Cristoforo Colombo

Kristupas Kolumbas – Genujos jūrininkas, per atsitiktinumą tapęs vienu didžiausių visų laikų atradėjų, tradiciškai vadinamas „Amerikos atradėju“.

Ieškodamas trumpesnio kelio iš Europos į Rytus, netyčia atrado Amerikos žemyną. Jo atradimas pradėjo Naujojo Pasaulio tyrinėjimo ir kolonizacijos amžių: atvėrė europiečiams du naujus kontinentus, pakeitusius pasaulio istoriją. Jo atradimas nulėmė Amerikos indėnų civilizacijos žlugimą, naujų tautų vakariniame pusrutulyje susiformavimą.

Užaugęs tapo laivo kapitonu ir gabiu jūrininku. Jis tikėjo, kad įmanoma rasti kelią į Indiją, plaukiant į Vakarus per Atlanto vandenyną. Kristupas Kolumbas buvo genialus jūreivis, nuo gimimo turėjęs talentą keliauti jūromis, analizuoti žemėlapius, ir priimti naujas idėjas, remiantis mokslu ir naujausiais išradimais. Jis suvokė, kad žemės apvalumas, tai ne tik geografinės žinios, bet ir reiškinys, kuriuo galima pasinaudoti siekiant naujų keliavimo krypčių. Nemažai metų teko praleisti įtikinėjant konservatyviuosius Portugalijos ir Ispanijos šalių karalius, tačiau vargas nenuėjo veltui. Po ilgų diskusijų jam pavyko prikalbėti Kastilijos karalienę Izabelę I finansuoti jo kelionę.

Į pirmąją kelionę Kolumbas leidosi trokšdamas ne tik įrodyti sau, kad jo iškeltos, ir kitų mokslininkų patvirtintos, teorijos yra teisingos, bet ir taip pat siekdamas materialinės naudos. Kolumbui auksas nebuvo vienintelis tikslas, kurio jis siekė keliaudamas. Pirmiausia jam knietėjo pasiekti Indiją ir Didįjį Chaną, bei įrodyti sau ir pasauliui savo teisumą. Vardan savo keliautojo tikslų jis buvo pasiryžęs net meluoti karaliams. Jo laivai išplaukė iš Ispanijos 1492 m. rugpjūčio 3 d. Pirmiausia jo laivynas pasiekė Kanarų salas, prie Afrikos krantų. Rugsėjo 6 d. jie išplaukė į vakarus, o Spalio 12 d. išvydo žemę.

Kolumbas grįžo į Ispaniją kovo mėnesį. Triumfuojantis tyrinėtojas buvo sutiktas su didžiausia pagarba.
Vėliau jis leidosi į dar tris keliones per Atlantą, tuščiai vildamasis tiesiogiai susisiekti su Kinija ar Japonija. Kolumbas tvirtai tikėjo, kad rado kelią į Rytų Aziją dar ilgai po to, kai daugelis kitų žmonių suprato, jog taip nėra. Izabelė buvo žadėjusi Kolumbui padaryti jį bet kokių jo atrastų žemių valdovu. Tačiau jis buvo nevykęs administratorius, ir galiausiai jį atleido iš pareigų. Sukaustytą grandinėmis nusiuntė į Ispaniją. Ten jis greitai buvo išlaisvintas, bet jau niekada negavo vadovaujančio posto. Vis dėlto skleidžiamas gandas, kad jis mirė skurde, yra nepagrįstas. Mirdamas 1506 metais, Kolumbas buvo gana turtingas.

Rėmėjų beieškant

1484 m. Kolumbas pirmą kartą pasiūlė savo projektą Portugalijos karaliui Žuanui II. Karalius Projektą perdavė mokytų vyrų tarybai. Tarybą projektą atmetė kaip nerealų. Nepatiko karaliui ir per dideli Kolumbo reikalavimai, jei žygis iš tiesų pasisektu. Kolumbas 1485 m. iškeliavo į Ispaniją.

