Vladimir Ilyich Lenin

Vladimiras Iljičius Uljanovas (labiau žinomas kaip Leninas) – Rusijos revoliucionierius, Bolševikų partijos lyderis, Tarybų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Tarybų Sąjungos vadovas, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas. Jo slapyvardis kilęs nuo Rusijos upės Lenos.

Leninas gimė 1870 m. balandžio 22 d. Simbirske, pasiturinčioje šeimoje. Jam didelę įtaką padarė vyresniojo brolio Aleksandro mirtis, kuria šis buvo nubaustas už pasikėsinimą prieš carą. Studijavo teisę Kazanės universitete, iš kurio buvo greitai pašalintas už dalyvavimą studentų riaušėse. 1889 m. persikėlė į Samarą, o iš ten į Sankt Peterburgą, kur 1891 m. išlaikė baigiamuosius teisės egzaminus. 1893 m. įsijungė į Peterburgo darbininkų revoliucinį sąjūdį. Įsteigė organizaciją „Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti". Tapo marksistu ir pradėjo kovoti su rusų "narodnikais". Tuo pačiu metu kovojo ir su legaliaisiais marksistais, kurių žymiausias buvo P. Struvė.

1895 m. trumpam išvyko į Vakarų Europą ir užmezgė ryšius su Plechanovu. Grįždamas 1895 m. buvo sustojęs Vilniuje, kur susitiko su A. Domaševičiumi ir kitais. Grįžęs Peterburge įsteigė „Kovos sąjungą darbininkų klasei išvaduoti". 1895 m. pabaigoje suimamas. Kalėjime parašo socialdemokratų partijos programą. 1897 m. ištremtas į Sibirą, kur 1898 m. vedė N. Krupskają. Ten užbaigė svarbų savo veikalą „Kapitalizmo išsivystymas Rusijoje" (1899). Tuo pat metu vadovavo kovai su marksistais revizionistais. 1900 m. išvyko į užsienį, ten aktyviai dalyvavo socialdemokratų spaudoje, priešinosi II Internacionalo ideologijai, skelbusiai socializmo įgyvendinimą taikiu būdu.

Rašiniuose „Ką daryti?" (1902), „Žingsnis pirmyn, du žingsniai atgal" (1904) suformulavo partijos idėjinius ir organizacinius principus. Stojo už negailestingą klasių kovą, vadovaujamą drausmingų revoliucionierių. 1903 m. Londone įvykusiame II Rusijos socialdemokratų suvažiavime jam pavyko laimėti daugumą; tapo bolševikų lyderiu ir kartu su Plechanovu redagavo laikraštį „Iskra". Jam priimtini nelegalūs veikimo būdai naudojantis visomis legaliomis priemonėmis. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis kritikavo socialistų partijas, pritariančias karui; reikalavo imperialistinį karą paversti pilietiniu, kėlė naujo Internacionalo sukūrimo idėją.

1917 m. kilus Vasario revoliucijai Rusijoje, Vokietijos valdžios padedamas balandžio 4 d. slapta atvyko į Petrogradą. Nesutiko bendradarbiauti su Laikinąja vyriausybe, nes pats siekė užimti valdžią. Liepos mėnesį, po nepavykusio perversmo, pabėgo į Suomiją. Slapta sugrįžęs vadovavo Spalio ginkluotam sukilimui. Tapo neginčijamu naujos bolševikinės valstybės autoritetu. 1917 m. lapkričio 8 d. Tarybų suvažiavimas išrinko Leniną Liaudies komisarų tarybos pirmininku. 1918 m. sausio 5 d. į posėdį susirinko visuotiniu balsavimu išrinktas Rusijos steigiamasis susirinkimas kuriame bolševikai neturėjo daugumos. Steigiamajam susirinkimui atmetus bolševikų pasiūlymą tiesiog pripažinti jų vyriausybę, Liaudies komisarų taryba nutarė Steigiamąjį susirinkimą išvaikyti. Leninas asmeniškai davė nurodymą kitą dieną jo narių nebeįleisti į posėdžių salę. Jam reikalaujant, 1918 m. kovo 3 d. pasirašyta taikos sutartis su Vokietija.

Įvedė žiaurią diktatūrą Rusijoje. Dėl pilietinio karo ir sovietinės vyriausybės taikytos karinio komunizmo labai nusmuko Rusijos ūkis. 1921 m. kovo 21 d. Lenino iniciatyva buvo pereita prie Naujosios ekonominės politikos (NEP), grąžinusios daugelį rinkos ekonomikos elementų. 1924 sausio 21 d. mirė Gorkose. Jo rašiniai ir veikla sudarė naują lenininį marksizmo etapą.

1917 m. valstybinio perversmo Rusijoje lyderis Leninas mirė ne nuo insulto, o nuo neurosifilio, tvirtina D. Britanijos istorikė Helen Rappaport, remdamasi žymaus Rusijos fiziologo Ivano Pavlovo pastabomis apie tikrąją bolševikų „revoliucijos“ vado Vladimiro Uljanovo – Lenino mirtį.

Vertingos nuorodos

www.marxists.org
www.apleistosvietos.lt
www.panbalsas.lt
www.kabutes.lt
www.zebra.lt

Šaltiniai

Morozovienė Rimutė, Asmenybės istorijos pamokose, Vilnius, 2000, p. 109-110