančioje saloje / Vilnius : Vaga, 2000. - 81 p.
Džonatanas Sviftas / Guliverio kelionės / Vilnius : Alka, 2002. - 236 p.

Vertingos nuorodos

www.kabutes.lt
www.rasyk.lt

Šaltiniai

Visuotinės literatūros istorija, 1998

2011 07 30