Ispanijoje Kolumbas su sūnumi prisiglaudė netoli nuo Paloso uosto Rabidos miesto vienolyne, nes buvo neturtingas. Pranciškonų vienolyno viresnysis Peresas pasirodė esąs išmintingas, mokslu besidomįs dvasininkas, be to turėjįs rišių su pirkliais ir karaliaus dvaru. Vienolyne jis taip pat susipažino ir su dar vienu įtakingu pranciškonų astrologu A. Maračena. Šių vienuolių patartas, Kolumbas kreipėsi į Kastilijos hercogą Medinaselį, prašydamas lėšų paruošti 3-4 karaveles jo kelionei. Jis sutiko savo lėšomis finansuotitris burinius laivus, bet atsargusis didikas nesiryžo slapta, be karalienės sutikimo , išsiųsti laivų į kelionę. Apie šį kreipimąsi sužinojusi karalienė Izabela išsikvietė Kolumbą, kad supažindintu su savo projektu. Vykstant deryboms su karaliene, Kolumbas gyveno išlaikomas Medinaselio. 1487-1488 m. jis gaudavo piniginę paramą iš valstybės iždo.

Pirmoji Kolumbo audiencija pas Izabelę buvo Kordoboje 1486 m. Tais pačiais metais buvo sudaryta komisija jo projektui apsvarstyti. Po ketverių metų projektas vis dėlto buvo atmestas. 1488 m. Kolumbas vėl aplankė Portugaliją, vėl siūlė projektą karaliaus dvarui, bet ir vėl liko nesuprastas. Nesisekant nei Portugalijoje, nei Ispanijoje, Kolumbas pasiuntė savo brolį Bartolomėjų į Angliją ir Prancuziją, tačiau ir ten nieko nepešė.

1491m. Kolumbas, ieškodamas užtarimo, vėl atsidūrė Rabidos vienolynę, ir šį kartą Peresas pasinaudojo savo ryšiais su karaliaus dvaru, pirkliais, laivų savininkais. Vienuolis supažindino Kolumbą su Martynu Pinsonu, įtakingu Paloso laivininku ir prityrusiu jūreiviu. Tais pačiais metais Kolumbas vėl susitiko su Izabela Santa Fe. Buvo sudaryta antroji ekspertų komisija. Projektas buvo vėl atmestas, bet ne dėl jo nerealumo, o dėl per didelių paties Kolumbo reikalavimų – admirolo ir atrastųjų žemių vicekaraliaus titulo.

Po dar vieno eilinio projekto atmetimo, Kolumbas pasirįžta vykti i Prancūziją, tačiau tuo metu pas karalienę atvyko Santanhelis, stambiausias prekybininkas ir karalių finansinis patarėjas, kuris pažadėjo Kolumbo ekspedicijos organizavimui paskolinti pinigų. Norint išspręsti Ispaniją apėmusią krizę, reikėjo imtis neatidėliotinų veiksmų. Štai tuo metu drąsus Kolumbo planas ir sulaukė dėmesio. Karalienė, matydama, kad stambūs finansininkai ir įtakingi bažnyčios atstovai remia Kolumbą, pagaliau nusileido ir sutiko su visais reikalavimais. Ferdinandui ir Izabelai, rūpėjo ne moksliniai atradimai, bet naujos teritorijos ir auksas. 1492 m. balandžio 17 d. Karaliai raštu patvirtino sutarti su Kolumbu. Šiam taip pat buvo suteikti ir titulai, tačiau jie turėjo įsigalioti tik Kolumbui atradus naujasias žemes, todėl iki atradimų jokiomis tų titulų privilegijomis jis nesinaudojo.

Pirmoji kelionė

Paloso uoste Kolumbas gavo tris karaveles, paruoštas tolimam plaukimui. Dvi iš jų – Pinta ir Ninją – karaliaus įsakymu parūpino Paloso uosto vadovai, o trečia – Santa Marija – paties Kolumbo buvo įsigyta pagal sutartį su jos savininku. Ekspedicijos vadovu ir Santa Marija kapitonu buvo Kolumbas, jau vadinamas admirolu. Pintos kapitonu buvo paskirtas Martynas Alonso Pinsonas, o Ninjos – Visentė Pinsonas. Iš viso iškeliavo 120 žmonių. 1492 m. rugpjūčio 3 d. auštant Kolumbo laivynas išplaukė iš Paloso uosto ir leidosi link Kanarų salų, o rugsėjo 6 d. laivai iš Homero salos išplaukė į vandenyną.

