Islamo įkūrėjas Mahometas

Mahometas (Muhammad) - islamo įkūrėjas, diplomatas, prekiautojas, filosofas, oratorius, įstatymų leidėjas, reformatorius ir karinis lyderis, musulmonų laikomas paskutiniuoju iš pranašų, per kurį Alachas perdavė Koraną.

Būdamas žemos kilmės, Mahometas įsteigė ir išpopuliarino vieną didžiausių pasaulio religijų bei tapo be galo efektyviu politiniu lyderiu. Mahometas šešerių metų tapęs našlaičiu, jis augo kuklioje aplinkoje, buvo neraštingas. Jo finansinė padėtis pagerėjo, kai dvidešimt penkerių metų jis vedė turtingą našlę.

Naujojo tikėjimo gimimas

Daugelis arabų tuo metu buvo pagonys ir tikėjo daugybe dievų. Sulaukęs keturiasdešim­ties, Mahometas buvo įsitikinęs, kad tikrasis Dievas Alachas jam kalbėjo per arkangelą Gabrielių ir išsirinko jį skleisti tikrąjį tikėjimą. Trejus metus Mahometas pamokslavo tik artimiems draugams bei bendri­ninkams. Maždaug 613 m. jis pradėjo pamokslauti viešai. Pamažu atsirado atsivertėlių, ir Mekos valdžia nutarė, kad Mahometas pavojingas viešosios tvar­kos pažeidėjas. 622 m., būgštaudamas dėl savo saugumo, Mahometas pabė­go į Mediną, miestą, esantis už 200 mylių į šiaurę nuo Mekos, kur jam buvo pasiūlytas politiškai gana svarbus postas. Šis pabėgimas, vadinamas hidžra, buvo lūžis pranašo gyvenime. Mekoje jis turėjo vos kelis pasekėjus. Medinoje jų atsirado daug daugiau, ir greitai Maho­meto įtaka suteikė jam absoliučią valdžią.

Konfliktai ir karai

Bėgant metams, vis daugėjo Maho­meto pasekėjų, tarp Medinos ir Mekos virė mūšiai. Karas baigėsi 630 m., kai Mahometas kaip nugalėtojas triumfuodamas grįžo į Meką. Per likusius dvejus su puse jo gyvenimo metų arabų gentys greitai atsivertinėjo į naująjį tikėji­mą. Prieš savo mirtį 632 m. Mahometas buvo efektyvus visos Pietų Arabijos valdovas.

Arabijos beduinų gentys turėjo nuožmių karių reputaciją. Tačiau jų buvo mažai; nevieningos, kariaujančios tarpusavyje, jos negalėjo stoti į kovą su di­desnėmis žemdirbiškose šiaurės srityse įsikūrusių karalysčių armijomis. Vis dėlto pirmą kartą istorijoje suvienytos Mahometo ir įkvėptos karšto tikėjimo vienin­teliu tikru Dievu, šios mažos arabų armijos leidosi į labiausiai stebinančius žmo­nijos istorijoje užkariavimų žygius. Į šiaurės rytus nuo Arabijos plytėjo didžiulė sasanidų Neo-Persijos imperija; į šiaurės vakarus buvo Bizantija, arba Rytų Ro­mos imperija, su Konstantinopoliu centre. Pagal skaičių arabai buvo menkas prie­šas savo oponentams. Tačiau mūšio lauke viskas buvo kitaip, ir įkvėpti arabai greitai užkariavo visą Mesopotamiją, Siriją bei Palestiną. Iki 642 m. iš Bizan­tijos imperijos buvo atimtas Egiptas, o Kvadisijos (637 m.) ir Nehavendo (642 m.) mūšiuose sutriuškintos persų armijos.

Užkariavimams vadovavo artimi Mahometo draugai ir pasekėjai Abu Bakras ir Umaras Ibn Al Katabas. Iki 711 m. arabų armijos viską nušlavė savo kely per Šiau­rės Afriką iki Atlanto vandenyno. Paskui jos pasuko į šiaurę ir, perkirtusios Gib­raltaro sąsiaurį, sukrėtė Ispanijos karalystę.

732 metais garsiajame Turso mūšyje musulmonų ar­mija, įžygiavusi į Prancūzijos vidurį, pagaliau buvo sumušta frankų. Po beveik šimtmetį trukusių karų šios beduinų gentys, įkvėptos pranašo žodžio, užkariavo ištisą imperiją nuo Indijos sienų iki Atlanto vandenyno — didžiausią, kokią kada nors buvo matęs pasaulis.

Dabar ši religija turi dešimtis milijonų pasekėjų Afrikoje bei Centrinėje Azijoje, Pakistane, Siaurės Indijoje bei Indonezijoje. Tačiau Indijoje konfliktai tarp musulmonų ir induistų vis dar yra didžiausia kliūtis vienybei.

Vertingos nuorodos

www.mokslai.lt

Šaltiniai

Morozovienė Rimutė, Asmenybės istorijos pamokose, Vilnius, 2000, p. 38
Maiklas H. Hartas, 100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje, Kaunas, 1998, p. 19-24