Princas Gautama Buda

Buda (Buddha) – atbudusi, arba pasiekusi nušvitimą, būtybė. Budos tikrasis vardas princas Sidarta Gautama, yra vienos didžiausių pasaulio religijų, budizmo, įkūrėjas.

Jaunystė

Sidarta buvo prie Nepalo sienų, šiaurės rytų Indijoje, esantį miestą Kapilavastą valdžiusio karaliaus sūnus. Jis buvo sutuoktas su tokio pat amžiaus pussese­re. Augo prabangiuose karaliaus rūmuose. Tačiau jaunuolis pastebėjo, kad daugelis žmonių kenčia skurdą ir nuolatinį nepriteklių, žmonės sirgdavo ir galiausiai mirdavo. Jaunuolis ieškojo kažko daugiau nei praeinantys malonumai, kuriuos greitai pakeičia kančios ir mirtis.

Gyvenimo tiesų paieška

Būdamas 29 metų Gautama nusprendė, jog turi atsisakyti savo ankstesnio gyvenimo ir visa širdimi pasišvęsti tiesos ieškojimui. Jis išėjo iš rūmų, palikdamas žmoną, nauja­gimį sūnų, savo turtus ir tapo vargšu klajūnu. Kurį laiką jis mokėsi pas garsius to meto šventuosius žmones, tačiau jų siūlomi žmogiškų problemų sprendimo būdai jo nepatenkino. Daug kas tikėjo, jog kelias į tikrąją išmintį yra absoliutus asketizmas. Tačiau ilgainiui jis suprato, kad kūno kankinimas tik aptemdo protą ir neveda į tikrąją išmintį.
Gautama svarstė žmonijos egzistencijos problemas. Pagaliau Gautama visą naktį giliai mąstęs, ryte buvo tikras, jog rado atsakymą ir dabar jis esąs Buda – "praregėjęs".

Tuo metu jam buvo 35 metai. Likusius 45 gyvenimo metus jis praleido keliaudamas po Siaurės Indiją ir skelb­damas savo naująją filosofiją. Iki Budos mir­ties 483 m. pr. Kr. jau buvo tūkstančiai atsivertėlių. Nors jo žodžiai nebuvo už­rašinėjami, mokiniai įsiminė daugelį pamokslų ir perdavinėjo iš lūpų į lūpas.

Budizmas

Budistai išpažino Budos paskelbtas Keturias tauriąsias tiesas:
1.    žmo­gaus gyvenimas iš tikrųjų nelaimingas;
2.    kančių priežastis yra žmogaus sava­naudiškumas ir aistros;
3.    individualus savanaudiškumas ir aistros gali būti sutramdyti, o to rezultatas vadinamas nirvana (pažodžiui užgesimas arba išblė­simas);
4.    savanaudiškumo ir aistrų atsikratymo būdas vadinamas "tauriuoju aštuonlypiu keliu": teisingas tikėjimas, teisingas sumanymas, teisinga kalba, tei­singas veikimas, teisingas gyvenimo būdas, teisingos pastangos, teisingas galvojimas ir teisingas susikaupimas. Galima būtų pridurti, jog budizmas atviras visiems, nežiūrint rasės, ir kad jis priešingai induizmui nepripažįsta kastų.

Po Gautamos mirties naujoji religija kurį laiką plito lėtai, kol III a. pr. Kr. į budizmą atsivertė didysis Indijos imperatorius Ašoka. Budistų įtaka bei mokymas netrukus paplito Indijoje ir kaimyninėse šalyse. Budizmas plito į pietus – į Ceiloną, ir į rytus – į Burmą. Iš ten į visą Pietry­čių Aziją, Malajus, Indoneziją. Budizmas plito į šiaurę, tie­siai į Tibetą, į šiaurės vakarus, į Afganistaną bei Centrinę Aziją. Jis pasiekė Ki­niją, kur įgijo daug pasekėjų, o iš ten plito į Korėją ir Japoniją.

Indijoje po 500 m. naujasis tikėjimas ėmė silpnėti, o apie 1200 m. išnyko. Viena iš priežasčių, dėl kurios budizmas išnyko Indijoje, yra ta, kad daugelį jo idėjų bei principų absorbavo induizmas. Tačiau Kinijoje, Japonijoje, Tibete ir Pietryčių Azijoje bu­dizmas išliko pagrindine religija daugelį šimtmečių.

Budos mokymas buvo užrašytas tik praėjus keliems šimtmečiams po jo mir­ties, jo inspiruotas judėjimas suskilo į įvairias sektas: Pietų Azijoje dominuojanti teravada (Vakarų mokslininkų laiko artimesne Budos mokymui) ir Tibete, Kinijoje bei šiaurės Azijoje dominuojanti mahajana.

Vertingos nuorodos

ar.geocities.com

Literatūra

Maiklas H. Hartas, 100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje, Kaunas, 1998, p. 34-37