Rugsėjo 16 d. laivynas pateko į Sargaso jūrą. Čia pastebėta daug žalios žolės kuokštų ir praskrendantys paukščiai.

Spalio 12 d. Laivai priplaukė prie vienos iš Bahamų salyno salo, kurią vietos gyventojai vadino Guanahaniu, o Kolumbas ją pavadino San Salvadoru. Kolumbas su abiem kapitonais, notaru ir inspektorium apsiginklavę sėdo į valtį, nuplaukė iki krantų, iškėlė ir karalių vardu prijungė naujasias žemes prie Ispanijos. Buvo sudaryti atitinkami raštai, jog butent Kolumbas yra pirmasis žmogus, atradęs šią žemę. Dabar jis jau buvo jūrų vandenų admirolas, bet ir vicekaralius.

Krante jūreiviai išvydo žalius medžius, daug vaisių, vandens ir nuogus žmones. Kolumbas, norėdamas sužadinti vietos žmonių draugiškus jausmus, įsakė jūreiviams stengtis jiems įtikti, tačiau salų gyventojai laimei jo neturėjo. Kolumbas įsako pagrobti keletą indėnu ir jų nurodymais ima plaukti po salyną pietų link. Pirmą nedidelę salą į pietvakarius nuo Guanahanio kapitonas praminė Santa Marija (dabar Ramas), antrąją didesnę – Fernandina (dabar Long Ailendas). Trečioji sala Izabela (dabar Kruked Ailendas). Praplaukęs palei septinių salų grupę, spalio 28 d. Kolumbas pasiekė Kubą ir įplaukė į vienos iš upių žiotis.

Beiškodamas brangenybių kapitonas aptiko daugybę mažų salelių, tačiau aukso niekur nebuvo. Lapkričio 21 d. Martynas Pinsonas su savo „Pinta“ netikėtai atsiskyrė ir dingo. Tai jis padarė be Kolumbo sutikimo iš gobšumo, norėjo pats vienas rasti aukso.
Gruodžio 6 d. vakare Kolumbo laivai jau stovėjo įlankoje, kuria pavadino Šv. Mykolo vardu. Atrastąją sala vietos gyventojai vadino Haiti (kalnuotas kraštas). Ši sala yra kiek didesnė už Lietuvą. Kolumbas ją pavadino Espanjola (Mažąja Ispanija). Gruodžio 25 d., Kaledų naktį, laivas užplaukė ant pakrantės povandeninių uolų seklumos. Liko vienintelė „Ninja“, į kurią nebuvo galima sutalpinti visų vyrų. Kolumbas nusprendžia šioje vietoje pastatyti tvirtovę, o pats pasuko atgal į Ispaniją. Pirmoji Naujajame pasaulyje europiečių pastatyta tvirtovė buvo pavadinta Navidadu (Kalėdine).

1493 m. sausio 16 d. Kolumbas apleido Espanjolos pakrantę ir leidosi per vandenyną į Ispaniją. Tik vasario 16 d. dėl stiprių vėjų „Ninjai“ pavyko prisišvartuoti prie Portugalijai priklausančios Santa Marijos salos. 1493 m. kovo 15 d. „Ninja“ įplaukė į Paloso uostą.
Kolumbo žygiai – jo pirmoji ekspedicija, kuri davė pasauliui naują žemės pusrutulį, - nekaštavo nei vienos gyvybės, o jo laimėjimai amžiams slenkant ne tik nesumenko, bet darosi vis didesni ir įspūdingesni. Atradimas buvo vienas esminių istorijos posūkių. Jis atvėrė europiečiams du naujus kontinentus, mineralinių gėrybių ir naturaliųjų medžiagų šaltinius, pakeitė Europos ekonomiką. Vis dėl to, jo atradimas nulėmė Amerikos indėnų civilizacijos žlugimą.

