Laurynas Stuoka-Gucevičius

Laurynas Stuoka Gucevičius - pirmasis profesionalus lietuvių architektas ir garsiausias lietuviškojo klasicizmo atstovas. Jis įnešė didžiulį indėlį į mūsų krašto architektūrą.

Gimė Migonių kaime, Kupiškio rajone, valstiečių Masiulių šeimoje. Tėvas buvo Simonas Masiulis, o motina - Kotryna Žekonytė .Mokėsi Kupiškio, Palėvenės mokyklose, Panevėžio pijorų mokykloje. Tik dešimt metų augo su tėvu. Po tėvo mirties motina „užsiėmė užkurį“ Stoką. Kodėl būtent atsirado vėliau Gucevičiaus pavardė, sunku paaiškinti, bet manoma, jis Gucevičiaus pavardė jam buvo reikalinga grumiantis dėl bajorystės dokumentų, be kurių nebuvo atviro kelio į mokslą, kūrybą, aukštuomenę. Konferencijoje didysis architektas buvo vadinamas Laurynu Gucevičiumi, taip, kaip jis save vadino. 

Baigęs mokyklą 1773 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Šiame universitete architektūros mokėsi pas Martyną Knakfusą. Pažintis su vyskupu Ignu Jokūbu Masalskiu lėmė tai, kad jam pavyko išvažiuoti į Romą ir Paryžiuje, kur studijavo architektūrą. Paryžiuje klausėsi paskaitų Karališkojoje dailės akademijoje ir F.Blondelio architektūros mokykloje, žavėjosi klasicizmo menu ir architektūra, ryškiausiai suklestėjusiais Prancūzijoje. Šis stilius, anot naujausių žinynų, „pasižymėjo griežtumu, santūrumu, kūrybos saistymu su griežtais reikalavimais ir iš anksto nustatytomis pavyzdinėmis taisyklėmis.

Grįžęs po studijų, Laurynas Gucevičius tapo Masalskio dvaro architektu ir iš Martyno Knafuso perėmė Verkių rūmų statybą bei gavo du prestižiškiausius užsakymus Vilniuje ir to meto valstybėje – Vilniaus Katedrą (1782-1801 m.) ir rotušę (1785-1799 m.). 1778 m. Vilniuje įstojo į masonų ložę. Tais pačiais metais su vyskupu Ignotu Jokūbu Masalskiu išvyko į kelionę po Vakarų Europos miestus. Paryžiaus Karališkoje dailės akademijoje ir F. Blondelio architektūros mokykloje klausėsi architektūros paskaitų.

Vadovavo 1973 m. įkurtai Vilniaus universiteto architektūros katedrai. 1794 metų pavasarį Lietuvoje prasidėjus sukilimui prieš carinės Rusijos valdžią, L.Gucevičius parengė projektą, numatantį, kaip komplektuoti ir organizuoti sukilėlių gvardiją. Pagal šį projektą tarnyba gvardijoje buvo prilyginta tarnybai kariuomenėje; joje buvo laikomasi kariškos tvarkos. L.Gucevičius vadovavo tai gvardijai, prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas. Sukilimas baigėsi pralaimėjimu. L.Gucevičius į ankstesnes pareigas grįžti nebegalėjo, dirbo Gervėčių administratoriumi. Tačiau po trejų metų (1797 m.) grįžo į universitetą ir vėl vadovavo Vilniaus universiteto architektūros katedrai

Lauryno Stuokos-Gucevičiaus architektūrinis palikimas

• L. Stuoka-Gucevičius suprojektavo ir rekonstravo Vilniaus rotušę, Vilniaus Katedrą, Verkių rūmų kai kuriuos pastatus: centrinius rūmus, paviljoną, malūną, smuklę.

• 1790 m. sudarė Vilniaus vakarinės dalies topografinį planą, 1793 m. - I. J. Masalskio namų Kretingoje abrisus, 1795 m. - suprojektavo Vidžių (Baltarusija) teismo rotušę, miesto viršininko namus, užvažiuojamuosius namus.

• Pagal L. Stuokos-Gucevičiaus projektą XVIII a. pabaigoje rekonstruota Raudonės pilis.

• Yra duomenų, kad 1783 m. jis rekonstravo Karpių (vėliau Tiškevičių) rūmus Vilniuje, suprojektavo Maišiagalos smuklę.

• Manoma, kad architektas kūrė projektus Lietuvos didikams – Radviloms, Sapiegoms, Pociejams, Pacams, Chreptavičiams, Chominskiams, Scipijonams, Tyzenhauzams, Nesiolovskiams, Soltanams – užsakius.

• Įvairiuose leidiniuose L. Stuokai-Gucevičiui priskiriama (nors jo autorystę patvirtinančių dokumentų nerasta) daug čia ir nepaminėtų objektų: buvę Antazavės (Zarasų raj.) rūmai, Leibošico namai Vilniuje, Maišiagalos bažnyčia, Kosakauskams priklausiusios Jonavos bažnyčios pastatų kompleksas, Švikauskų rūmai ir bažnyčia Čiobiškyje (Širvintų raj.), Cirkliškio dvaro pastatai (Švenčionių raj.), Sapiegų rūmai Derečine (Baltarusija), Buivydžių dvaro pastatai ir bažnyčia (Vilniaus raj.), Rokiškio dvaro oficinos, buvę senieji dvaro rūmai bei turgaus pastatas, Sudervės bažnyčia.

Vilniaus katedra.Ant fasado frontono pastatytos šv. Elenos, Šv. Kazimiero ir Šv. Stanislovo skulptūros (skulpt. Karolis Jelskis, 1950 m. nuimtos ir sunaikintos). Fasadą ir vidų skulptūromis ir bareljefais išpuošė italų skulptorius Tomas Rigis.

Vilniaus rotušė. Pirmajame pastato aukšte buvo įrengtos patalpos matavimo prietaisams laikyti, sargybos ir raštininkų kambariai, įėjimai į krautuves ir kalėjimą. Antrajame aukšte - reprezentacinė vaito salė, teismo ir pirklių patalpos, lobynai bei didžioji salė su dviem kolonų eilėm. Nuo Magistrato įstaigos įkūrimo 1387 m. iki 1808 m., kada Rusijos caro Aleksandro I nurodymu ji buvo išvaikyta, ir Rotušės pastatas, ir šalia esanti aikštė buvo vienu svarbiausiu visuomeninio ir kultūrinio Vilniaus piliečių gyvenimo traukos centru.

Verkių rūmai. Verkių klasicistinį ansamblį, be parko ir didingų rūmų, sudarė koplyčia, arklidės, pirtis ir kiti ūkinės paskirties pastatai.

Vertingos nuorodos

www.culture.lt
www.mokslai.lt
www.ldm.lt
www.xxiamzius.lt

Literatūra

Lietuvių enciklopedija.-Bostonas.-1963.-T. XXIX.-P. 87-89.
Alfredas Bumblauskas Senosios Lietuvos istorija 1009-1795 409 psl.