Kolumbas sudarė mirtiną smūgį psiaudomokslui. Prasidėjo didysis tautų kraustimasis. Tarp Lisabonos, Barselonos ir ir Romos pradėjo lakstyti diplomatų karietos. Balnadžio  5 d. į Barselona iškeliavo pasiuntinys, išaiškinti karaliams, kad Kolumbo atrastos žemės priklauso Portugalijai. Balandžio 22 d. pas Portugalijos karalių Žuaną II iškeliavo Ispanijos pasiuntinys su  oficialia žinia apie salų atradimą „Indijų kryptimi“. Buvo reikalinga nauja Popiežiaus bulė. Aleksandras VI išleido dvi bules: vieną 1493 m. gegužės 3 d., o antrą – biržėlio mėnesį, kuriomis buvo nubrėžta riba ir padalintos naujosios žemės. 1494 m. birželio 7 d. Tordesilio mieste buvo pasirašytas abieju valstybiu susitarimas ir taip tarp dviejų varžovių buvo padalytos plaukiojimų ir atradimų sferos. Dabar jau admirolas ir vicekaralius – Kristupas Kolumbas iš karalių gauna 18 skyrių instrukciją, kaip jis turi tvarkyti naujasias žemes. Joje ypatingas dėmesys skiriamas auksiui ir kitiems turtams, kad jie nebutu vagiliaujami ir visi patektu į karaliaus turtą.               

Antroji Kolumbo kelionė

Antroji ekspedicija išplaukė 1493 m. rugsėjo 25 d. iš Cadizo miesto. Ši ekspedicija buvo labai gausi – 1500 žmonių. Kelionė truko vos 20 dienų ir lapkričio 3 d. Kolumbas pasiekė vieną iš antilų salų, kuria pavadino Dominika (Sekmadieniu), nes buvo aptikta sekmadieni. Kolumbas pasuko laivyną į šiaurę, kur aptiko mažesnę salą – Marija Galantė. Sekančia dine buvo atrasta dar viena sala, vadinama Gvadelupa. Iš Gvadelupos Kolumbas patraukė į Espanjolą. Pakeliui buvo atrastos Monsteratu, Redonda ir Antigua salos. San Martino saloje, norint paimti į belaisve keletą indėnu, pirmą kartą įvyko susirėmimas su jais – buvo sužeisti du Kolumbo įgulos nariai. Plaukiant toliau Kolumbas aptiko didelį salyną, kurį pavadino Virginijų salomis. Sekančią salą keliautojas pavadino San Huan Baptistos vardu, kuri dabar vadinama Puerto Riku.

Lapkričio 27 d. vakarą laivas pasiekė Navidado uostą. Visi kolonistai rasti išžudyti. Netrukus šiaurinėje salos pakrantėje buvo pradėtas statyti naujas miestas, pavadintas Izabela. Kolumbas įsteigė 5 vyrų tarybą, kurios pirminimku buvo šio brolis Diegas. Kariuomenės vadui vicekaralius įsakė nukariauti Espanjolą ir net paruošė raštišką instrukciją, kaip tai padaryti. Pasveikęs ir apsitvarkęs Espanjoloje, 1494 m. balandžio 24 d. Kolumbas su trimis laivais išplaukė į vakarus naujų žemių ieškoti. Gegužės 3 d. pasirodė Jamaikos krantai. Buvo aptikta apie 150 mažų apaugusių salelių, kurias visas Kolumbas pavadino Karalienės sodais. Nuo birželio 25 d. iki liepos 18 d. laivynas plaukė pietryčių kryptimi. Vėliau pasuko Espanjolos kryptimi, tačiau, tik sunkiai susirgęs, kapitonas grįžo į Izabelą.

Kolumbas buvo didis jūreivis, bet kaip administratorius tokių gabumų galėjo ir neturėti. Jam dar esant kelionėje, į Izabela atplaukė trys laivai su kariais ir maistu, vadovaujami Kolumbo brolio Bartolomėjaus. Tačiau burelis ispanų, nepatenkinti Kolumbo vygdoma politika, pagrobė tuos laivus ir grįžo į Ispaniją. Tuomet Izabeloje buve kariai be jokios taktinės tvarkos pasipylė po sala plėšikaudami. Neilgai trukus indėnai pradėjo juos medžioti ir žudyti. Visi salos valdovai, išskyrus Guakanagarį, norėjo išvyti iš salos įsibrovėlius. Per devynis mėnesius, kol Kolumbas pražygevo su savo armija per sala, čia vyko kraupios skerdynės. Ištisos teritorijos liko negyvenamos.

Po dviejų metų nuo karo pradžios saloje teliko gyventi vos 1/3 indėnų.
Kolumbas pasiuntė į Ispanija nedidelį kiekį aukso, vario, brangių medžegų ir kelis šimtus indėnų vergų. Tačiau šis siuntinys tikrai negalėjo padengti ekspedicijos išlaidų, taigi karaliai visiems Kastilijos valdininkams leido keltis į naujasias žemes, jei šie pasižadės trečdalį rasto aukso teikti karalių iždui.

Trečioji Kolumbo kelionė

Į Ispaniją grįžęs Kolumbas karaliams pasakojo, kad kažkur Espanjoloje atradęs Ofirą, šalį, iš kurios žydų karalius Saliamonas ėmęs auksą Jeruzalės šventovei puošti. Daug kartų jis lankėsi karaliaus rūmuose. Naujai ekspedicijai reikėjo lėšų. Tik po didelio vargo ir įvairių įkalbinėjimų jam buvo suteikti laivai. Jam pavyko įtikinti valdovus, kad jis atradęs kažką ypatingą ir jau tuoj tuoj į Ispanijos įždą pradės plaukti auksas, tereikia dar truputi tirynėjimų. Ir vėl jam buvo patvirtintos jo teisės. Suorganizuoti trečiają kelionę buvo sunku. Trūko savanorių ir lėšų. Kolumbas pasiūlė jo naujajame pasaulyje kurdinti kriminalistus. Įgulą teko verbuoti iš kalėjimų ir taip vargais negalais kapitonui pavyko surinkti 300 žmonių.

Pagaliau 1498 m. gegžės 30 dieną su šešiais laivais jis išplaukė iš Sevilijos. Dabar Kolumbas vyko daugiau pietų kryptimi. Jam vis rūpėjo Azijos žemynas. Pasiekęs Jero salą, Kolumbas 3 laivus pasiuntė į Espanjola, o su kitais trimis laivais pasuko link Žaliojo Rago. Tuo metu Kolumbas sirgo podagra ir nemiga. Liepos 31 d. laivai pasiekė Trinidado (Trejybės) salą. Rugpjūčio 2 d. Kolumbas pasiekė vakarinę salos pakrantę, ragą, kurį pavadino Smėlio ragu, o šalia esančią įlanką – Banginių. Kolumbas pastebėjo dar vieną žemę, kurią manė esant tik dar viena sala ir pavadino ją Grasija (Palaima). Tačiau jam nei į galvą nešovė mintis, kad tolumoje jis regėjo milžinišką Pietų Amerikos žemyną.

Ispanijoje tuo metu buvo neramu. Kolumbo atsiunčiamas auksas tepadengdavo mažą dalį visų šių kelionių išlaidų. Karalių rūmuose prasidėjo kalbos, kad Kolumbas slepia auksą sau ir kad nori atsiskirti nuo Ispanijos. Kolumbo reikalai dar labiau pablogėjo, kai 1499 m. grįžo Vasko Da Gamos ekspedicija, pasiekusi tikrąją Indiją, plaukdama aplink Afriką. Iš Espanjolos grįžę dvariškiai taip pat kaltino Kolumbą dėl netvarkos ir maištų. Jie teigė, kad kapitonas atradęs „nelaimų ir apgaulės kraštą, Kastilijos dvariškių kapines“.

1499 m. karalius panaikino Kolumbo monopoliją atrastoms žemėms. 1500 m. į Espanjolą buvo pasiūstas naujas vietininkas – Fransiskas Bobadilijas. Kolumbas buvo priverstas paklusti, atiduoti visus ginklus, maistą ir pinigus. Bobadilija įsakė areštuoti Kolumbą ir jo brolius. Jie buvo sukaustiti grandinėmis. Po dviejų mėnesiu medžegos apie Kolumbo veiklą rinkimo, kartu su pranešimu karaliams, į Ispaniją buvo išsiųsti ir Kolumbai. Jie visi išplaukė pasodinti į atskirus laivus. Kolumbą atgabenus į Ispaniją, miestuose kilo pasipiktinimas, kuris pasiekė ir karalių dvarą. Ferdinandas ir Izabelė įsakė Kolumbus paleisti.

Paskutinioji kelionė

Kai Kolumbas surakintas grįžo į Ispaniją, atrodė, kad jo karjiera jau baigta. Tačiau, nors ir jis jau buvo pasenęs, sveikata pablogėjusi, bet karalių karalių aistra atradimams dar nebuvo išblėsusi. Kapitonui vis dėl to pavyko įtikinti valdovus, kad šis galįs apiplaukti aplink pasaulį ir atrasti kitų naujų kraštų.

Į šią ketvirtąją, ilgiausią, pavojingiausią ir paskutinę kelionę Kristupas Kolumbas susiruošė jau būdamas 66 metai. Kolumbas gavo 4 laivus ir 150 žmonių, bet buvo uždrausta rodytis Espanjoloje. Kolumbas vis dėl to nuplaukė į Espanjolą ir pasiuntė salos vietininkui Ovandui prašymą prisiglausti uoste, nes vienas jo laivas yra nukentėjęs ir gali nebeatlaikyti daugiau audrų. Manoma, kad Kolumbas numatė artėjančią didelę audrą. Jis patarė iš Espanjolos uosto su auksu išplaukiantiems laivams palaukti, tačiau šie vis vien išplaukė ir vėliau nuskendo. Šioje jūros nelaimėje žuvo 20 flotilės laivų. Žuvo Bobadilija, Roldanas ir apie 200 žmonių. Žuvo auksas ir kitos brangenybės, pelnytos pavergųjų indėnų kruvinu prakaitu ir vežamos Ispanijos monarchui, kaip dovana. Tuo tarpu kapitonas, nors ir negavęs prieglobsčio uoste, laikėsi netoli pakrantės ir atlaikė audrą.

Liepos 30 d. pietuose buvo pastebėti kalnai, o Kolumbas teisingai nuspėjo, kad tai turi būti naujas žemynas. Prie jo krantų kapitonas pirmą kartą susidūrė su itin išsivysčiusia majų civilizaciją. 1503 m. birželio 24 d. Po audros Kolumbui su likusiais dviem laivais pasiekus Jamaikos įlanką, šie užplaukė ant seklumos.
Kolumbo laivuose kilo maištas ir tik tai, kad jis merdintis gulėjo ligos patale, jį ir išgelbėjo nuo mirties. Tik po 8 mėnesių į Jamaiką atplaukė du laivai.

Gyvenimo pabaiga

1504 m. birželio 24 d., išbuvęs Jamaikoje beveik metus, Kolumbas su savo draugais ir priešais grįžo į Espanjolą. 1504 m. rugsėjo 12 d. išplaukė į Ispaniją. Tik lapkričio 7 d. pasirodė Ispanijos krantai. Paskutinėje kelionėje Kolumbas išbuvo pustrečių metų. Nors jam ir nepavyko pasiekti Indijos ir apaplaukti pasaulį, tačiau jis atrado Centrinės Amerikos pakrantes, aptyrė apie 1500 km Karibų jūros pietvakarinių pakrančių, aptiko aukštos kultūros gyventojų. 1506 m. gegužės 20 d. Valjadolide Kolumbas mirė, taip ir nesužinojęs, kad atrado Ameriką. 1513 m. jo palaikai buvo pervešti į Seviliją ir plaidoti vienuolyne. 1536 m. giminės, vykdydamos vėlionio testamentą, palaikus pervežė į Espanjolą ir palaidotas Santa Domingo katedroje. Kai XVIII a. Espanjola atiteko Prancūzams, Kolumbo kūnas buvo pervežtas į Kubą, o 1897 m., jis buvo vėl atvežtas į Seviliją.

Verdiktas

Kristupas Kolumbas, be abejonės, buvo genialus jūreivis, nuo gimimo turėjęs talentą keliauti jūromis, analizuoti žemėlapius, ir priimti naujas idėjas, remiantis mokslu ir naujausiais išradimais. Jis suvokė, kad žemės apvalumas, tai ne tik geografinės žinios, bet ir reiškinys, kuriuo galima pasinaudoti siekiant naujų keliavimo krypčių.

Nemažai metų teko praleisti įtikinėjant konservatyviuosius Portugalijos ir Ispanijos šalių karalius, tačiau vargas nenuėjo veltui. Į pirmąją kelionę Kolumbas leidosi trokšdamas ne tik įrodyti sau, kad jo iškeltos, ir kitų mokslininkų patvirtintos, teorijos yra teisingos, bet ir taip pat siegdamas materialinės naudos.

Kolumbui auksas nebuvo vienintelis tikslas, kurio jis siekė keliaudamas. Pirmiausia jam knietėjo pasiekti Indiją ir Didijį Chaną, bei įrodyti sau ir pasauliui savo teisumą. Vardan savo keliautojo tikslų jis buvo pasirįžęs net meluoti karaliams. Vis dėlto vėlesnėse kelionėse pagrindiniu tikslu Kolumbui tapo auksas. Tai buvo vienintelė galimybė įtikinti valdovus toliau finansuoti tirynėjimus.

Niekas neįvertino jo pasiekimų, nes tais laikais vienintelis žmones dominęs atradimas buvo auksas ir brangenybės. Kolumbo pasiekimai jį finansavusiai Ispanijai neatnešė žadėtųjų turtų, todėl didysis keliautojas liko visų užmirštas ir vienišas. Kristupas Kolumbas buvo neeilinė asmenybė, ir nors garbės troškimas tirynėtojui nebuvo svetimas, tais laikais tai pasiekti buvo galima ir kitaip. Šis kapitonas leidosi į tuo metu rizikingiausias keliones ir privertė žmones suprasti geografinę tiesą apie žemę, bei parodė europiečiams kelią į įvairiausių turtų, bei laisvės krašta. Jis sujungė du, vienas apie kitą iki tol nežinojusius pasaulius. Taigi Kristupo Kolumbo kaip jūrininko ir atradėjo nuopelnai žmonijai yra neikainuojami.

Vertingos nuorodos

www.technologijos.lt
www.moku.lt
www.viskas.eu
www.straipsniai.lt
www.mokslai.lt

Literatūra

Banevičius, J. Naujojo pasaulio užkariavimas. Kaunas 2000, p. 16-50
Ceramas, K. V. Pirmasis amerikietis. Vilnius 1986, p. 15-19
Hartas, M. H. 100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje. Kaunas 1998, p. 53-56
Lapelis, P. Kristupas Kolumbas. Kaunas 1938, p. 7-271
Marozovienė, R. Asmenybės istorijos pamokose. Vilnius 2000, p. 54-56
Ponelienė, K. Istorinės asmenybės. Kaunas 2000, p. 102-103
Stepanova, V., Ševelenka A. Vidurinių amžių istorijos chrestomatija. Kaunas 1977, p.139-140
Šinkūnas, P. Didžiosios kelionės ir atradimai. Vilnius 1964,  p.161-209
Teodoras, Š. Kristupas Kolumbas. Vilnius 1959, p. 3-37
Praėjusio tūkstantmečio įžimybės. Vilnius 2005, p. 46